Kai kalbama apie taimenių žūklę, paprastai
galvojama apie sudėtingą ir keblumų kupiną išvyką į Evenkiją ar Taimyrą.
Tačiau susigrumti su stipriausia lašišine žuvimi galima vos ne Lietuvos
pašonėje – už kokių aštuonių valandų kelio automobiliu link Vidurio
Europos.
Čia Lenkijos pakraščiu teka Sanos
ir Dunajeco upės, kuriose gyvena Dunojaus taimenis. Beje, mes labai
mažai žinome, kokiais masalais gaudomos šios žuvys.
Dunojaus
taimenis, kuris kartais vadinamas Dunojaus lašiša, įnoringas
priešininkas, kurį suvilioti stverti masalą nelengva, nes jų pamėgtos
slėptuvės upėse yra tokiose vietose, kur keblu nuplukdyti klasikinę
blizgę arba voblerį. Šie masalai elgiasi nenatūraliai, kai juos veikia
įvairiomis kryptimis plūstantys tėkmės srautai. Kita vertus, Dunojaus
taimeniai medžioja tokį grobį, kurį imituoja saviti masalai, absoliučiai
nepanašūs į tai, kuo esame įpratę, pvz., gaudyti Baltijos lašišas ir
šlakius. Tad mūsų akiai jie gali pasirodyti keisti.
Viešint
Lenkijoje ir žvejojant Dunajece man teko susipažinti su vietiniais
meškeriotojais, kurie papasakojo apie specifinius masalus, naudojamus
kelių meškeriotojų kartų, o vieną jų pavyko netgi pamatyti savo akimis.
Tai labai keistos konstrukcijos blizgė, kuri kaldinama iš plonos (max. –
1,2 mm) skardos. Ši blizgė vadinama „Klamka". Mano tėvo tėviškėje
Telšių rajone ir dabar taip vadinamas senovinis durų užraktas, kurio
sklendė atsidaro, paspaudus lopetėlę.
Dunajeco
„Klamka" atrodo kaip susukta į vamzdelį žuvelė. „Klamkos" ilgis – 12–15
cm. Spalvų ir marginimo įvairovė didžiulė. Prie šio masalo, kurį
pavadinti blizge, tikra to žodžio prasme, negalima, tvirtinami
mažiausiai du trišakiai, nes taimenio žiomenys nusagstyti dantimis ir
kieti kaip kaulas, tad į juos įsegti kabliuką ne taip paprasta. Antra,
kabliukai turi būti labai aštrūs ir tvirti. Pageidautina kaldinti, nes
kitokie gali nuo taimenio šuolių lūžti.
