Gyva ar negyva žuvele gaudomos plėšriosios žuvys: lydekos, starkiai, salačiai, šamai, ašeriai, šapalai
ir kt. Tam tikslui naudojamos meškerės, šakotinės ir skrituliai.
Masalui tinka mažos žuvelės apie 7 – 10 cm ilgio. Kuo aukštesnė žuvelė,
tuo ji pagal ilgį mažesnė (pavyzdžiui karosus
nepatartina naudoti masalui ilgesnius nei 6 – 7cm). Lydekoms gaudyti
meškerykočiai būna ilgi – iki 5 – 6 m. Viršūnė, kitaip nei paprastai
meškerei, turi būti standesnė, valas storesnis, iki 0,5 mm. Kabliukai
naudojami stambūs, vienšakiai, dvišakiai ir trišakiai. Gaudant plėšrias
žuvis, ypač lydekas, būtina naudoti metalinį pavadėlį, kadangi valas
pora kart perbrauktas per dantis nutrūksta! Žūklei pagerinti naudojami
prietaisėliai iš kelių kabliukų. Plūdė didesnė. Naudojant masalu
paviršutinių vandens sluoksnių žuvelę, patartina aukščiau pavadėlio
reikia pritvirtinti svarelį, kuris ją prilaikytų 30 – 40 cm nuo dugno.
 sistemėlės žuvelei užkabinti Žvejybos technika tokia meškere tokia pat, kaip ir paprasta plūdine.
Jomis daugiausia gaudoma nuo kranto upėse, užtakiuose ar ežeruose.
Iš valties ežeruose lydekos ir kitos
plėšriosios žuvys gaudomos skrituliais. Vienu metu gaudoma keliais
skrituliais. Esant ramiam orui ir silpnam vėjeliui, jų skaičių galima
padidinti iki leidžiamo kiekio pagal . Per daug skritulių imti neverta, nes sunku juos prižiūrėti.
Skrituliai dažniausiai būna pagaminti iš putplasčio, tačiau kai kurie žvejai juos patys gaminasi iš kamščio ar iš medžio.
 skritulys Viena skritulio pusė dažniausiai nudažoma raudonai, kita – baltai. Jo
viduryje yra baltas pagaliukas, kurio vienas galas su burbulu, kitas –
įskeltas. Virvutė suvyniojama ant skritulio skridinėlio krašto, o jos
galas, įkišamas į plyšį. Žuvytė laisvai plauko vandenyje bet kokioje
gilumoje. Kartais panaudojant dugninės techniką, nuo pagrindinio valo
per papildomąjį prikabinamas stambesnis svarelis, tam kad žuvelė
negalėtų skritulio nunešti į šoną.
Skritulys – niekur nepritvirtinamas, bet laisvai plaukioja vandenyje. Jį gali
nešioti po ežerą žuvytė, vėjas ar silpna srovė. Užkibus žuviai,
skritulys apsiverčia, ir vandens paviršiuje vietoj baltos pusės matyti
raudona. Tad iškart, į tą vietą reikia skubėti ir traukti skritulį lauk.
Paėmus jį į rankas, reikia stipriai užkirsti, nes priešingu atveju
žuvis, pajutusi kabliuko smaigalį, gali žuvelę kartu su kabliuku
išspjauti.
Skrituliai paleidžiami ir surenkami iš
valties. Paleisti juos reikia palei nendres, ajerus, tarp vandens
lelijų, įlankose, tose vietose, kuriose, žvejo manymu, galėtų būti
lydekų ar kitų plėšriųjų žuvų.
Žuvytės ant kabliuko užmaunamos
įvairiai. Ant paprasto kabliuko, kurį rekomenduočiau naudoti ir aš,
žuvelės, ypač gyvos, veriamos per lūpą, kad liktų gyvos, ant dvišakio ar
trišakio kabliuko, kartais ant vienšakio gyva žuvytė maunama virš ar po
nugariniu peleku, tačiau negalima paliesti kaulo, nes žuvelė mirs.
 Trišakis
kabliukas įsmeigiamas į šoną prie pat nugarino peleko, o pavadėlis
perkišamas pro žiaunas ir ištraukiamas pro burną. Prie papildomo
pavadėlio patartume pririšti paprastą kabliuką ir įverti jį į nosies
skylę. Kitas būdas kai trišakio kabliuko pavadėlis perveriamas pro
žuvies burną, kurioje lieka trišakis. Prie pavadėlio prijungtasis
kabliukas įsmeigiamas po nugariniu peleku
Dar vienas – pavadėlis imamas su dviem
trišakiais kabliukais. Vienas įsmeigiamas žuviai po nugariniu peleku, o
kitas – po oda prie pat uodegos peleko.
Plėšriosios žuvys dar gaudomos velke.
Vietoj gyvos žuvytės naudojamos įvairiausios blizgės. Valas velkei
imamas 50 – 100 m ilgio. Velke galima žvejoti vienam ar dviese iš
valties, naudojant bendrai 4 – 6 meškeres, tačiau šis būdas gaudant
plėšriąsias žuvis žuvele naudojamas ypač retai, vietoj žuvelės labiau
tinka dirbtiniai masalai.
|
