Zvejys.ucoz.com

Kas labiausiai patinka šios žuvies gaudyme, tai dvi meškerės vienoje rankoje ir kitoje rankoje kibiras su įvairiomis smulkmenomis: atsarginė plūdė, kabliukai ar jauko pakelis. O ir laikas, kurį tenka išnaudoti šiai žvejybai: ankstus rytas arba vakaras po 3 - 5 valandas.

Tik vieninteliu atveju, kai diena apsiniaukusi, lynas gali maitintis ištisą dieną. Bet vis dėlto, kiek teko bendrauti su prityrusiais lynų gaudytojais, kurių sąskaitoje ne vienas gražus egzempliorius, ankstus rytas nuo pat prašvitimo iki 10 valandos ryto pats idealiausias laikas gaudyti šią žuvį tikslingai. Anglijoje net įkurti lynų gaudytojų klubai, kuriuos domina rekordiniai laimikiai ir kiek teko suprasti rekordai sumušami praktiškai kiekvienus metus. Tačiau su viena nedidele detale, kad jie medžioja būtent prieš nerštą ikrais išsprogusią patelę, kuri kur kas sunkesnė negu po neršto, jau nekalbu apie patinėlius, kurie net neprilygsta jų svoriams.

Kad ir kokiomis mistiškomis istorijomis aš buvau įtikėjęs vaikystėje apie neįprasto stiprumo žuvį, jos vos matomus kibimus ir iki šių dienų tai nėra įprastas laimikis kuris tikrai geidžiamas bet kokio lygio žvejui. Tai nėra kuoja ar plakis, kurių galima prigaudyti daugybę, bet ir tuo atveju aš pasirinkčiau vieno stambaus lyno kibimą vietoje dešimties sugautų kuojų. Bet vėlgi, yra pagrindo sakyti, kad lynas tikrai stipri žuvis ir dėl savo kūno formos, kuri labai mėsinga. Tuo pačiu lyno pelekai platūs ir galingi, o jie tikrai prideda papildomos jėgos traukiant žuvį. Ir sakyčiau visiškas melas, kad lynas vos matomai judina plūdę apie minutę laiko, kol nusprendžia ją panardinti. Kaip ir visos mažos žuvys, taip ir smulkus lynas gali nesugebėti praryti jūsų naktinio slieko ir tąsys jūsų plūdę ilgiau, tačiau stambiesiems lynams nebus kada žaisti su jūsų masalu ir sugriebęs jį plauks maitintis toliau. Dabar keletas smulkių patarimų, kurie gali padėti pagauti lyną, jei to dar nepavyko padaryti.

Reikėtų pradėti nuo to, kur gyvena ir kur laikosi lynas? Lynas gali gyventi ir tekančiame, ir stovinčiame vandenyje, bet ypač dideliame vandens telkinyje jie gali laikytis tam tikrose vietose. Tikriausiai visi žino, kad ši žuvis mėgsta tankiai apaugusias vietas, bet tai visiškai nereiškia, kad ten kur lelijos, ten bus ir lynas. Sakyčiau smulkios žolės jam patinka daug labiau, nes čia ir daugiau maisto ir saugiau. Vieta, kur galima sėkmingai gaudyti, neturi būti gili. Pasirenku vietą, kur gylis siekia nuo 50 iki 130 centimetrų. Nėra reikalo ieškoti duobės ar skardžio, kaip įprastai gaudome karšius ar karpius. Lygus stalas, apaugęs smulkia žole su mažu gyliu pilnai atitinka visus reikalavimus. Lieka tik tinkamai pasiruošti. Beje, prieš vykdamas į visiškai nežinomą vietą, kur gaudomi lynai, naudojuosi Google Earth programa, kuria ne tik galima pamatyti privažiavimą, bet tuo pačiu pamatyti seklumas ir duobes. Gal ši programa ir neparodys kur yra žuvis, bet bent jau susidarysite vaizdą kur galėtu jų būti.

Atvykus į vietą nereikia pulti į paniką, kad nėra kur užmesti plūdės. Vis viena yra nedidelis tarpas, kur galima įleisti jūsų masalą. Yra žvejų, kurie grėbliu išsivalo dugną. Kiti susimeistrauja virvę su grėblio galva ar kažką panašaus ir mėtydami į vandenį prakošia bent jau užmetimo taką. Teko girdėti, kaip žvejai savo vietą dugne užkloja šiferio lakštais. Sakyčiau, jei važiuosite žvejoti toli, tai šiferio lakštų tikrai nesivešite. Tuo tarpu balta dėme stipriai išsiskiria iš natūralios aplinkos ir lynai pirmomis dienomis nesiartins prie naujo vandens kūrinio. Tik vėliau, kai šiferį užklos dumblas ir jis taps nematomas, galima bus pradėti žvejoti. Panaudoti grėblį prieš pačią žūklę tikrai neverta, nebent tai darysite vakare prieš rytinę žūklę. Vis dėlto galima viską palikti natūraliai. Dienos šviesoje atsistojus ant pylimo apžiūrėti gaudymo vietą, jei toks yra arba jei nebaisios siurbėlės, įsibristi į vandenį ir apžiūrėti, kur gali būti laisvas žolių plotas. Lynas tikrai neplauks kiaurai žolių siena. Būtent iš pirmo žvilgsnio išmindytas povandeninis takas - ta vieta, kur migruoja žuvis ir galima tikėtis kibimo.

Nėra reikalo ilgai pasakoti kokie turi būti įrankiai, nes visi gaudo su tuo, ką turi. Pagrindas yra tai, kas užmesta vandenyje. Valą pasirenku apie 0,20 mm storio, o pavadėlio nerišu. Viskas surišta tiesiai ant pagrindinio valo. Vienas nedidelis apvalus švinukas, užspaustas maždaug 15-20 centimetrų virš kabliuko. Visi likusieji švinai užspaudžiami tarp plūdės kilpos iš abiejų pusių. Kabliuko dydis gali svyruoti tarp 8 ir 12 numerio.

Visas plūdės svoris sutelktas viršuje. Nebūtinai tai gali būti du švinai iš abiejų pusių, jeigu plūdė sunkesnė, jų užspaudžiu tiek, kiek reikia plūdei atsverti iki antenėlės galo. Plūdės, kurias pasirenku, nėra dideles: nuo 0,5 iki 2,0 gramų. Nėra reikalo pirkti didelių plūdžių, nes metimo nuotolis dažniausiai būna iki 15 metrų, o kartais tenka užmesti masalą visai po kojomis apie 3 metrus nuo kranto. Tuo atveju padėjęs meškerykotį gerokai per keletą žingsnių atsitraukiu nuo kranto atgal. Žinoma, triukšmo kiek galima mažiau.

Duona nėra pats tinkamiausias masalas, jei bandysite gaudyti vien tik lynus. Vis dėlto, prieš keletą metų teko trumpai pagyventi Anglijoje. Bent jau tame rajone, kur tik aš bandžiau ieškoti naktinių sliekų, visur vien tik akmuo ir skalda. Taigi, apie sliekus teko pamiršti, o maisto parduotuvėje „Brown bread" (angl. ruda duona ) puikiai viliojo karšius ir lynus mano gaudytame Birmingemo kanale, kurių pagavau tikrai nemažai. Ankščiau, kiek teko naudoti duoną kitose vietose, ją užpuldavo karosai.

Musės lervos tikrai nebus ignoruojamos, jei kabės ant jūsų kabliuko, o jei nepagailėsite ir užmausite jų daugiau, rezultatas gali būti dar geresnis. Retas žvejys šiuo metu važiuoja į žvejyba be šių masalų. Tai absoliučiai universalus masalas įvairaus tipo žuvims.

Saldūs konservuoti kukurūzai – masalas, kuris dažniausiai kombinuojamas su kitais gyvais masalais. Niekas jums nedraudžia kabinti šio masalo vieno, tačiau kukurūzas su musės lerva arba slieku atrodo daug efektingiau. Manau, kukurūzą verta kabinti vien dėl tos priežasties, kad jis išsiskiria iš dugno savo ryškia spalva dar priduodamas savo saldoka kvapą, kurį mėgsta visos karpinės žuvys. Tai gera išeitis, jai masalą puola smulkmė, kuri nesugeba praryti trijų ar dviejų užmautų kukurūzų.

Sliekai – masalas, be kurio aš aplamai neįsvaizduoju lynų žvejybos. Mėšliniai sliekai puikiai tinka „sumuštiniams" daryti maunant kartu su kukurūzais ar musės lervomis. Naktiniai sliekai labiausiai paplitęs masalas tarp žvejų. Jie pakankamai dideli, todėl kartais aš pergnybiu juos per pusę.

Tarp senųjų žvejų galima išgirsti apie mėlyngalvius sliekus. Teko rasti jų po medžiais tarp šaknų nakties metu. Ne taip, kaip didieji naktiniai, šie sliekai nėra tokie dideli - iki 12-15 centimetrų. Iš pažiūros jie atrodo kaip įprasti sliekai, tačiau pradėjus gaudyti pasijaučia, kad jų daug stangresnė oda ir išlieka gyvesni daug ilgiau, negu įprasti sliekai. Nemaža žvejų dalis užmauna slieką kaip „radiatorių" ir nelabai suprantu, kam to reikia. Užtenka tik viena kartą perverti slieką už kurio nors galo ar per vidurį ir galima žvejoti, tegu sliekas raitosi kaip jam patinka.

Dar vienas, sakyčiau neįprastas masalas, kuris naudojamas lynų žvejyboje - vėžys. Nesu asmeniškai jo naudojęs vien dėl tos priežasties, nes gaila nedidelių vėžių, o ir naktį prieš žvejyba važiuoti jų gaudyti, o vėliau juos apvirti nėra noro. Teko sutikti žvejų iš Ignalinos rajono, kurie ežeruose pagauna stambių lynų iki 3 kilogramų ir būtent naudojant vėžį. Sunku pasakyti, ar tai padės sugauti jūsų rekordini lyną, bet verta pabandyti.

O pati žūklė nėra tokia sudėtinga. Tik kantrybės ir tylos. Mesti nėra tikslo labai toli. Reikia tik rasti mažą plyšį tarp žolių. Gali būti, kad mesti reikės visai po kojomis vos kelis metrus, bet tai visiškai nereškia, kad jūs nepagausite. Apatinis švinukas nuleis jūsų masalą ant dugno, viršutiniai švinai pastatys jūsų plūdę į vertikalią poziciją. Visiškai nekreipiu dėmesio, jei plūdė stovi kreivai ar labiau iškilusi. Lyno kimimas būna įvairus, bet dažniausiai jis nežaidžia su masalu ilgai ir sugriebęs nešasi tolyn. Ne taip, kaip kiti, aš permetinėju savo meškeres kas 5 - 15 minučių. Kai gaudai tarp žolių, visiškai neaišku, kaip nukrito masalas po vandeniu. Akivaizdžiai patirtis rodo, tik permestas masalas po kelių sekundžių sulaukia kibimo.