Žiemos dabar tokios, kad
meškeriojimo museline sezonas praktiškai nenutrūksta, nes kiršliai
šaltuoju metu aktyviai maitinasi. Žinoma, norint sėkmingai gaudyti
kiršlius žiemą reikia atsižvelgti ne tik į tai, kad reikia turėti
„šiltas" neoprenines bridkelnes, bet ir turėti tinkamus masalus.
Tauriosios žuvys vidurvasarį laikosi
sraunumose, nes gurgiančiame per akmenuotą ar žvirgždėtą dugną vandenyje
net plika akimi matyti oro burbuliukai, kurie vandenį prisotina
duguonies, o štai vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį deguonies
vandenyje – perteklius, tad kiršliai gali laikytis gilesnėse vietose,
kur tėkmė – palyginti rami. Nors deguonies – per akis, tačiau maisto
kiršliai dabar aptinka žymiai mažiau. Tad šaltuoju metu žuvys turi kitą
problemą – alkį ir privalo labai racionaliai elgtis su energijos
ištekliais. Tad kiršliai neatsitiktinai renkasi gilokus duburius, lovio
tipo upių ruožus, tykumas žemiau slenksčių.
Šaltuoju metu kiršliai nemedžioja
vabzdžių nuo vandens paviršiaus, o rankioja daugiausiai vabzdžių lervs
nuo akmenų, išvartų ar tiesiog tėkmės ridenamas dugnu. Todėl gaudant
juos museline meškere masalą – vabzdžių lervų imitaciją reikia
nugramzdinti į priedugnę, kad ji atsidurtų kiršlių akiratyje, tačiau
nepamirškite, kad kiršliai net ir šaltuoju metu pakankamai įtarūs ir
stvers masalą, jei plaukianti pro šalį muselė atitiks kiršlio skonį. Bet
gali visą dieną mojuoti meškere, o kiršliai ignoruos masalus. Kad
imitacija jiems įtiktų, reikia, kad ji būtų panaši į vabzdžius, kuriuos
kiršliai tuo metu medžioja. Žinomo mūsų krašto muselininko Jono Mikšto
teigimu, kiršliai šaltuoju metu dažniausiai susigundo auksaspalve
nimfa, t.y. išsiritančio iš lervos vabzdžio imitacija.
Tokias museles galima surišti ant
specialių kabliukų, tačiau galima ir įsigyti „Romados" parduotuvėse,
kuriose prekiaujama „Shakespeare" kompanijos masalais žūklei museline.
Tarp jų – įvairūs auksaspalvių nimfų modeliai. Šios muselės taip
vadinamos todėl, kad svarbiausia šio masalo detalė – žalvarinis
karoliukas su kiauryme. Šis užveriamas ant kabliuko taip, kad atsidurtų
prie kabliuko auselės, o žemiau iš siūlų, plunksnų fragmentų ir
sintetinio pluošto suformuojamas muselės kūnas, kuris, priklausomai nuo
modelio, būna su uodegėle arba be jos. Tokia muselė puikiai imituoja
apsiuvą, iškišusią iš namelio galvą. Antras tokio masalo privalumas –
masė. Muselė su žalvariniu karoliuku grimzta į priedugnę kaip avižėlė ir
atsiduria ten, kur kiršliai dabar ieško maisto.
Žinoma, svarbus ne tik masalo
realistiškumas, bet ir tai, kokį valą naudoji žūklei. Skaidraus vandens
laikotarpiu geriausia naudoti tamsiai žalius arba rudus „Shakespeare" ar
„Ockert" kompanijos valus muselinėms meškerėms „Climax", kurių spalva
susilieja su aplinka – ant dugno žėliančiomis vandenžolėmis arba
žvirgždu, todėl žuvys jų nesibaido.
Publikuota: 2011 Sausis Autorius: Žvejo žinios / romada.lt
|
