Vasaris — paskutinis žiemos mėnuo. Būtent vasario pabaigoje
renkantis poledinės žūklės objektą dažniausia kyla minčių apie karšių
žūklę. Sausio mėnesį ieškau ešerių, kuojų, o antroje vasario pusėje,
kartais kovą, t. y. kai pavasaris arti, bet dar be baimės galima lipti
ant ledo, važiuoju gaudyti karšių. Kai žiemą keičia pavasaris, karšiai
kimba labai gerai.
Pokyčiai
Kai karšiai
pajunta, kad tuoj prasidės pavasaris, jie tarsi pabunda iš miego. Visą
žiemą buvę tingūs ir nejudrūs, žiemos pabaigoje pradeda daug judėti,
aktyviai plaukioti po visą vandens telkinį. Be to, žiemos pabaigoje
karšiai kur kas aktyviau maitinasi, o jų mitybos racionas gerokai
gausesnis. Dabar jie ne tik rankioja į dugną besirausiančias uodo
trūklio lervas ar ant dugno gulinčius dvigeldžius moliuskus — dreisenas,
bet ir įvairiausius vėžiagyvius, pavyzdžiui, šoniplaukas ar kitus
gyvius, kurie netūno ant dugno, bet plaukioja vandenyje. Greičiausiai
dėl to žiemos pabaigoje karšius galima aptikti ne tik prie dugno, bet ir
aukštesniuose vandens sluoksniuos. Būna, kad karšiai pakyla į paviršių
ir laikosi prie ledo.
Šviežias vanduo
Karšius žiemą gaudau gerai žinomose žūklės vietose. Jei žinote,
kur žiemą karšiai kimba, ten juos ir gaudykite. Jei nežinote,
paklausinėkite kitų žvejų, gal jie išduos, kur karšiai kimba. Na, o jei
norėsite pats surasti karšių žūklės vietą naujame vandens telkinyje,
teks nemažai padirbėti, tačiau, kaip minėjau, surasti karšius žiemos
pabaigoje yra kur kas lengviau nei sausį. Vienas patikimas orientyras —
įvairūs intakai. Žiemos ir pavasario sandūroje dideli karšiai laikosi
netoli tų vietų, kur į vandens telkinį įteka upeliai. Ši taisyklė
galioja visiems vandens telkiniams. Srovė stovinčiame vandenyje bei
šviežias vanduo — ir jūsų šansai labai dideli.
Be masalo
Kai kurie rusų žvejai žiemos pabaigoje karšius gaudo avižėlėmis
be masalo. Tai specifinės avižėlės „koza" („ožka") ir „čiortik"
(„velniukas"). Šios, dažniausiai juodos ar tamsiai rudos, avižėlės
imituoja vėžiagyvius. Ypač jos tinka gaudant aktyvius karšius, jomis
žvejojant greičiau patikrinami didesni vandens telkinio plotai ir
greičiau surandami karšiai. Tačiau žūklė avižėlėmis be masalo yra kur
kas sudėtingesnė nei žūklė įprastomis avižėlėmis. Čia labai daug kas
priklauso nuo avižėlės virpinimo. Juk ant kabliuko nėra uodo trūklio
lervutės, kuri tarsi ištaiso meškeriotojo klaidas.
Žūklė
avižėlėmis be masalo Lietuvoje nepopuliari, nors pastebėjau, kad
pastaruoju metu vis daugiau žvejų pradeda domėtis avižėlėmis be masalo,
bando įvaldyti šį žūklės stilių ir išsiaiškinti jo pranašumus bei
trūkumus.
Kada gaudyti?
Yra labai daug
vandens telkinių, kurių karšiai geriausiai kimba naktį. Žinau tokių
ežerų, kuriuose žvejojant vasaros dieną nėra jokių šansų sugauti karšį.
Dėl to karšius gaudydami vasaros naktį dažnai praleidžiame prie
meškerių, o ne palapinėje. Tą patį galima pasakyti ir apie poledinę
karšių žūklę. Naktį, kai aplink tamsu, kai ant ledo nieko nėra, nes visi
žvejai jau seniai namuose, pradeda kibti didieji karšiai. Išbandykite
naktinę karšių žūklę ir atrasite daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui,
sužinosite, kad jūsų pamėgtame vandens telkinyje, kuriame avižėles
griebia tik plakiai ir nedideli karšiukai, yra didelių karšių, kurie
gerai kimba.
Ko reikia?
Kokių nors
specifinių vietų naktinei žūklei ieškoti nereikia — jei dieną jūsų
pasirinktoje eketėje kibo plakiai ar nedideli, poros šimtų gramų
karšiukai, tai naktį į tą vietą gali ateiti toks karšis, kurį vargiai
prakišite pro eketę. Tačiau nakties žūklei reikia gerai pasiruošti.
Reikia „ilgai grojančios" stacionarios lempos, žibinto ant kaktos,
užuovėjos, t. y. nedidelės palapinės, reikia žinoti vietas, kur karšiai
kimba, nes nakčiai pasilikti bet kokioje vietoje nėra tikslo. Be to, ir
valai turi būti storesni, ir įrankiai tinkamai paruošti.
Kibimo grafikas
Karšiai
nepradeda kibti tik sutemus. Naktinis jų kibimas prasideda kiek vėliau,
pavyzdžiui, 21 valandą. Gali būti, kad dideli karšiai aktyvumą pradės
rodyti dar vėliau — vidurnaktį. Naktinis karšių kibimas būna įvairus.
Pavyzdžiui, gali būti taip: vienu metu prasidės kibimas ir karšiai labai
intensyviai kibs visą valandą — vos tik masalą nuleisite, akimirką
palauksite ir plūdė jau kils į viršų ar tiesinsis sargelis. Po valandos
viskas pasibaigs, daugiau nė vieno kibimo nesulauksite. Kitas
scenarijus: vienas ar du kibimai per valandą. Taip karšiai kibti gali
ilgai, kelias valandas.
Kelios pastabos
Naktinė
karšių žūklė nuo ledo turi labai daug neatspėtų paslapčių, ir tokios
žūklės rezultatai labai priklauso nuo vandens telkinio ir žvejo
kantrybės. Sėdėti naktį ant ledo — nėra įprasta. Labai didelė tikimybė,
kad žvejys kiek pasėdėjęs „nusiplaus" namo taip ir nesulaukęs karšių
kibimo. Jo išvada bus lakoniška: „Karšių gaudymas naktį nuo ledo yra
nesąmonė". Tačiau jei jis būtų palaukęs tiek, kiek reikia, būtų padaręs
kitokią išvadą.
Naktį kaip ir dieną karšiai žvejojami dideliuose
gyliuose. Dažniausiai jų ganyklos esti 8–12 m gyliuose, tad seklesnėse
vietose karšių ieškoti neverta. Labai svarbu gausiai jaukinti. Galima
naudoti birų jauką, tačiau nepamirškite vieno dalyko — nedidelės uodo
trūklio lervos yra pagrindinis jauko komponentas. Būtent jos labiausiai
vilioja karšius ir šias žuvis sulaiko žūklės vietoje.
Kai žvejai
karšius gaudo dieną, jie kartais griebiasi vieno triuko — pajudina
masalą, pavelka jį dugnu ar net pakelia aukštyn ir nuleidžia. Dažnai po
to būna kibimas. Naktį visi šie triukai tokie pat sėkmingi kaip ir
dieną.
