Zvejys.ucoz.com

Ekspromtas su dugnine rankoje

Pakuotė su mišiniu, kuris etiketėje įvardijamas kaip jaukas, tai – tik projektas, kurį reikia nuosekliai ir su išmanymu įgyvendinti, o liaudiškai tariant, apauginti „mėsa". Šis procesas labai primena pasakaitę, kurioje pasakojama, kaip kareivis iš kirvio virė košę. Jauko mišinį iš pakuotės reikia ne tik sudrėkinti, kaip nurodoma instrukcijoje, vandeniu iš telkinio, kuriame žvejojama, bet ir gerokai pakeisti jo sudėtį – praturtinti priedais, kuriuose gausu baltymų, sėlenomis, lipniais milteliais, juodžemiu, kvapiomis medžiagomis, gyvais priedais – musės lervomis, trūkliais, kapotais sliekais. Pastebite, kad čia logika ta pati, kaip ir  košės virime iš kirvio: viralui reikia kruopų, pieno, padažui – grietinės, spirgučių ir svogūnų.

Ko iš šios analogijos galima pasimokyti tam atvejui, kai neturi laiko virti košę, t.y, ruošti visavertį jauką, tačiau norisi produktyviai panaudoti porą vakarinių valandų po darbo dienos. Kitaip tariant, jei laiko turite tik žaibišką karinę operaciją primenančiam ekspromtui?

Paprastai vienas svarbiausių komponentų, kuriuo patariama gausiai praturtinti jauko idėją, uždarytą pakuotėje, tai – malti džiūvėsiai. Tinka viskas – sausainių, biskvito, batono, baltos ar juodos duonos maliniai. Štai ir paminėtas žodis, kuris yra labai svarbus mūsų temai. Duona.

Kimškime drąsiai

Kai laiko mažai, o dugninę norisi užmesti,vos koja paliečia upės krantą, reikia drąsiai į šėryklę kimšti duoną. Paprasčiausias būdas – prignaibyti minkštimo ir prikimšti į šėryklę. Kai dugninė užmesta, galima pasiruošti šiek tiek rimtesnio jauko. Nuo kepaliuko nupjaunama pluta, duonos ar batono

minkštimas sutrupinamas gurvuoliukais ir pašlakstomas vandeniu ( ypač tinka gėlininko purkštuvas), kuriame atskiesti keli šaukštai „Aromix" arba šimtgramis melasos, o paskui maišomas, kol virsta puria mase. Galima fantazuoti ir toliau, bet paprastai eksperimentus nutraukia pirmasis kibimas.

Tokia – paprasčiausia versija ir jos visiškai pakanka normaliai pavakarių žūklei. Galimi kiti variantai, pvz. pedantiški anglai šiam reikalui naudoja tik baltą duoną, skirtą skrudinti specialiose krosnelėse. Ją šiek tiek tiek padžiovina, paskui paskrudina, o tada sutrupina kavamalėje. Truputį sudrėkinti duonelės trupiniai puikiai laikosi šėryklėje, kai užmetamas masalas. Net ir lėtoka srovė lengvai išplauna jauką iš šėryklės. Duonos trupinukus galima apipurkšti vanilės arba sliekų skonio purškalu.

Viliojantis jaukas

Duona – viliojantis jaukas visą sezoną. Ne tik pavasarį. Duonos kvapas – žuvims gerai pažįstamas. Tad ji nuo seno naudojama jaukinti žuvims. Klaipėdos krašte dar ir dabar naudojamos didžiulės šėryklės iš kaproninio tinklo, į kurias sudedami keli sulaužyti gabalais kepalai duonos, įritinamas gramzdas, šėryklė pririšama prie stiprios virvutės ir nugramzdinama ant dugno. Srovė pamažu išplauna duonos gabaliukus, ilgainiui pasroviui susiformuoja dalelių šleifas, prie kurio susiburia karšiai, kuojos ir plakiai. Toks metodas gyvybingas ir jis akivaizdžiai liudija, koks universalus jaukas – duona.

Jei pasinaudosite šiuo ekspromto receptu, galite naudoti kokią tik mėgstate dugninės montažo konstrukciją, kokius tik pageidaujate kabliukus, valus, jungtis, tačiau šėryklės tipas pats tinkamiausias – tik vienas: tai krepšelis iš vielinio tinklelio su didokomis „akimis". Beje, anglų patirtis rodo, kad duona – ne tik geras jaukas, bet ir puikus masalas. Kaip tikri pedantai jie sukūrė technologiją, pagal kurią duonos riekelės paskrudinamos (angliška pusryčių tradicija), o iš jų naudojant specialų įtaisėlį „Breadpunch" iškerpamas purutulio formos duonos „ruošinukas", kuris, naudojant tą patį įtaisėlį, pasmeigiamas ant kabliuko. Tada masalas puikiai laikosi ir jo nenugnaibo smulkmė.