 Upėtakius žiemą gaudau
tik didesnių atšilimų metu. Kiek praktika rodo, kai šalta, nelabai jie
ir kimba. Be to, ir nelabai malonu žvejoti: žiedai pasidengia ledu, ir
tik nučiulpdamas ledą gali spiningauti. Jei atšilimas prasideda iškart
po buvusių didelių pūgų, taip pat nesu linkęs upėtakiauti : sniego iki
juosmens, kol nuo vienos rėvos iki kitos nueini, devyni prakaitai
išpila, tad kokia gali būti kalba apie žūklės malonumą. Geriausiais
metas upėtakiams gaudyti, kai pora dienų trunka atšilimas ir prieš tai
smarkiai nesnigo. Jeigu reikėtų palyginti su kitais metų laikais,
upėtakių gaudymą žiemą pavadinčiau gana sėkmingu. Beveik kiekvieną žūklę
pasigauni bent po vieną upėtakį - aišku, negali pasigirti, kad
rekordinį, bet tikrai "imamą”. Kalbant apie orus, geriausia situacija,
jei žūklės metu staiga pradeda smarkiai snigti. Sakysim, būna kokia
vieno - dviejų laipsnių šilumos temperatūra, ir staiga tarsi siena
pradeda drėbti šlapias sniegas. Tada upėtakiai lyg pakvaišta. Nežinau,
kaip kitaip galima būtų apibūdinti tokį upėtakių elgesį, kada jie išeina
iš savo slėptuvių ir vaikosi masalą po visą upelį. Atsiveja, griebia,
nepataiko, vėl griebia, kol užkimba. Šiaip, paprastu oru, upėtakiai nėra
tokie aktyvūs kaip pavasarį. Jeigu spiningaudamas kokį kovo ar
balandžio mėnesį niekad netraukiu blizgutės ar „voblerio" pro tą pačią
vietą daugiau kaip tris kartus, tai gruodžio pabaigos - vasario
mėnesiais kartais tenka ilgiau "padrožti” įtartiną vietelę, kol galu
gale išprašai upėtakį iš slaptavietės. Tikrai negaliu sutikti su tais,
kurie teigia, kad upėtakiai žiemą beveik nesimaitina ir
užkimba tik gindami savo teritoriją.
Vienąsyk žiemą pagavau 31 cm upėtakį, ir vėliau jį išdarinėjęs
skrandyje aptikau net 9 kūjagalvius. Vienas kūjagalvis vos tik upėtakį
ištraukus iškrito iš galvos, kito uodega matėsi gerklėj atkabinant
blizgę. Tai tikrai nebuvo vienintelis atvejis: sugaudavau pilnu
skrandžiu upėtakių ir vėliau, todėl esu įsitikinęs, kad žiemą upėtakiai
aktyviai maitinasi.
Pasižiūrėjęs į upėtakio skrandžio turinį,
stengiuosi naudoti panašius į upėtakio auką „voblerius". Tinka ir to
paties kūjagalvio imitacija, ir kiti 6cm ilgio „vobleriai". Kad
„vobleris" judėtų kuo arčiau dugno, naudoju skęstančius modelius, bet
jie turi vieną didelį trūkumą: gaudant akmenuotu dugnu upėse, tokiose
kaip Ūla, labai greit sulūžta „voblerio" liežuvėlis. Be „voblerių"
upėtakiams gaudyti dar naudoju tas pačias sukriukes kaip ir pavasarį:
geltonu lapeliu raudonu kūneliu trečio numerio "bliufoksą” arba pirmo,
gal antro numerio "Mepps aglia long” tipo sukriukę su raudonu lipduku.
Kažkokio vieno "stebuklingo” masalo išskirti negalėčiau - viskas
priklauso ir nuo vietos sąlygų. Jei vanduo aukštas, imi didesnę sukrę,
kad giliau nertų ir galėtum ją pravesti prie pat dugno. Jei žemas -
atvirkščiai. Gal tik vieną dalyką galėčiau išskirti - žiemą labai gerai
suveikia raudonas akcentas. Spiningaudamas žiemą mažuose upeliuose,
susiduri vien tik su upėtakiais - kitų žuvų pasitaiko labai retai.
Kartais pasitaiko pagauti kiršlį, bet manyčiau, tai daugiau
atsitiktinumas nei taisyklė.
Upėtakiai žiema laikosi kiek gilesnėse vietose nei paprastai, duobėse arba iškart už
slenksčio rėvų, kur dar nenurimusi srovė, bet jau pradeda staigiai
gilėti, t.y. ant duobės krašto. Masalą žiemą stengiuosi traukti kuo
lėčiau. Metu blizgę įstrižai pasroviui žemyn ir lėtai, lėtai traukiu,
kol ji "užsiveda”, tada stengiuosi laikyti ją vienoje vietoje, kol srovė
ištiesina valą ir prineša ją beveik prie pat kojų. Žiemą upėtakiai
dažniausiai ir "stukteli”, kada blizgė sukdamasi būna toj pačioj vietoj
arba vos, vos juda. Jeigu gaudymo zonoje po vandeniu žinai esant kokį
kelmą ar kerplėšą, tai kaip tik ir stengiesi užlaikyti masalą, kad jis
kuo ilgiau ten spurdėtų.
Žiemą paprastai važiuoji į gerai pažystamas jau
"patikrintas” vietas, kad nereikėtų, ypač kai daug sniego, ilgai
klaidžioti. Jei dar upelis mažesnis, gali ten braidyti ir nueiti toliau.
O jei upė gili, gali vaikščioti tik krantais, tad toli nenueisi. Žiemą
teko gaudyti Ūlos, Grūdos, Sarios, Žeimenos ir kitose upėse, visur
teko pagauti, todėl nemanau, kad kažkurioje vienoje upėje žiemą kimba
geriau nei kitose. Gal tik žiemą labiau mėgstu gaudyti gilesnėse upėse,
kur daugiau vandens.
Jei lygintum žiemos ir pavasario
sezonus, be abejo, pavasarį geriau - kimba kur kas didesni egzemplioriai
ir sulauki daugiau kibimų. Bet kita vertus, vien tas vaizdas - upėtakis
ant sniego, - ar gali kas būti gražiau?
Parašė zvejams.lt
|
