Vidurvasaris – skaidraus metas, todėl šapalai
dabar naudojasi savo akylumu ir rytais nusiaubia žemiau slenksčių
zujančius mailiaus būrelius, dienojant nusirita į duburius, kuriuos
gožia žilvičiai, ir tyko grobio iš pasalų, o vakare sliūkina į sietuvas,
kur akmenuotas dugnas.
Toks
šapalų aktyvumas labai parankus meškeriotojams, nes oranžiniais
pelekais pasidabinusius upių korsarus galima vilioti įvairiais masalais.
Lašalų trauka
Siauro
iš ežero į ežerą vinguriuojančio upelio pakrantėse tarp sužydusių
žolynų pirmyn aukštyn siuva spiečiai lašalų. Tolydžio vabzdeliai
leidžiasi ant vandens, kad baigtų savo vestuvinius šokius. O čia jų tyko
šapalai...
Atrodo, kad žuvys
gaudydamos lašalus, čepsi kaip žindukliai paršeliai. Turbūt nėra dabar
upelyje nė vieno šapalioko, kuris praleistų tokią progą papuotauti.
Lašalų šokiai trumpi, paskui šapalams reikės tenkintis kur kas kuklesniu
meniu, todėl ir skuba. Ar galima suvilioti šapalą, kai jis nusitaikęs į
gyvą grobį, kurio nesupainiosi su jokiu kitu?
Godumo pasekmė
Pastebiu
solidų pūkštelėjimą palei pat pasvirusias vandenin žilvičio šakas.
Tipiška solidaus šapalo slėptuvė. Tingi srovelė po šakomis atplukdo
lašalus, ir žuvys aktyviai jais smaguriauja. Įsibrendu į srovę,
išvynioju muselinės valą ir užmetu. Bet mano muselė, surišta iš
plunksnelių ir imituojanti lašalą, nutupia tolokai nuo šapalo slėptuvės.
Ją tučtuojau griebia aukšlė... Muselė sušlapo, tenka ją keliais mostais
išdžiovinti, kad neskęstų – antraip šapalas negriebs.Tik trečiasis
metimas šapalui lemtingas. Žuvis godžiai griebia muselę ir, pajutusi
apgaulę, neria į srovę. Stangrus meškerykotis puikiai spyruokliuoja ir
gesina žuvies šuolių jėgą. Galiausiai žuvį pritraukiu prie graibštelio.
Nesuprantamas gobšumas – srovė neša šimtus gardžių lašalų, o jis griebė
būtent tą, kuris buvo su kabliuku...
Masalų įvairovė
Šapalų mūsų krašto vandenyse yra visose srauniose upėse, ruožuose su smėlio, žvirgždo ar molio dugnu ir skaidriu vandeniu.
Nuo
labai senų laikų seneliai, vesdamiesi anūkus žūklėn, pirmiausia
paporina, kad pats geriausias masalas šapalams – karkvabalis. Ir tai
tiesa – kai tik karkvabaliai ima skraidyti, žmonės juos gaudo Pirčiupius
supančiuose pušynuose, o paskui traukia Merkin meškerioti stambių
šapalų. O sliekas šapalams meškerioti tinka nebent ankstyvą pavasarį.
Tačiau
vidurvasarį šapalai stveria dar egzotiškesnį masalą – vingilį arba
graužavirbą. Tai nėgės lerva, gyvenanti upių pakrančių dumble. Tokiu
masalu paprastai meškeriojama dugnine meškere, nors galima ir plūdine.
Graužavirba panaši į mažytį unguriuką. Kabliukas veriamas į lūpą, kad
lerva negalėtų įsirausti į smėlį, nes gaudyti reikia žemiau slenksčių, o
pačios geriausios vietos – smėlėti duburiai. Žinoma, graužavirba
vilioja ir stambius ešerius, lydekas, net didelius karšius.
Kitas
įdomus šapalų gaudymo būdas – masalui ir jaukui naudoti žirnius. Dugnas
žūklės vietoje turi būti kietas, kad srovė vandenin metamus ir
grimstančius žirnius ridentų tolyn. Šiuo veiksmu susidomėję šapalai
susirenka į jaukinimo vietą iš toli ir ima rinkti riedančius akmenuotu
dugnu žirnius. Gaudyti geriausia plūdine meškere arba lengva dugnine su
virpančia viršūnėle. Plūdinei naudojamos jautrios srovinės plūdės ir
ilgos meškerės be ričių.
Šapalai – ir
spiningautojų laimikis, nes ši žuvis ne tik godi, bet ir labai
azartiška. Medžiodama ji nenuilsdama vaikosi ties pagrindine srove
zujančias smulkias žuveles. Šapalams gaudyti spiningu naudojamos mažytės
sukrės Nr.0-1. Bet pats sėkmingiausias masalas – 3,5-5 cm apkūnus
"crank” tipo vobleriukas. Tokį masalą šapalai dažnai atakuoja, vos jis
paliečia vandenį. Tad masalų pasirinkimas nemažas, o šapalų aktyvumas –
maksimalus. Todėl pats laikas išbandyti laimę.
