Saulutė šiltais spinduliais jau žadina gamtą, o pūstelėjęs šiaurys,
vis dar neša sniegą ir šaltuką… Nieko nepadarysi. Kur bemestume
žvilgsnį, atrodo viskas apsnūdę ir negyva. Bet taip tik atrodo. Laukia
ir džiaugiasi pavasarį po sniego danga pajutę žali rugių ūseliai, žvalūs
ir naujai sudygę žolių daigeliai: po sniegu kaip po pūkine antklode –
šilta ir minkšta…
Suvilioti ankstyvo pavasario atskubėjo, atičiauškėjo mūsų padangėn
sparnuočiai. Paukščiai renkasi dreves ir inkilus. Poruojasi kurapkos, o
kartu su jomis pasirodo ir vakariniai suopiai, pragydo giesmininkai
strazdai. Pajūryje jau traukia slankos – burkuoja, pypčioja vakarais
ilgasnapės. P
Bet ir šiaurys nepasiduoda! Staugia susiriesdamas laiduose, varinėja
padangėmis tamsius pilkus debesis, tačiau jo užsispyrimas nieko
negelbsti. Tvirtai žengia pavasaris į savo sostą. Bunda visa gamta.
 Vis
aukščiau kylančios saulės spindulių sušildytos medžių sultys skuba,
keliauja į pumpuriukus, šie šildosi, bujoja, sirpsta, į sidabrinį
apsiaustėlį supasi. Iš po sniego, saulės atokaitoj, nedrąsiai kiša galvą
žydra žibuoklė.
Čia pat, linksmai šnekučiuojančio upelio krante, ant alksnio
šakelės patogiai įsitaisė varnėnas. Savimi patenkintas, žvilgčioja
jis į raibuliuojantį vandens paviršių ir, išrietęs galvytę, čiulba, ulba
kaip įmanydamas. Kiek tolėliau, virš praplikusių ir jauna žaluma
pasidabinusių kauburėlių, supasi ore ir linksmai čiulba dar vienas
pavasario solistas – vyturys. Iš gretimai šnarančio miško atskrenda
upelio čiurlenimui pritarianti tetervino vestuvinė daina…
Prieik arčiau prie upelio, tik atsargiai, kad neišgąsdintum žuvų.
Štai vandens paviršiuje, tik tik judindami pelekus, plaukioja porelė
upėtakių. Jų šonuose gali įžiūrėti tamsius, raudonus taškus. O toliau,
už poros metrų nuo kranto, tingiai stoviniuoja stambi lydeka. Aplink ją
vikriai nardo trys mažesnės. Tai patelė su patinais. Jie laikosi
negilios vietos, kur vanduo šiltesnis. Staiga – pūkšt! Lydeka kažkaip
keistai persiverčia, sukunkuliuoja, užverda vanduo, pasiskleidžia,
nubanguoja vandens ratai, ir vėl tylu. Praeina kiek laiko, lydeka vėl
pradeda krypuoti, šlakstytis. O patinėliai tik skuba, tik skuba apie ją –
aplaisto pieniais paleistus ikrus. Nepraeis ir 10 – 20 dienų, kai
išsiritusios mažytės lydekaitės pasileis per upes ir ežerus kelionėn.
Gerai įsižiūrėjęs pamatysi po kerplėša riogsantį dar vieną plėšrūną –
ešerį. Išvertęs akis, žvelgia jis į vandens karalystę, tačiau judėti
nelabai nori. Nespės keliolika kartų pakilti saulė ir tyliuose
užutekiuose, ant akmenų, palei senų nendrių stiebus nusidrieks kelių
metrų ilgio ešerio ikrų kaspinai. O dabar plaukioja jis lyg apsnūdęs,
lyg pagiringas, šmirinėja tarp senų meldų stiebų, tingiai aplenkia juos,
lyg kažko ieško, žvelgia į kažką nematomą. Gal būt, jis dairosi –
taikstosi kur dėti ikrus, kurias kerplėšas apnarplioti savo ikrų
kaspinais. Net ir sliekas dabar jo nevilioja ir nejaudina. Su kažkokia
panieka, pasibiaurėjimu pažvelgęs į besimuistantį ir besimaivantį prieš
jį slieką, jis plūkteli toliau ir vėl stovi, iš lėto judindamas pelekus.
O blizgės, kuria jis taip žavisi vasarą, rudenį ir žiemą, net
nepastebi. Gali kišt ją po pat nosim – nieko. Pasitrauks atbulas ir vėl
sustingsta. Gal tik apsiuva galėtų jį suvilioti ir tai su dideliu
abejone.
Netoli kelmo susispietusios didžiagalvės žuvytės. Tai pūgžliai –
tikrai kolektyvi žuvis. Ji neršia būriais, gyvena būriais, net ir kimba
būriais. Tik spėk nuo kabliuko nuiminėti.
Pačiam pakrašty, kur pavasario vandenys užliejo pernykštę rudą žolę,
prieš srovę lėtai juda starkiai. Jų nerštą sunku pastebėti. Ir
priešingai pūgžliui – starkis individualistas. Patelės ateina į upių
žiotis, paleidžia ant smėlėto ar žvyruoto dugno ikrus ir grįžta į savo
nuolatinę gyvenvietę. Patinai lieka ikrus daboti. Jie čia sąžiningai
budi 10 – 20 dienų. Kai tik iš ikrų išsirita starkiukai, palikę savo
vaikus likimo valiai, patinai nuplaukia paskui pateles.
Pačiu upės viduriu į aukštupį skuba neršti žiobris. Iki neršto
(gegužės – birželio) dar daug laiko, tačiau žiobris rūpestingas – kai
tik ledai paleidžia iš savo glėbio upes, jis išsiruošia į vestuvinę
kelionę. Tikriausiai bijo pavėluoti…
 Saulutei
kaitriau ėmus šviesti, neiškenčia ir išeina pasišildyti į seklesnę
vietą vijurkas ungurys. Jis čia neneršia, todėl aplinkai visiškai
abejingas. Jam svarbu viena – pasiraivyti šiltam vandenėly, pasidžiaugti
pavasariška saulute.
Čia ungurių bei neršiančių žuvų ir tyko su išgaląstais žeberklais,
šautuvais brakonieriai. Kur nepasiekia žeberklu – upeliuose, protakose
tarp ežerų – stato tinklų užtvaras. Kartais, norėdami prisivilioti
žiobrius, nepatingi net specialias nerštavietes įrengti. Šiuo metu
reikia visiems gamtos mylėtojams pasidarbuoti, visomis išgalėmis kovoti
su brakonieriais, naikinančiais neršiančias ar besiruošiančias neršti
žuvis. Nepamirškime, kad, sunaikinus dar neišneršusią lydeką, dingsta ir
200 000 būsimų lydekiukų, o pagavus su ikrais žiobrį – žūva apie 30 000
žiobriukų. Padėkime bundančiai gamtai, globokime ežerų ir upių turtus.
|
