Zvejys.ucoz.com

Pirmledžiu karšiai judrūs, leidžiasi į gana tolimas keliones nuo žiemaviečių, kurios paprastai būna duburiuose (10-12 m), nes gali sau leisti tokią prabangą – vandenyje gausu deguonies, o energetinių atsargų taip pat nestinga, nes plačiašoniai kasdien aktyviai maitinasi. Tad karšiai nukeliauja nuo žiemaviečių gana toli – net iki sėklių, kur gelmė siekia vos keletą metrų arba rausiasi dugno, nyrančio į duburius, šlaituose. Jei pavyksta rasti tokią karšių pamėgtą vietą, čia juos galima žvejoti net ir iki sausio vidurio, bet sausį situacija keičiasi todėl, kad deguonies, ištirpusio vandenyje iki ežerų užšalimo, atsargos senka, ne tik karšiai, bet ir kitos žuvys tampa vangesnės, nes prasideda ekonomijos režimas, kuris gali virsti net deguonies badu.

Tad karšiai susiburia į stovyklavietes ir kabo jose kaip oro balionėliai virš pardavėjo galvos. Plačiašoniai plūduriuoja nebūtinai palei pat dugną – ne išimtis, kad jie pakyla virš jo ir penketą metrų, o tai reiškia, kad karšių būrys apsistoja 7 metrų gelmėje, nors vandens telkinio gylis toje vietoje siekia 12, o kartais ir daugiau metrų. Štai kodėl žvejys turi bandyti vilioti laimikį įvairuose vandens horizontuose ir laikyti juose masalą po ketvirtį valandos. Gali būti, kad kuris karšis susigundys panosėje atsidūrusiu masalu ir čiups jį, bet dažniausiai karšių kibimą reikia sužadinti. Plačiašoniai kovą niekur toli iš stovyklavietės nekeliauja, todėl ir maitinasi čia pat, t.y. vietoje.

Saiko jausmas

Kai rinksitės karšių žūklės vietą, atidžiai apžiūrėkite plotą aplink ir įsitikinkite, kad nėra senų ekečių, o svarbiausia, kad aplink senas eketes nematyti prišalusių prie ledo jauko likučių. Kodėl tai svarbu? Vieną sezoną Baluošų ežere jau pirmoje ar antroje žūklėje, kai stojo patikimas ledas, pavyko aptikti karšių maitinimosi stalą. Dvi savaites tame taške karšių kibimas buvo stabilus praktiškai bet kokiu oru: kibdavo dvi valandas tarp devintos ir vienuoliktos ryto, o paskui maždaug 14.30-15.30 prasidėdavo vakarinis kibimas, kuris trukdavo kartais pusvalandį, o kartais beveik valandą. Bet pirmomis sausio dienomis karšiai iš ganyklos pasitraukė. Kitą sezoną jie vėl pasirodė ten pirmledžiu, o paskui po trijų savaičių nustojo ganykloje lankytis. Ir pirmą, ir antrą sezoną pagal anų laikų kanonus karšius sočiai maitindavome solidžiu ir sočiu jauku – šutintais žirniais ir kruopų košėmis. Akivaizdu, kad žuvys nesugebėdavo suvalgyti visko, nes kartais įversdavome ne vieną kilogramą gardėsių. Tada atrodė, kad kuo daugiau maisto karšiai ras, tuo geresniu kibimu atsidėkos. Dalis jauko guldavo ant dugno, kol po poros savaičių ėmė gesti. Šio proceso kvapelis atbaido žuvis, o karšiai yra tuo aspektu labai jautrūs. Tad trečią sezoną su kolega karšius jaukinome mažutėmis porcijomis sudrėkintų ir išbrinkusių džiuvėsių , į kuriuos įmaišydavome kelioliką žirnių grūdų ir smulkių uodo trūklio lervų. Karšiai ganyklą lankė beveik iki sausio pabaigos, kol jų aktyvumas sumažėjo dėl natūralios deguonies stokos vandens telkinyje.

Turint galvoje aukščau išdėstytą informaciją, jauko likučiai aplink eketes gali liudyti, kad čia žuvys irgi buvo be saiko šeriamos. Na, o jauko likučiai dabar nemaloniu kvapu atbaido iš šios vietos žuvis. Pirmiausia karšius. Tad dėl viso pikto iškirskite ekečių nuošaly nuo tos vietos. Ten, kur ledas nelytėtas, tačiau gylis karšių žūklei tinkamas. Visai neblogai, jei jūsų eketes nuo įtartinųjų skirs net ir 100 metrų.

Kibimo ženklas

Dabar pats geriausias metas ežeruose vilioti karšius, nes jie pajuto ilgesnę dieną, ima pamažu kratytis žiemos snaudulio, bet dar nesitraukia iš žiemaviečių. Nepamirškite, kad karšiai dėl smulkmenų burnos neatveria, todėl į žūklę vežkitės ne mažiau kaip dvi „porcijas" masalinių uodo trūklio lervų. Ir ant kabliuko verkite jas negailėdami – „puokštelę" turi sudaryti nemažiau kaip penki stambūs trūkliai.