L.Maruko nuotr. / Šie stambūs gružliai sumeškerioti Šturmų
švyturio uostelio akvatorijoje, kuri jungiasi su Kuršių mariomis.
Nors gružlys – nedidelė žuvelė, tačiau jis
vadinamas vandens švaros indikatoriumi ir dažnai apgyvendinamas
rezervuaruose, iš kurių vanduo tiekiamas miestų gyventojams, o taip pat
atominių elektrinių apytakinių sistemų baseinuose, nes gružliai
akimirksniu sunerimsta, jei pajunta taršą.
Šlakuotas vikruolis
Gružlys ne tik vandens švaros
indikatorius, bet ir labai gardi žuvelė. Dėl savo delikatesinių savybių
dar prieš dvidešimt metų jis būdavo dažnai gaudomas. Daugelis vyresnės
kartos meškeriotojų su malonumu prisimena, kaip vaikystėje meškeriodavo
gružlius, rimtų dėdžių pravardžiuojamus kilbukais. Gružlys daugeliui
tapo pirmąja sumeškeriota žuvimi, nes šių žuvų tuntai plaukiojo vos ne
kiekviename upelyje, kurio plotis siekė per metrą. Gružlių ištekliai
mūsų krašto vandenyse labai sunyko dėl melioracijos darbų ir vandens
taršos praėjusio amžiaus aštuntajame dešmtmetyje, o dabar jų vėl
sparčiai gausėja. Šlakuoti vikruoliai iš naujo okupuoja sraunias
nemelioruotas upes, į kurių vandenis nebepatenka nuotekos. Gružliai
neršti pradeda gegužę, o baigia birželį. Tad liepą jie aktyviai
maitinasi ir kaip pašėlę kimba.
 |
| L.Maruko nuotr./Daugelyje krašto upių gružlių meškeriojimo vietos – žemiau senų ir veikiančių užtvankų. |
Žvirgždas, smėlis ir slieko kąsnelis
Gružliai gyvena ne tik upėse, bet ir
pratakiuose ežeruose bei tvenkiniuose, bet įdomiausia juos meškerioti
vidutinėse upėse, tokiose kaip Vokė, Šalčia ar Baltoji Ančia. Šlakuoti
vikruoliai, primenantys ūsoriaus miniatiūrą, upėse laikosi sraunumose,
kur dugnas smėlėtas arba nužertas smulkiais akmenukais. Čia būreliai
gružlių lyg pagal komandą migruoja nuo vieno upės kranto prie kito ir
tikrina kiekvieną srovės dugnu ridenamą objektą. Gružliai rajūs,
snausti neturi kada, todėl kimba ryžtingai, tačiau, jei laiku nepakirsi,
kaip mat nugvelbs nuo kabliuko masalą. Tad meškerės montažas turi būti
tinkamai sutvarkytas: lengva (keliamoji galia 2-3 g) lašo formos plūdė
su trumpu kiliu (gali būti be jo), svarelis – vienas reikiamo svorio
šratelis, 15-20 cm pavadėlis su 14-12 numerio „ round" tipo kabliuku.
Tarp plūdės ir svarelio turi būti atstumas, šiek tiek (2-3 cm)
viršijantis vietos, kurioje meškeriojama, gylį, kad svarelis vilktųsi
dugnu ir pristabdytų tėkmės nešamą plūdę. Tada masalas lėčiau rieda
dugnu ir gružliams lengvau jį pastverti. Gružlio kibimą nesunku
pastebėti: plūdė akimirkai stabteli, paskui niukteli kartą, antrą ir ima
pulsuoti, kol galiausiai bando panerti.
Aktyviausi po lietaus
Norėdamas įsitikinti, kad viskas vyks
būtent pagal tokį scenarijų, veriu ant kabliuko nepamainomą gružlių
masalą – slieko kąsnelį, lygiai tokį, kad jame pasislėptų kabliukas ir
liktų vos centimetrinė uodegėlė. Plūdė beveik begarso gula ant vandens
ir ima kiek pasvirusi slinkti link gerai matomo per poliarizuotus
akinius ant dugno gružlių būrelio. Kai atrodo, kad masalas jau nuplaukė
per toli, plūdė niukteli, dar sykį ir dingsta po vandeniu. Pakertu. Vos
ne sprindinis gružlys sulenkia liauną meškerykotį. Tikrų tikriausias
ūsorių meškeriojimas miniatiūroje. Vanduo truputį susidrumstęs po rytą
nukrapnojusio lietaus, kuris į upę nuplovė vikšrus, sliekučius, smulkias
sraiges, todėl gružlių apetitas ypatingai geras ir jie kimba vienas po
kito. Lyg pagal užsakymą.
Dosjė
Gružlys, kilbukas, zablys, guirė, gramzdė, kriaunis –
taip įvairiose mūsų krašto vietose vadinama 10-15 cm žuvelė, kurios
lotyniškas pavadinimas – Gobio gobio, kūnas mėsingas, verpstės formos,
žalsvas arba rusvas, apaugęs smulkučiais žvyneliais ir šonuose nužertas
tamsių dėmelių eilute. Gružlys auga lėtai, subręsta 2-3 m, kai būna
pasiekęs 6-8 cm dydį. Rekordinis gružlys siekė 20 cm ir sverė 226 g.
Gružliai paplitę Europos gėluose vandenyse, gyvena upėse ir pratakiuose
vandenyse tuntais, nemėgsta pernelyg šilto vandens. Prancūzijoje
gružliai specialiai veisiami ir auginami tvenkiniuose kaip delikatesinės
žuvys.
Duomenys iš J.Virbicko knygos „Lietuvos žuvys"
