Vanduo staiga patamsėjo, purpuriniai saulėlydžio atspindžiai užgęso ir ešerių kibimas baigėsi lyg burtininko lazdelei mostelėjus. Kas atsitiko? Tada kilo dvi prielaidos: pirma, ešeriai nebegalėjo įžiūrėti mailiaus, antra, smulkmė paprasčiausiai išsislapstė?

Ko nemato žuvys?

Pašėlęs „vakarinis valgymas" turi savo logiką, paremtą žuvų elgsenos ypatumais ir biologinėmis žuvų savybėmis, tarp kurių – regos savitumai. Ešeriai priskiriami tipiškiems dieniniams plėšrūnams, kurie naktį prastai mato. Todėl logiška manyti, kad jie nustoja kibti, kai sutemsta tiek, kad tampa sunku įžiūrėti grobį. Tad nieko nuostabaus, jog Masčio ešeriai paprasčiausiai patraukdavo į miegamuosius. Norėdamas patikrinti šią prielaidą, atlikau tokį eksperimentą: pasirinkau duburį prie Vilhelmo kanalo šliuzo, kur visada būriuojasi daug įvairaus dydžio ešerių. Meškeriojimą pradėjome septintą vakaro, kai rugsėjo mėnesį dar šviesu, bet vakaro artinimasis jau juntamas. Meškeriojome plūdine, masalas – sliekas ir saulažuvė. Iš pradžių ešeriai slieką atakavo dažniau nei mailių, bet kibo gana vangiai. Per valandą 7-8 kibimai. Tačiau, kai vandens jau nebesiekė tiesioginiai saulės spinduliai, sliekas pasitraukė į antrą planą, o ešeriai atakavo beveik vien mailių. Akivaizdu, jog sidabrinės žuvytės buvo labiau pastebimos, tačiau abiejų masalų šansai susilygino, kai prietemoje šliuzo kontūrai tapo išskydę kaip prastoje akvarelėje, o tiksliau kibti praktiškai nustojo.

Tada slieką ir saulažuvę pakaitomis kabinome ant sukrės kabliuko ( specialiai tam reikalui naudojome „Aglia Nr.2” modelį su vienšakiu kabliuku). Ir ešeriai vėl pradėjo kibti. Pabandėme vilioti ešerius sukre su nuogu kabliuku. Nepagardinta sukrė ešerių neviliojo. Vadinasi, ešerių regos ypatumai akivaizdžiai lemia jų kibimo intensyvumą. Kai masalas kelia triukšmą, ešeriai orientuojasi šonine linija ir aptinka masalą, užvertą ant sukrės kabliuko. Tad, be jokios abejonės, ne formali paros laiko atskaita, o realus liuksų kiekis, apšviečiantis aplinką, lemia pašėlusio „vakarinio valgymo" trukmę ir pradžią. Akivaizdu taip pat, kad ešeriai verda „katilus" dažniausiai giedrais vakarais, o ne tada, kai dangus apniukęs ir saulėtekio metu vos parausta.

Vietos laikas

Labai dažnai susiduriame su situacija, kurią aš vadinu VIETOS LAIKAS. Ką tai reiškia praktikoje? Meškeriotojai miestiečiai išsiiria „gaudyti" vakarinio kibimo, kai saulė vos persirita zenitą. Visiškai priešingai elgiasi vietos meškeriotojai – jie kažkokiu ypatingu žvilgsniu pasižiūri į dangų lyg tikrintų jį matuokliu ir dažniausiai taria: „dar anksti, ko tuščiai plūduriuoti ežere. Pats laikas – ne anksčiau šešių…" Ir tikrai, kol nusiiri iki reikiamo sėkliaus, jau ir septynios, o tada startuoja vakarinis kibimas. „Vietos laikas" egzistuoja visuose vandens telkiniuose, ir kiekvienoje geografinėje platumoje – savas.

Kaip jį spėja vietiniai meškeriotojai? Grynai praktiškai – ežeras ar tvenkinys visą laiką jų akiratyje. Todėl net dirbdami ūkio darbus iš savo kiemo jie mato, kada sukyla aukšlės, ir žino keliolikos minučių tikslumu „pašėlusio vakarinio valgymo" laiką.

Pėdsakas vandens paviršiuje

Šapalai tik teoriškai kimba kaitrų vidudienį, o dažniausiai jie slepiasi šešėlyje, kol saulės aktyvumas sumažės. Kai tik šešėliai ima ilgėti, šapalai dažniau išneria iš užuolankų, apsižvalgo ir ima palaipsniui brėžti vis platesnį ratą savo valdose. Rugpjūtį tokia šapalų elgsena, kuri saulėtais vakarais žada vakarinį šapalų kibimą, ypač pastebima. Tiesa, reikia pasirinkti tinkamą vietą, kur tokiu sezono metu būriuojasi šapalai. Neryje, kiek aukščiau Musės žiočių yra vienas toks ruožas, kuriame gelmė maždaug vienas metras. Vaga čia plati, joje – ištisos vandenžolių plantacijos, kurias vagoja ilgi plyšiai.

Prietemoje šapalai tampa aktyvesni ir atakuoja vandens paviršių drumsčiančius voblerius  – „Yo-Zuri SS-Minnow"  ir „Yao-Zuri Flat Crank"

Būtent juose bazuojasi šapalai. Kol saulė dar kaitina, mailius glaudžiasi šešėlyje, bet kai tik vakarinio kranto šešėlis ima užkloti vis didesnę vagos dalį, tai vienur, tai kitur pasigirsta pliaukštelėjimai. Šapalai traukia į medžioklę. Kol dar palyginti šviesu, šapalai protarpiais stveria palei pat vandens paviršių sliuogiantį „Yo-Zuri SS-Minnow" (7cm, 8g), tačiau tik tada, jei masalas – pačioje panosėje.

Prietemoje šapalų aktyvumas pastebimai auga, tačiau „minnow" vobleriais jie nebesidomi. Kad nereikėtų spėlioti, iš karto pasakysiu, jog reikia segti prie valo agresyvaus žaismo masalą, tačiau ne bet kokį. Čia reikia atsižvelgti į kelis dalykus: pirma, virš vandenžolių vos keliasdešimt centimetrų vandens, todėl reikalingi tos pačios SSR klasės („super shallow runner" – angl.) vobleriai, bet ne verpstės formos, o trumpi drūti „crank" tipo plačiagalviai modeliai, kurių „veido" išraiška primena buldogų snukius. Antra, vobleris turi pasižymėti neblogomis aerodinaminėmis savybėmis. Visa tai turi kompaktinis „Yo-Zuri 3D Flat Crank" (5,5 cm, 7,5g).

Kaip ir visi tokio tipo masalai šis bukanosis plaukia lyg nenorom, muistydamasis, bet užtat vandens paviršiuje lieka aiškiai matomas net prietemoje „verdantis" pėdsakas, nuo kurio į šalis sklinda „ūsai". Esu įsitikinęs, kad šapalui, kuris medžioja visą parą – šis pėdsakas svarbiausias orientyras, skatinantis atakuoti grobį patamsyje. Masalo spalva nelabai svarbi, bet geriau, kad ji būtų ryški, o štai „barškutis", įmontuotas į voblerį žymiai pagyvina kibimą. Kol tylus masalas išprovokuoja vieną kibimą, triukšmingas – tris, o kartais keturis.

Tą vakarą šapalų kibimo scenarijus pasikartojo taškas į tašką. Gal tik netaiklių atakų buvo daugiau, nes po lietaus vanduo sruvo susidrumstęs. Bet su tuo reikia susitaikyti iš anksto, nes prietemoje šapalai – gana netaiklūs. Dažnai kyla daug triukšmo, vanduo verda, o voblerio šapalas taip ir nesugriebia. Laimei, vos užmetus masalą, jis vėl beatodairiškai puola į ataką, kol pasikerta. 

Žaibiškas debiutas

Šapalų elgsena prietemoje aiškiai rodo, kad šie plėšrūnai ne tik konfortiškiau jaučiasi prietemoje, bet ir daug nuosekliau medžioja. Meknės kur kas nuosaikesnės medžiotojos, nors ir jos nevengia stverti grobį bet kuriuo paros metu. Kadangi jos laikosi šalia šapalų, kartais man atrodo, kad storasprandžiai paprasčiausiai nugvelbia joms iš panosės visą laimikį. Todėl dažniausiai meknė užkimba, kai iš to paties akvatorijos „taško" jau būna ištraukti keli šapalai. Ypač tai pastebima Nemuno dambų aplinkoje, kuri idealiai tinka meškerioti prieš saulės laidą. Bet tiek čia, tiek kitose upėse kur kas sudėtingiau „užmegzti kontaktą" su salačiais. Šios žuvys labai eiklios ir nenusėdi vienoje vietoje, todėl nepaliaujamai suka ratus savo medžioklės plotuose. Tačiau dieną jie kursuoja giliau, o vakare, kai jų aktyvumas pastebimai didėja, salačiai „tikrina" žuvelių susitelkimo vietas pakrantėse.

Ši salačių veikla – labai triukšminga, purslai tyška į visas puses, kai „piratas" įsisuka į aukšlių būrį, bet dažnai taip salačiai elgiasi ir dieną. Tada jie plaka uodegomis vandenį viduryje vagos. Paprastai jie tada nereaguoja į masalus. Jei ir pasitaiko kibimas, tai būna greičiau atsitiktinė reakcija, o ne sąmoninga ataka. Situacija keičiasi, kai tiesioginiai saulės spinduliai nebeprasiskverbia į gelmę. Salačiai tuoj pat ima plėšikauti „karštuose" taškuose. Dažniausiai tai būna iki šapalų pasirodymo, bet trunka nepalyginamai trumpiau. Neryje turiu tokią vietelę šalia intakėlio žiočių, kur salačiai visada tuo pačiu laiku (priklausomai nuo paros trukmės) lyg pagal komandą „sprogdina" savo „bombas". Intensyvi kanonada trunka 15-20 min, o paskui – pertrauka iki kito vakaro.

Salačių gaudymui reikia ypatingai pasiruošti, nes šie aristokratai niekada negriebia apkūnių voblerių, o blizgę panaudoti kebliau, nes masalą reikia plukdyti pasroviui, todėl pati parankiausia man yra penkiacentimetrinė aukšlės imitacija „Yo-Zuri Pin’s Magnet". Nors masalas sveria tik 2,5 g, tačiu viduje speciali  kamera su šrateliais. Užmetant masalą jie kaip biliarde subyra į vobleriuko nosį ir šis efektas padeda jam skristi pakankamai toli. Jei masalo nereikia užmesti toli, tinka ir minėto voblerio broliukas – du gramus sverianti, bet labiau blizgi „aukšlė" „Pin’s Minnow Laser". Žodžiu, salačių masalai tinkamiausi nedidukai ir laibi.

Vakarinis salačių debiutas labai trumpas, todėl spiningininkas turi jų laukti gerai žinomame "karštame” taške su aukšlės imitacija – "Pin’s Magnet”  Pin’s Minnow Laser

Sąmoningas prietemos laukimas

Vasarą galima visą dieną braidyti palei upėtakių upelį ir nepamatyti nė vieno nors kiek didesnio egzemplioriaus. Esu įsitikinęs, kad stambieji upėtakiai sąmoningai maskuojasi ir slepiasi šviesiuoju paros metu. Ir daro tai todėl, kad jau įprato, jog kažkas įtartinai pratrepsi krantais, į vandenį pliaukši masalai, po kažkieno neatsargiomis kojomis lyg šūviai pokši sausuoliai. Vakare, kai prietema tokia, kad sunku tampa taikliai užmesti masalą, nes akis su didele paklaida matuoja atstumus, upelių pakrantės tuštėja. Tylą jau drumsčia tik natūralūs pimykštės gamtos garsai – medžių ošimas, vandens čiurlenimas, sprogusio sviedinio efektą sukelia į vandenį pūkštelėjęs kankorėžis, o didžiausias triukšmadarys – nuo akmens į vandenį nardantis tulžys.

Likus maždaug pusvalandžiui iki ramybės meto, kelis kartus per sezoną nusigaunu iki vieno upelio, kurio keli duburiai išsidėstę kilpose, vingiuojančiose šalia kelio. Tada reikia negaišti – spėriu tempu einu iki pirmojo „taško", likusias kelias dešimtis metrų iki vandens, tenka sėlinti. Vienintelis tinkamas tokiam meškeriojimui masalas – vobleris. Dažniausiai naudoju rėksmingai nuspalvintą penkiacentimetrinį „Rapala Countdown" (5cm, 5 g). Šis modelis – lėtai grimztantis (suspending), tačiau kad jis grimztų kiek greičiau, prie pilvuko klijuoju 0,3 g svarelį-lipduką. Jei vanduo labai skaidrus, labiau viliojantis upėtakių genčiai būna juodai oranžinis grimzlius „L-Minnow" (sinking, 4,4 cm, 5g). Jokių alternatyvų šiems grimzliams kol kas neradau. Plūduriuojančių modelių naudoti nepatariu, nes jie ilgiau neria ir operatyviam gaudymui tinka tik iš bėdos.

Meškeriojimo vietą reikia pažinoti kaip savo penkis pirštus, nes vienas netikslus metimas  arba masalo plukdymas netinkama trajektorija ir netinkamoje gelmėje gali niekais paversti ilgai rengtą reidą. Jei masalas įskris į alksnio šakas arba užklius už kerplėšos, antro šanso neliks, nes masalo išlaisvinimas ne tik sukels daug nereikalingo triukšmo, bet ir surys brangų laiką. Upėtakiai, žinoma, medžioja ir tamsoje, bet, kai nematai, kur meti masalą, meškerioti nepavyks. Pasišviečiant, kad ir blankiu šviesos žibintu taip pat nepavyks nieko suvilioti, nes upėtakiai bet kokios šviesos šaltinio vengia ir slepiasi. Tad reikia racionaliai išnaudoti pusvalandį, kol pakrantes apgaubs visiška tamsa, ir pasilikti dešimt minučių sugrįžti iki kelio tegu sunkiai, bet įžiūrimu tiesiausiu takučiu.

Kai pakrantėse įsiviešpatauja tyla, upėtakiai įsidrąsina ir atakuoja į jų duburius grimztančius masalus – "Rapala Countdown”  ir "Yo-Zuri L-Minnow”

Todėl pats garsiausias metodas – užmesti masalą, neužlenkti valo lankelio, o ranka po truputį vynioti valą nuo būgnelio, kol nuojauta pakuždės, kad laikas plukdyti masalą link savęs. Labai dažnai tas momentas sutampa su kibimu, nes, mano manymu, upėtakis seka gana gerai įžiūrimą ryškų voblerį  ir vos tas stabteli atakuoja jį. Patamsyje upėtakiai masalus stveria godžiai, todėl dažniausiai pasikerta iš karto. Upėtakio tramdymas užima nemažai laiko, o ir triukšmo sukelia ganėtinai, todėl dažniausiai, sėkmingai ištraukus laimikį, pasuku atgal. Prietemoje kimba tik stambūs upėtakiai. Tik kartą pasitaikė trisdešimtcentimetrinis egzempliorius. Tad sumeškeriota žuvis – visada didelė sėkmė. Taip upėtakius galima vilioti ir brėkštant, tačiau prieš aušrą visada turi mažiau laiko, nes praktiškai neįmanoma nuspėti, kada stambieji upelio aborigenai užsibarikaduos slėptuvėse?

Biologinis laikrodis ir alkis

Per tūstančius evoliucijos metų žuvys išsiugdė instinktų ir refleksų sistemą, kuri tapo vadinamojo biologinio laikrodžio spyruokle, įjungiančia vakarinio „valgymo" fenomeną. Tas laikrodis bet kuriuo metų laiku žuvims praneša, kad atėjo maitinimosi laikas. Ramybės metas pakrantėse ir alkis kartu sudėti veikia kaip nenugalima jėga, kuria galima sėkmingai pasinaudoti, tačiau, pabrėžiu dar kartą, tai įmanoma tik gerai pasirengus, apgalvojus meškeriojimo scenarijų ir įgijus reikiamų įgūdžių.

Nedidelių upių aborigenus prietemoje sėkmingai galima vilioti tamsiame vandenyje matomais agresyviais vobleriais -  "Dorado Scout”  ir "Yo-Zuri Dino Crank”

Pirmiausia saulėlydį reikia pasitikti toje vietoje, kur – didžiausia tikimybė sugauti numatytą laimikį. Ne tik plėšriosioms žuvims prieš saulės laidą pakyla apetitas, labai dažnai kilograminiai karosai ir pusmetriniai karšiai stveria masalą būtent tada, kai paskutiniai saulės spindulėliai nuauksina vandens paviršių. Bet tam turi būti parengtos prielaidos – parinktas masalas, iš anksto subertas reikiamon vieton jaukas, kad vakarieniauti plaukiančios žuvys nenuklystų į šalį, o stabteltų ties masalu. Meškeriojant lynus ar karosus, karšius ar kuojas geriausias masalas – stambus sliekas, o štai spiningo masalą parinkti sunkiau, bet aš pirmenybę atiduodu vobleriams. Tačiau svarbu žinoti, jog, meškeriojant vakare, nereikia aklai kopijuoti dienos modelio. Pirmiausia tai pasakytina apie masalus.Visai nebūtinai tie masalai, kurie yra veiksmingi dieną, gundo vakarinius medžiotojus. Įlgą laiką negalėjau parinkti masalo, kurį vakare noriai noriai atakuotų Versekos šapalai. Akivaizdi klaida buvo vilioti juos tomis pačiomis sukrėmis, kurias sėkmingai naudojau dieną (veiksmingi buvo du modeliai – „Aglia Black Dots" ir „Myran Wipp"). Pasirodė, kad tinkamiausias masalas – balkšvai melsvas paprastutis „Dorado Scout", kuris dabar turi porininką salotinio atspalvio „Yo-Zuri Dino Crank" (6 cm, 8,5 g), kuris tinkamesnis apniukusiu oru.

Nepamirškite, kad įrankiai, t.y. spiningas turi būti taip pat gerai parengtas valandai X: pageidautinas šmaikštus meškerykotis su greita rite, kurios būgnelyje – vienagyslis valas, nes pintas dažniau susipina. Dar geriau, jei spiningas iš tų, kurie turi rezonuojančių savybių, nes prietemoje, kai ne viską matai, labai svarbu jausti kiekvieną žuvies prisilietimą prie masalo.

Viktoras Armalis / Iliustracijas parengė " Žvejo Žinios " / romada.lt

Info

Be jokios abejonės, ne formali laiko atskaita, o realus liuksų kiekis, apšviečiantis aplinką, lemia pašėlusio „vakarinio valgymo" pradžią ir trukmę.     

Meškeriojimo vietą reikia pažinoti kaip penkis savo pirštus, nes vienas netikslus metimas arba masalo plukdymas netinkama trajektorija ar netinkamoje gelmėje gali niekais paversti ilgai rengtą reidą.

Publikuota: 2011 Rugsėjis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt