Paprastai vėžiai gaudomi naktį arba vėlai vakare, kai jie iš savo urvų išeina ieškoti maisto. Nors ir žymiai mažiau, bet gilesnėse bei pavėsingose vietose pagaunama ir dienos metu, be to vėžiai būna smulkesni. Daugiausia vėžių pagaunama šiltomis vasaros naktimis. Vėžiai gaudomi pirktiniais ir savadarbiais bučiais. Pirktiniai dažniausiai būna pinti iš virvės su metaliniu korpusu, savadarbiai būna paprastesni – metaliniai arba mediniai ir aptraukti nertu tinklu. Vėžiai taip pat gaudomi ir ir įvairaus pavidalo samteliais, dar vadinamais vėžiatinkliais, vėžių krepšeliais. Tiek į bučių, tiek į samtelį dedamas mėsos ar žuvies gabalai, paskrudinta ir lupta varlė, dvėsenos, ar kaulų. Aktyvesniam gaudymui naudojami samteliai, o pasyvesniam bučiukai. Bučiukai paprastai vakare panardinami pasirinktoje vietoje (priekrantėje ar giliau) ir ištraukiami ryte su į jį sulindusiais vėžiais.
Samteliai
su pritvirtintu masalu panardinami į vandenj ir kas 15 – 20 minučių
iškeliami kartu su masalą užpuolusiais vėžiais. Mažus vietinius vėžius
ir netgi visas vietines pateles patartina iškart paleisti. Rainųjų vėžių
atgal nepaleidinėkite, nes tai parazitinė vėžių rūšis. Išrinkus iš
samtelio vėžius, patikrinamas masalas, ir samtelis panardinamas vėl ten
pat, ir po 15 – 20 minučių vėl traukiami. Samteliai statomi pertakose,
upeliuose, prie žolių, kerplėšų, akmenų ar šaknoto kranto, kur lėta
tėkmė.
Gaudant
nuo kranto, labai patogu naudoti samtelius su vienu mediniu lankeliu,
pritvirtintu prie nusmailinto kuolelio. Kuolelis prie kranto, kiek
siekia ranka, įbedamas į dugną taip, kad samtelio lankelis, o kartu ir
masalas priglustų prie dugno. Į neprigludusius prie dugno samtelius
vėžiai negali patekti ir laimikio paprasčiausiai nebus.
Vėžiaujant iš valties, nuo tilto arba plausto, patogiau naudoti samtelius su metaliniais lankeliais, nes toks samtelis pats nugrimzta ant dugno. Šie samteliai daromi su vienu arba dviem lankeliais. Prie samtelio lankelio lygiais atstumais pritvirtinamos trys virvelės, kurios samtelio skersmens atstumu, arba ir toliau, surišamos. Prie mazgo pritvirtinama reikiamo ilgio virvė, o pastaroji pritvirtinama prie kartelės. Pakėlus kartelę, prie jos viršūnės pritvirtintas samtelis pastatomas pasirinktoje vietoje, kiek palaukus, stipriu judesiu samtelis iškeliamas iš vandens ir išrenkami vėžiai, o samtelis vėl leidžiamas į dugną.
Prisiminkit, kad, samtelius iš vandens traukiant lėtai, vėžiai dažnai spėja išsilakstyti.
Sugauti vėžiai laikomi kuprinėje, maišelyje arba pintinėje. Norint vėžius išlaikyti gyvus ilgesnį laiką (savaitę ir kartais ilgiau), patartina juos sukrauti į pintinėlę su drėgnomis samanomis ir laikyti vėsioje vietoje, prie +6C vėžiai užmiega ir ilgiau išlieka gyvi. Prieš verdant tikrinkite ar vėžys gyvas, taip pat išvirus vėžius, jei jis buvo gyvas, uodegėlė būna susirietusi.
Gaudant dienos metu, samtelis nardinamas gilesnėj vietoj.
Dėmėsio! Plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius galima gaudyti tik bučiukais ir samteliais! o tokius kaip rainuotuosius vėžius galima gaudyti ir taip. Seklesnėse vietose, kuriose galima laisvai braidyti, maždaug kas 2 metrus ant dugno padedamos negyvos žuvelės ar mėsos gabaliukai. Tuomet laukiama priartėjant vėžių. Prisiartinę rainuotieji vėžiai gaudomi graibšteliu arba tiesiog rankomis. Gaudant gilesnėje vietoje, masalas pririšamas prie nusmailinto kuolelio, kuris įbedamas į dugną, o iš toliau stebima, kai rainuotieji vėžiai masalą apninka, kuolelis pamažu traukiamas iš vandens, ir graibšteliu sugaudomi vėžiai.
Sekliose pakrantėse, kuriose vanduo yra skaidresnis, ypač pavakary, braidant, ropojančius rainuotuosius vėžius galima gaudyti tiesiog rankomis. Rankomis rainuotuosius vėžius taip pat galima gaudyti dienos metu. Jie slepiasi po medžių šaknimis, akmenimis, medžio gabalais, šakomis, kerplėšomis ir kitose pridengtose vietose. Gaudant reikia rainuotąjį vėžį reikia paimti už nugaros. Ranką į urvą reikia kišti atsargiai, nes vėžys visada jame lindi iškišęs žnyples, kuriomis gali skaudžiai sužnybti pirštus. Šiuo atveju taip pat rizikuojate ne tik ištraukti vėžį, bet ir įkišti ranką vandeninei žiurkei ar kitam padarui tiesiai į nasrus ir gana smarkiai susižeisti! Traukti vėžį už žnyplių nepatartina, nes jos dažnai nutrūksta, nors pastarosios vėliau ir atauga, tačiau taip elgtis negerai.
Vėžius
seniau gaudydavo ir dar vienu primityviu būdu. Šiuo būdu dabar galima
gaudyti tik rainuotuosius vėžius, o kiti, nesvarbu koks jų dydis,
nedelsiant turi būti paleidžiami. Ant ilgesnės virvutės ištisai
pririšami mėsos gabaliukai, ar perveriamas žarnokas. Viename virvelės
gale pririšamas svarelis ar akmenėlis, o antrasis pririšamas prie
kuolelio, įbesto į žemę, ar medžio šakos. Po 20 minučių, virvelė pamažu
traukiama, o kartu ištraukiami ir masalą dorojantys vėžai, kurie
surenkami rankomis arba graibšteliu.
Plačiažnyplius bei siauražnyplius vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d., o likusiu laikotarpiu mažesnius nei 10cm vėžius (vėžiai matuojami nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Gaudyti galima tik tam skirtais bučiukais ar samteliais, ir jokiais kitais įrankiais ar tiesiog rankomis. Vienam žvejui leidžiama gaudyti ne daugiau nei 5 išvardintais leistinais įrankiais, ir pagauti ne daugiau nei 50vnt vėžių per parą (skaičiuojant bendrai ir siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius). Pagautus mažesnius vėžius reikia tuoj pat paleisti į tą patį telkinį. O geriausia patartume šiuos vėžius išvis paleisti ir mėgautis kitomis vėžių rūšimis. Žymėtuosius, o ypač rainuotuosius vėžius galima gaudyti ištisus metus ir visais įmanomais žūklės būdais. Kaip atskirti vėžių rūšis, skaitykite kituose rašiniuose.
