Pievoj
šalia upės prisigaudykit žiogų, ar, jeigu žvejojate gegužę,
prisirinkite šapalo skanėstų – karkvabalių. Patogiausia šapalus gaudyti
palaidyne be plūdės. Šapalai bailūs, todėl masalą reikia leisti iš
toliau, ne matydami žveją, jo meškerę, ar kitą nepažįstamą objektą
šapalai masalo nelies. Patikrinkite ar šapalų čia išvis yra. Jei jų yra,
įmetus į vandenį žiogą, tas kiek paplaukęs kaip mat dings šapalo
sukeltose vilnyse. Kitą žiogą maukite ant kabliuko, paragavęs vieną, jis
žaibo greitumu griebs ir antrąjį. Tačiau pakirsti neskubėkite, kai
žiogas bulktels vandenin, dar palaukite 3 – 4 sekundes. Tik tada kai
šapalas žiogą bus įrijęs, pakirskite ir bandykite išvesti jį toliau nuo
akmenų ir žolių. Priešingu atveju jis, bandydamas pasislėpti, baksnos
nosim į kerplėšas, landžios į žoles ir smarkiai besipriešindamas
nutruks. Tada iš karto galite eiti toliau. Tuo metu čia nebus ką veikti.
Kai šapalą išvilksite į krantą ir kai viskas nurims, po valandėlės, galėsite toj vietoj vėl gaudyti. Šapalai jau bus grįžę ir kibs.
Pakirsdami iš karto, šapalo niekados nepagausite, nes, pagriebęs masalą storomis lūpomis, jis iš pradžių laiko jį, ir tik paskui čiulpdamas ryja. Pajutęs staigų truktelėjimą, tuoj pat išspjaus žiogą – niekad nepasigailės skanaus kąsnelio.
Be šapalo, siauresnėje upės vietoj galbūt pagausite ir strepetį, o duobėj ir meknę. Duobutėse dar kibs kuojos ir karšiukai.
Pavasarį gaudomi šapalai ir ant slieko, dar nepraskaidrėjusiame vandenyje. Kimba neilgai, nes ruošdamasis nerštui, pradeda vis mažiau maitintis. Po neršto išalkęs kimba labai gerai. Vakare ir rytą masalą ima noriau, o lietingą darganotą dieną kimba ir vidurdienį.
Žvejojant šapalus nereikia pamiršti, kad šapalas labai akylas, todėl valas ir pavadėlis naudojamas kaip galima plonesnis.
Masalui tinka sliekai, dėlės, apsiuvos, musės, karkvabaliai, žiogai. Kartais ima ir gyvą žuvelę. Jei šapalai gaudomi vabzdžiais, juos reikia leisti paviršium, o visą kitokį masalą leidžiame ant dugno. Prieš gaudant verta šapalus pajaukinti sliekais, šutintais grūdais, musių lervomis, apsiuvomis, koše. Rusijos žvejai aprašo šapalų jaukinimą krauju arba kepenimis prieš pat žūklę ir jos metu. Sukrešėjęs kraujas įdedamas į marlę ar kitokią medžiagą ir, pririšus prie akmens, nuleidžiamas į dugną. Vanduo kraują skalauja ir neša pasroviui, o žuvis, pajutusi jį, ieškodama tos vietos, plaukia prieš srovę, minta juo, bet negali prisisotinti. Jei jaukinsite kepenimis, jas supjaustykite pailgais gabalėliais ir berkite prieš žvejybą, bei jos metu. Užkabinus kepenų gabaliuką ant kabliuko susigundo ir juo.
Šapalą galima jaukinti dar vienu būdu. Prieš gaudant pagaliu sudrumskite dugną, ar įmeskite gabalą velėnos. Šapalai susidomi drumzlinu vandeniu, bei iš sujudinto dugno ar velėnos srovės nešamais įvairiausiais kirminais ir vabalais. O šapalas tai pajautęs plaukia srove į viršų iš kur plaukia jaukas, belieka tik įmesti kabliuką su masalu. Pabandykite.
