| Statistika |
|---|
Viso žvejyboje: 1 megėju: 1 žveju: 0
|
| :) |
|---|
 |
|
Zvejys.ucoz.com
Pradžia » 2011 » Balandis » 3 » Karšis po ledu
|
Tvirtinimų, esą žiemą visi karšiai sulenda į gilumą ir pratūno ten
kokioje nors patogioje duobėje dumble iki pat pavasario, galima rasti
kone visose senosiose knygose apie žvejybą. Tačiau visi jie yra
klaidingi, arba tiksliau beviltiškai pasenę. Toks požiūris į karšių
žvejyba atgyvena, su kuria reikia kovoti.
Laimė, ir senaisiais laikais beveik nė vienas rinitas žvejys mėgėjas
tokiomis teorijomis apie karšių žiemos miegą netikėjo. Tiesa tai, kad
karšiai, skirtingai nei sazanai ar šamai, neužmiega ir neužsirausia
dumble kaip lynai ir karosai. Visą šalčiausiąjį metų laiką jie niekur
nedingsta ir išlieka aktyvūs.
Taip, žiemą iš po ledo dažniau ištrauksi smulkių kuojų, tačiau tai
anaiptol ne argumentas, kad jie kimba dėl to, jog nekimba karšiai. Su
šiuolaikine poledinės žūklės įranga galima apsirūpinti kuo puikiausiu
karšių laimikiu reikia tik žinoti, kur ir kaip.
Terminas „duobė žiemojimui" atsirado praėjusio šimtmečio 6-ajame
dešimtmetyje ir net ne taro žvejų, o tarp medžiotojų. Galiausiai patekę į
žvejybai skirtus žurnalus šie du žodžiai įgijo tam tikro oficialumo
ir... Taip jau nutiko, kad iki šios dienos pradedančių žvejų mėgėjų
leksikone nėra mistiškesnio įsitikinimo, kuriuo jie taip šventai tikėtų.
Dėl „duobės žiemojimui" „išradėjų" medžiotojų viskas suprantama: net jei
vasarą jie kartais ir patys kartą kitą užmesdavo meškeres, supratimo
neturėjo (ir vis dar turbūt neturi), kur dedasi žuvis žiemą ir ar tuomet
ji apskritai kimba. Todėl buvo paprasčiau manyti, kad visa žuvis taip
pat ir karšiai žiemoja sulindę į kokią šiltą jaukią duobę vandens
telkinio dugne. Lygiai taip pat, jei kas paklaustų žvejo, kur, jo
nuomone, žiemoja laukiniai žvėrys, atsakytų, jog kokioje nors šiltoje
jaukioje irštvoje miške.
Kad tokio dalyko kaip „duobė žiemojimui" nėra, mėgėjiškos „dugninių"
žuvų žvejybos senbuviai teigia galintys įrodyti remdamiesi ne tik savo
patirtimi, bet ir biologija.
Kai vanduo nuskaidrėja ir krenta jo temperatūra, karšiai ir plakiai iš
tiesų pasitraukia į gilumą. Daugumoje vandens telkinių tai nutinka
spalio lapkričio mėnesiais, dar prieš užsidedant pirmajam ledui. Tokiam
reiškiniui yra paprastas paaiškinimas: dugninių žuvų maitinimosi plotai
yra net labai padoriame gylyje (pakrantėse ar seklumose joms tiesiog
nėra kuo misti), be to, gilumoje vandens temperatūra taip staiga
nešokinėja ji apskritai praktiškai nesikeičia, skirtingai nei pakrančių
zonose.
Tačiau po pirmojo ledo užsidėjimo praėjus savaitei pusantros, dugninės
žuvys visiškai adaptuojasi prie naujos gyvenamosios aplinkos, ima vėl
aktyviai judėti, ieškoti maisto ir gana dažnai keičia savo būriavimosi
vietas.
Jau seniau buvo pastebėta, kad jei tik po ledu pakanka deguonies,
karšiai ir plakiai išlieka biologiškai gana aktyvūs ir nepraranda
susidomėjimo maistu nei rudenį, nei žiemą. Taip dažniausiai būna upėse,
kur net užsidėjus ledui nestinga deguonies, tad giluminės žuvys juda iš
vienos vietos į kitą ieškodamos maisto. Tuo tarpu uždaruose ar stovinčio
vandens telkiniuose žiemai įpusėjus giluminės žuvys ypač karpinių
šeimos pradeda justi smarkų deguonies stygių, tampa labai vangios ir
laikosi būreliais tose vietose, kur deguonies daugiausia. Tai gali būti
ir giluma, ir beveik paviršiniai vandens sluoksniai arba upių intakų bei
susiliejimų vietos. Trumpai tariant, įžiemojus karšiai būriuojasi bet
kur, tik ne dugno duobėse, kur organinių medžiagų irimo procesas daug
intensyvesnis, vadinasi, ir deguonies yra mažiau.
Daugelyje smulkių vandens telkinių, kur vandens judėjimas minimalus,
užtat veša visokia augmenija, kai kurių rūšių žuvis, kenčiančias nuo
nuolatinio deguonies trūkumo, gali ištikti visiška arba dalinė anabiozė.
Tokios būklės tarp gyvenimo ir mirties jos priverstinai išbūna
skirtingą laiko tarpą priklausomai nuo vietos sąlygų. Karšio negali
ištikti anabiozė. Ši žuvis iš prigimties labai aktyvi, tad jeigu žiemą
vandenyje ištirpusio deguonies kiekis pasiekia kritinę ribą, karšiai
žūva vieni pirmųjų. Yra telkinių, kuriuose po itin atšiaurių žiemų
karšių populiacija išnykdavo visiškai.
Todėl turėtų būti akivaizdu net ne specialistams, kad, stingant
deguonies (ilgiausiai šis laikotarpis užsitęsia nuo sausio iki kovo
mėnesio), „dugninės" žuvys susiburia ne įdubose, kur deguonies kiekis ir
taip minimalus (taip pat ir upės vagoje), o tose vandens telkinio
dalyse, kur jis optimalus.
Iš čia akivaizdžios išvados:
1) dėl savo biologinės specifikos karšiai nežiemoja vienoje vietoje iki pavasario jie jų pakeičia kelias dešimtis,
2) terminas ,4uobė žiemojimui" šios rūšies žuvies atžvilgiu yra 100
procentų klaidingas savotiškas anachronizmas, išgalvotas dėl
informacijos apie karšių prigimtį ir elgesį stygiaus.
Tad kur ieškoti karšių žiemą? Kai užsidės tvirtas ledas, šios žuvys
susitelks nuo 5 iki 9 metrų gilyje. Mieliausiai jos renkasi
povandeninius šlaitus, senų užlietų vagų pakraščius, prie skardžių,
povandeninių plokštumų, giliuose užutekiuose. Vasarą karšiai dažnai
gerai kimba tose vandens telkinių vietose, kur dumblo sluoksnis ant
dugno storiausias, žiemą (ir ypač viduržiemį) jie mieliau renkasi molio
ir smėlio gruntą bei vietas, kur srovė nėra stipri.
Suprantama, taisyklių be išimčių nebūna. Kartais puikaus laimikio galima
sulaukti laikantis visai priešingų tradicinėms žvejybos taisyklių.
Svarbu neužsisėdėti ir dažniau keisti taktiką.
Sergejus Stonkus
"Panevėžio balsas", 2008 sausio 09
|
|
Peržiūrėta: 1234 |
Patalpino: ltboss
| Reitingas: 0.0/0 |
|
