Kas labiausiai patinka šios žuvies gaudyme, tai dvi meškerės vienoje
rankoje ir kitoje rankoje kibiras su įvairiomis smulkmenomis: atsarginė
plūdė, kabliukai ar jauko pakelis. O ir laikas, kurį tenka išnaudoti
šiai žvejybai: ankstus rytas arba vakaras po 3 - 5 valandas.
Tik vieninteliu atveju, kai diena apsiniaukusi, lynas gali maitintis
ištisą dieną. Bet vis dėlto, kiek teko bendrauti su prityrusiais lynų
gaudytojais, kurių sąskaitoje ne vienas gražus egzempliorius, ankstus
rytas nuo pat prašvitimo iki 10 valandos ryto pats idealiausias laikas
gaudyti šią žuvį tikslingai. Anglijoje net įkurti lynų gaudytojų klubai,
kuriuos domina rekordiniai laimikiai ir kiek teko suprasti rekordai
sumušami praktiškai kiekvienus metus. Tačiau su viena nedidele detale,
kad jie medžioja būtent prieš nerštą ikrais išsprogusią patelę, kuri kur
kas sunkesnė negu po neršto, jau nekalbu apie patinėlius, kurie net
neprilygsta jų svoriams.
Kad ir kokiomis mistiškomis istorijomis aš buvau įtikėjęs vaikystėje
apie neįprasto stiprumo žuvį, jos vos matomus kibimus ir iki šių dienų
tai nėra įprastas laimikis kuris tikrai geidžiamas bet kokio lygio
žvejui. Tai nėra kuoja ar plakis, kurių galima prigaudyti daugybę, bet
ir tuo atveju aš pasirinkčiau vieno stambaus lyno kibimą vietoje
dešimties sugautų kuojų. Bet vėlgi, yra pagrindo sakyti, kad lynas
tikrai stipri žuvis ir dėl savo kūno formos, kuri labai mėsinga. Tuo
pačiu lyno pelekai platūs ir galingi, o jie tikrai prideda papildomos
jėgos traukiant žuvį. Ir sakyčiau visiškas melas, kad lynas vos matomai
judina plūdę apie minutę laiko, kol nusprendžia ją panardinti. Kaip ir
visos mažos žuvys, taip ir smulkus lynas gali nesugebėti praryti jūsų
naktinio slieko ir tąsys jūsų plūdę ilgiau, tačiau stambiesiems lynams
nebus kada žaisti su jūsų masalu ir sugriebęs jį plauks maitintis
toliau. Dabar keletas smulkių patarimų, kurie gali padėti pagauti lyną,
jei to dar nepavyko padaryti.
Reikėtų pradėti nuo to, kur gyvena ir kur laikosi lynas? Lynas gali
gyventi ir tekančiame, ir stovinčiame vandenyje, bet ypač dideliame
vandens telkinyje jie gali laikytis tam tikrose vietose. Tikriausiai
visi žino, kad ši žuvis mėgsta tankiai apaugusias vietas, bet tai
visiškai nereiškia, kad ten kur lelijos, ten bus ir lynas. Sakyčiau
smulkios žolės jam patinka daug labiau, nes čia ir daugiau maisto ir
saugiau. Vieta, kur galima sėkmingai gaudyti, neturi būti gili.
Pasirenku vietą, kur gylis siekia nuo 50 iki 130 centimetrų. Nėra
reikalo ieškoti duobės ar skardžio, kaip įprastai gaudome karšius ar
karpius. Lygus stalas, apaugęs smulkia žole su mažu gyliu pilnai
atitinka visus reikalavimus. Lieka tik tinkamai pasiruošti. Beje, prieš
vykdamas į visiškai nežinomą vietą, kur gaudomi lynai, naudojuosi Google
Earth programa, kuria ne tik galima pamatyti privažiavimą, bet tuo
pačiu pamatyti seklumas ir duobes. Gal ši programa ir neparodys kur yra
žuvis, bet bent jau susidarysite vaizdą kur galėtu jų būti.
Atvykus į vietą nereikia pulti į paniką, kad nėra kur užmesti plūdės.
Vis viena yra nedidelis tarpas, kur galima įleisti jūsų masalą. Yra
žvejų, kurie grėbliu išsivalo dugną. Kiti susimeistrauja virvę su
grėblio galva ar kažką panašaus ir mėtydami į vandenį prakošia bent jau
užmetimo taką. Teko girdėti, kaip žvejai savo vietą dugne užkloja
šiferio lakštais. Sakyčiau, jei važiuosite žvejoti toli, tai šiferio
lakštų tikrai nesivešite. Tuo tarpu balta dėme stipriai išsiskiria iš
natūralios aplinkos ir lynai pirmomis dienomis nesiartins prie naujo
vandens kūrinio. Tik vėliau, kai šiferį užklos dumblas ir jis taps
nematomas, galima bus pradėti žvejoti. Panaudoti grėblį prieš pačią
žūklę tikrai neverta, nebent tai darysite vakare prieš rytinę žūklę. Vis
dėlto galima viską palikti natūraliai. Dienos šviesoje atsistojus ant
pylimo apžiūrėti gaudymo vietą, jei toks yra arba jei nebaisios
siurbėlės, įsibristi į vandenį ir apžiūrėti, kur gali būti laisvas žolių
plotas. Lynas tikrai neplauks kiaurai žolių siena. Būtent iš pirmo
žvilgsnio išmindytas povandeninis takas - ta vieta, kur migruoja žuvis
ir galima tikėtis kibimo.
Nėra reikalo ilgai pasakoti kokie turi būti įrankiai, nes visi gaudo
su tuo, ką turi. Pagrindas yra tai, kas užmesta vandenyje. Valą
pasirenku apie 0,20 mm storio, o pavadėlio nerišu. Viskas surišta
tiesiai ant pagrindinio valo. Vienas nedidelis apvalus švinukas,
užspaustas maždaug 15-20 centimetrų virš kabliuko. Visi likusieji švinai
užspaudžiami tarp plūdės kilpos iš abiejų pusių. Kabliuko dydis gali
svyruoti tarp 8 ir 12 numerio.
Visas plūdės svoris sutelktas viršuje. Nebūtinai tai gali būti du
švinai iš abiejų pusių, jeigu plūdė sunkesnė, jų užspaudžiu tiek, kiek
reikia plūdei atsverti iki antenėlės galo. Plūdės, kurias pasirenku,
nėra dideles: nuo 0,5 iki 2,0 gramų. Nėra reikalo pirkti didelių
plūdžių, nes metimo nuotolis dažniausiai būna iki 15 metrų, o kartais
tenka užmesti masalą visai po kojomis apie 3 metrus nuo kranto. Tuo
atveju padėjęs meškerykotį gerokai per keletą žingsnių atsitraukiu nuo
kranto atgal. Žinoma, triukšmo kiek galima mažiau.
Duona nėra pats tinkamiausias masalas, jei bandysite gaudyti vien tik
lynus. Vis dėlto, prieš keletą metų teko trumpai pagyventi Anglijoje.
Bent jau tame rajone, kur tik aš bandžiau ieškoti naktinių sliekų, visur
vien tik akmuo ir skalda. Taigi, apie sliekus teko pamiršti, o maisto
parduotuvėje „Brown bread" (angl. ruda duona ) puikiai viliojo karšius
ir lynus mano gaudytame Birmingemo kanale, kurių pagavau tikrai nemažai.
Ankščiau, kiek teko naudoti duoną kitose vietose, ją užpuldavo karosai.
Musės lervos tikrai nebus ignoruojamos, jei kabės ant jūsų kabliuko, o
jei nepagailėsite ir užmausite jų daugiau, rezultatas gali būti dar
geresnis. Retas žvejys šiuo metu važiuoja į žvejyba be šių masalų. Tai
absoliučiai universalus masalas įvairaus tipo žuvims.
Saldūs konservuoti kukurūzai – masalas, kuris dažniausiai
kombinuojamas su kitais gyvais masalais. Niekas jums nedraudžia kabinti
šio masalo vieno, tačiau kukurūzas su musės lerva arba slieku atrodo
daug efektingiau. Manau, kukurūzą verta kabinti vien dėl tos
priežasties, kad jis išsiskiria iš dugno savo ryškia spalva dar
priduodamas savo saldoka kvapą, kurį mėgsta visos karpinės žuvys. Tai
gera išeitis, jai masalą puola smulkmė, kuri nesugeba praryti trijų ar
dviejų užmautų kukurūzų.
Sliekai – masalas, be kurio aš aplamai neįsvaizduoju lynų žvejybos.
Mėšliniai sliekai puikiai tinka „sumuštiniams" daryti maunant kartu su
kukurūzais ar musės lervomis. Naktiniai sliekai labiausiai paplitęs
masalas tarp žvejų. Jie pakankamai dideli, todėl kartais aš pergnybiu
juos per pusę.
Tarp senųjų žvejų galima išgirsti apie mėlyngalvius sliekus. Teko
rasti jų po medžiais tarp šaknų nakties metu. Ne taip, kaip didieji
naktiniai, šie sliekai nėra tokie dideli - iki 12-15 centimetrų. Iš
pažiūros jie atrodo kaip įprasti sliekai, tačiau pradėjus gaudyti
pasijaučia, kad jų daug stangresnė oda ir išlieka gyvesni daug ilgiau,
negu įprasti sliekai. Nemaža žvejų dalis užmauna slieką kaip
„radiatorių" ir nelabai suprantu, kam to reikia. Užtenka tik viena kartą
perverti slieką už kurio nors galo ar per vidurį ir galima žvejoti,
tegu sliekas raitosi kaip jam patinka.
Dar vienas, sakyčiau neįprastas masalas, kuris naudojamas lynų
žvejyboje - vėžys. Nesu asmeniškai jo naudojęs vien dėl tos priežasties,
nes gaila nedidelių vėžių, o ir naktį prieš žvejyba važiuoti jų
gaudyti, o vėliau juos apvirti nėra noro. Teko sutikti žvejų iš
Ignalinos rajono, kurie ežeruose pagauna stambių lynų iki 3 kilogramų ir
būtent naudojant vėžį. Sunku pasakyti, ar tai padės sugauti jūsų
rekordini lyną, bet verta pabandyti.
O pati žūklė nėra tokia sudėtinga. Tik kantrybės ir tylos. Mesti nėra
tikslo labai toli. Reikia tik rasti mažą plyšį tarp žolių. Gali būti,
kad mesti reikės visai po kojomis vos kelis metrus, bet tai visiškai
nereškia, kad jūs nepagausite. Apatinis švinukas nuleis jūsų masalą ant
dugno, viršutiniai švinai pastatys jūsų plūdę į vertikalią poziciją.
Visiškai nekreipiu dėmesio, jei plūdė stovi kreivai ar labiau iškilusi.
Lyno kimimas būna įvairus, bet dažniausiai jis nežaidžia su masalu ilgai
ir sugriebęs nešasi tolyn. Ne taip, kaip kiti, aš permetinėju savo
meškeres kas 5 - 15 minučių. Kai gaudai tarp žolių, visiškai neaišku,
kaip nukrito masalas po vandeniu. Akivaizdžiai patirtis rodo, tik
permestas masalas po kelių sekundžių sulaukia kibimo.
Ką gi, pabandykite ir jūs. Artūras Sakalauskas
|