 Nenoriu
būti banalus, bet pakartosiu visiems seniai žinomą tiesą: sterkus
spiningautojai iš tiesų pradėjo sėkmingai gaudyti tik tada, kai pasirodė
guminukai. Žinoma, ir anksčiau buvo spiningo meistrų, viliojančių šias
žuvis pailgomis siauromis pilkerius primenančiomis blizgutėmis ar kitais
masalais. Tačiau iš tiesų, kol neturėjome minkštųjų masalų, tiek
sterkininkų, kiek yra dabar, nebuvo.
Tais laikais svarbiausias žvejų ginklas buvo dugninė meškerė su
užkabinta nedidele saulažuve arba trumpa meškerėlė su didele avižėle,
"paskaninta” sliekų kuokštu ar žuvytės gabaliukais. Tokias avižėles
žvejai vadina "pulkomis”. Ir nors dugninė meškerė ir "pulkos” –
populiarios iki šiol, tačiau nekonservatyviai nusiteikę meškeriotojai
vis dažniau griebiasi spiningo ir minkštųjų masalų. Beje, tiek lenkų,
tiek vokiečių spaudoje sterkams skiriama daug dėmesio. Amerikiečiai net
leidžia specialų žurnalą "Walleye” (taip vadinamas jų vandenyse
gyvenantis mūsų sterko pusbrolis Stizostedion vitreum). Apskritai
reikėtų pabrėžti, kad šių žuvų žūklės taktika spiningu į Europą
atkeliavo iš Amerikos. Čia ji kiek buvo patobulinta, nes mūsiškis
sterkas šiek tiek tingesnis, šiek tiek kitoks jo gyvenimo būdas, tačiau
esmė liko ta pati.
Lietuvaičiai taip pat nieko nauja neišrado ir sterkus žvejoja taip
kaip ir daugelis kitų šalių žvejų. Vartydamas Europos meškeriotojų
literatūrą, radau daug straipsnių, kuriuose sterkus siūloma gaudyti
vobleriais ar besisukančiomis blizgutėmis. Kartais susidaro įspūdis, jog
autoriai rašo tik tam, kad galėtų užpildyti tuščius puslapius. Nenoriu
peikti užsienio kolegų, tačiau kai kalbama apie šių žuvų žūklę
besisukančiomis blizgutėmis neminint konkretaus vandens telkinio, metų
ar paros laiko, darosi labai jau keista.
Dar labiau stebina, kai palygini, kokiais įrankiais siūloma žvejoti
sterkus. Apie valus pripasakota visko – vieni pataria naudoti pintą,
kiti – paprastą ryškiai oranžinį ar geltoną valą. Spiningų akcijų, ilgių
išvardyta tiek, kad supranti, jog sterkus galima žvejoti praktiškai
visais spiningais, kokie tik gali būti. Be abejo, kiek žvejų, tiek
nuomonių. Tačiau jei jau kalbame apie sterką, tai šiuo atveju pernelyg
daug dėmesio į įvairias improvizacijas nekreipiu, nes šių žuvų žūklė
spiningu per daug specifinė, kad galima būtų laisvai "klajoti po
pievas”. Čia daugiau taisyklių nei gaudant lydekas ar ešerius ir
laikytis jų verta. Priešingu atveju galite mėtyti masalą kiauras dienas
ir kartoti magišką žodį "nekimba”, nors iš tiesų kibo ir labai gerai,
tik jūs to net nepastebėjote.
Sterkų žūklė nėra tokia dinamiška kaip ešerių ar lydekų, tai
monotoniškas dugno "badymas”, daug metimų, mažai judėjimo, nors iš
tikrųjų tai nėra absoliuti tiesa, o tik toks dažnai literatūroje
aprašomas sterkininko įvaizdis, bet apie tai kiek vėliau. Lankantis
Švedijoje, teko kalbėtis su tenykščiais žvejais. Pasirodo, pietinės
Švedijos ežeruose sterkų gana daug, tačiau daugelis šios šalies
spiningautojų jų nežvejoja, nes, pasak švedų, tai sunkiai įkandama
žuvis. Iš pradžių nieko nesupratau. Kaip čia taip? Sterkų pilna, o
žvejai jų negaudo. Tik vėliau, kai vieną dieną visiškai nekibo,
išsiaiškinau, kas ir kaip. Švedai žvejai (na, gal ne visi) pernelyg
nesivargina. Mes paplušėję per penkias valandas vis dėlto sugebėjome
ištraukti iš vandens kelias lydekas, o švedai, pamėtę blizges penkiolika
minučių, numojo į viską ranka ir patraukė kranto link. Žodžiu,
dvidešimt minučių plaukimo iki žūklės vietos, penkiolika minučių
žvejybos ir vėl trečdalis valandos grįžimo namo. Nėra jokios abejonės,
kad taip meškeriojant nė vienas sterkas neužkibs. Šią žuvį reikia
"išprašyti” iš vandens (kaip sako lenkai, "išarti”), ir tai ne
keliolikos minučių reikalas. Bet jei pavyko surasti sterkų telkimosi
vietą ir pritaikyti masalą (jo dydį, spalvą, plaukimo pobūdį), jei šios
žuvys aktyvios, tai dienos normą gali pasisekti įvykdyti per pusvalandį.
Tačiau prieš tą lemtingąjį pusvalandį gali tekti dvi valandas gerai
paplušėti. Apskritai, norint sužvejoti sterką, reikia bent šiek tiek
žinoti apie šių žuvų įpročius.
Bendrais bruožais apibūdinti sterkų buveines nesunku. Tvenkiniuose
(apie upes šį kartą nekalbėsiu, nes nuo spalio 1 d. sterkus telieka
gaudyti tik Nemune, aukščiau Kauno marių) šios žuvys beveik visada
renkasi vietas buvusioje upės vagoje. Jos telkiasi ant vagos krašto,
šlaito nuolydžio, jo apačioje, kartais viršuje. Sterkai gyvena buvusio
miško ar sodo kelmynuose, palei užlietus senus kelius ir buvusių namų
pamatus. Paprastai šių žuvų buveinės – tai gilios (kartais gilesnės nei 8
metrai) vietos. Štai tokias bendras pastabas galima rasti tiek žūklės
vadovėliuose, tiek įvairiuose straipsniuose apie sterkų žūklę. Tai
tiesa, bet kiekvieno tvenkinio, upės ar ežero viename straipsnyje
neapžvelgsi, o bendros charakteristikos yra tik pažintinės, neretai
jokios apčiuopiamos naudos neduoda – rask, žmogau, kur kažkokiame
tvenkinyje kažkada buvo namas, kur iškirstas miškas, kuris buvusios upės
vagos šlaitas kietas, žvyruotas, o kuris minkštas, dumblėtas. Turint
gerą echolotą, kelias dienas paplaukiojus mažesniame tvenkinyje,
susidaryti bendrą vaizdą įmanoma, tačiau tokį gigantą kaip Kauno marios
tyrinėti vis tiek teks visus metus. Be abejo, kiekviename vandens
telkinyje yra tokių vietų, kur sterkai laikosi nuolat. Jas gerai žino
žvejai, jas išduoda plaukiojimo priemonių gausa ir t.t., bet apie tai
šiame straipsnyje nenoriu kalbėti. Yra daug būdų išsiaiškinti, kur
sterkai kimba, kokiuose vieno ar kito telkinio rajonuose jie užsibūna
dažniau, todėl tuščiai gadinti popierių smulkiai meniškai pasakojant,
kaip reikia apklausti kolegas ar ant kranto sutiktus žvejus, nematau
tikslo.
Kur kas įdomesnis yra pats sterkas, jo elgsena, kibimo ypatumai, nes
kartais to neįvertina net patyrę meškeriotojai, o tada klaidos
neišvengiamos. Sterkai gyvena pagal gana įdomią schemą. Jau rašiau, kad
jų buveinės – tai gilokos – 6- 8 ir daugiau metrų – vietos su nelygiu,
duobėtu, tačiau kietu dugnu. Galima sakyti ir taip: ten, kur sterkai,
dažniausiai yra ir karšių, tačiau neverta šių plėšrūnų ieškoti dumblo
dugno vietose, nes jų sterkai tikrai nemėgsta, tad ten, kur karšiai, ne
visada būna sterkų. Tokiame gylyje gyvendamas sotus nebūsi. Smulkmės čia
mažai, kartais gal ir pasirodo vienas kitas pūgžlys, o dugno save
gerbiantis sterkas neknisa ir uodo trūklio lervų ar vėžiagyvių nerenka.
Taigi sotūs ar alkani sterkai tupi savo giliose buveinėse. Bet kuriuo
atveju jie nėra abejingi aplinkai. Šios žuvys visada reaguoja į tai, kas
vyksta aplink. Kartais šalti atmosferos frontai ar staigūs ir dažni
slėgio pasikeitimai sumažina keliom dienom jų apetitą, tačiau jei
guminukas keletą kartų jam praplauks pro nosį, šis plėšrūnas neišlaikys.
Ne visada sterkas puola iš alkio, dažnai jis nori nubausti už tai, kad
kažkas per daug arti išdrįso prisiartinti. Tas atstumas irgi priklauso
nuo oro. Jei oras netikęs, net ir metras gali būti per didelis atstumas.
Geromis, nesikeičiančio oro, dienomis sotus sterkas jau domisi tuo, kas
vyksta 1,5 – 2 metrus aplink jį, na, o alkanam sterkui ir 4 metrai nėra
daug. Šie plėšrūnai negali visą laiką tupėti savo slėptuvėse, nes ten
nedaug maisto, todėl medžioti jie plaukia arčiau kranto, kur daug
daugiau smulkmės. Medžioklė paprastai prasideda vakarop. Tada žuvys
tampa aktyvesnės, pasirodo seklesniuose vandenyse, arčiau, griebia ne
vien besileidžiantį masalą, kartais net ne prie dugno. Tokiu metu, jei
žuvys labai aktyvios, gal ir būtų galima jas žvejoti vobleriais ar
sukriukėmis, tačiau nemanau, jog verta. Ne visada sterkai aktyviai
medžioja, o žvejojant minkštaisiais masalais bet kuriuo atveju jį galima
pakišti žuviai, ir nesvarbu, ar ji ant šlaito ar apačioje, ar viršuje,
ar atplaukusi arčiau kranto. Jei sterkai vakare medžioja, tai neretai ir
saulei nusileidus jie keliolika metrų nuo kranto gainiojasi žuveliokes.
Tačiau kas jiems šaus į galvą naktį, nuspėti sunku. Kartais jie grįžta
namo, kartais pasilieka prie kranto, bet nesimaitina, kartais visą naktį
aktyviai ieško grobio ir tik paryčiui grįžta atgal. Rytinis sterkų
elgesys irgi priklauso nuo to, ką jie veikė naktį. Jei naktį sterkai
praleido prie kranto, tai anksti ryte jie kurį laiką aktyviai medžioja.
Jei naktį praleido savo nuolatinėse buveinėse, tai rytinė medžioklė
pakrantėse prasideda kiek vėliau, nes šiems plėšrūnams tenka dar
atplaukti į medžioklės plotus. Bet jei naktį sterkai audringai puotavo,
tai anksti ryte jie kaip visi padorūs "baliauninkai” grįžta namo. Taigi
tokia būtų sterkų elgsenos schema. Bet ne visada ir ne visur sterkai
pasirodo prie pakrančių. Jei netoli jų buveinės yra neblogas medžioklės
plotas, kurių galų vilktis ilgesnį kelią prie kranto, paėsti galima ir
netoliese. Aklai vadovautis bet kokiomis žuvų elgsenos schemomis
nereikėtų, bet šį bei tą žinoti verta. Tokie dalykai labai padeda
numatyti būsimus veiksmus, kai pirmosios žūklės valandos yra bevaisės.
Daugelis meškeriotojų yra pastebėję kibimo cikliškumą. Vienais metais
šios žuvys kimba gerai ir didelės, kitais-vangiai, laimikiai dažnai būna
neimamo dydžio. Kaip tai paaiškinti, nežinau, tačiau apie vieną dalyką
norėčiau trumpai papasakoti.
Dėl natūralios "ekspansijos” ir žuvivaisos sterkų populiacija Nemune,
Kuršių bei Kauno mariose ir kai kuriuose ežeruose turėtų didėti.
Turėtų, bet ar didėja, sunku pasakyti. Dabar Kauno mariose žvejų
verslininkų laimikiai gausūs, tačiau sterkai nedideli. Ar labai
intensyvi Kuršių bei Kauno marių eksploatacija nėra pražūtinga šių
plėšrūnių populiacijai, išsiaiškinti labai sunku. Juk ne visi žvejai
verslininkai sąžiningai dirba, ne visi laikosi kvotų, o kad taisyklių
nepaisoma, įrodymų daug ieškoti nereikia. Kiekvieną dieną turguje galima
nusipirkti kur kas mažesnių nei 46 cm ilgio sterkų. O gal mums vienos
normos, jiems-kitos? Antroji priežastis – Nemuno brakonieriai, blizgėmis
gaudantys sterkus nuo lizdų per nerštą. Tada sužvejojami vien tik
patinai. Žvejyba nesudėtinga – kaišioja brakonieriai sau pakrantėse ant
ilgo koto prikabintą pjautine blizge ir ima sterkus vieną po kito. Iki
šių metų jų net brakonieriais negalima būdavo vadinti, nes tokia žūklė
nebuvo draudžiama.
Dabar padėtis kiek pasikeitė, nes per sterkų nerštą Nemuno žemupyje
spiningauti draudžiama. Ne visi tokie šių žuvų naikintojai žvejoja
blizgėmis. Labai dažnai pakrantėse gali pastebėti ir kabliautojų,
kuriems užtenka svarelio ir kelių neįsivaizduojamo dydžio trišakio.
šiems draudimas pasirodyti arčiau nei 50 metrų prie vandens apskritai
galioja visus metus. Bet argi labai jo paisoma? Negi tokie grobuonys
gali praleisti tą momentą, kai be vargo galima prisiplėšti vertingų ir
brangių žuvų. O juk sterkų žūklė per jų nerštą iš tiesy yra labai
žalinga šių žuvų populiacijai – tada išgaudomi patinėliai, saugantys ir
vėdinantys ikrus, o be priežiūros paliktus ikrus užneša dumblas, juos
suryja menkavertės žuvys. Tačiau visi pseudoblizgiaulojai ir
kabliautoiai yra šventuoliai, palyginti su "elektrikais”, kuriems sterkų
nerštas – masinės "psichozės” laikotarpis. Paklauskit klaipėdiečių ar
šilutiškių, kas dedasi tada naktimis, išgirdę atsakymą, ilgam žado
neteksite.
Apskritai sterkų populiacija turėtų didėti. Taip jau gamta sutvarkė
sterkams kai kuriuose vandens telkiniuose sukurdama geresnes sąlygas nei
jų artimiausioms konkurentėms lydekoms. Paimkime kad ir Nemuną. Jei
žiema sausa, be sniego, jei pavasario potvyniai kovo ar balandžio
mėnesiais nedideli ir vanduo neužlieja didelių plotų, lydekos turi labai
nedaug nerštaviečių, todėl po kelerių metų jų populiacija sumažėja. O
sterkams tai visai nė motais. Jie neršia ant kieto grunto ir žemas
vandens lygis jiems visai netrukdo. Panaši situacija yra ir
tvenkiniuose. Tvenkinio gyvavimo pradžioje vanduo būna gana skaidrus,
augalijos pakanka, todėl jo vandenis okupuoja lydekos. Bėgant laikui,
vanduo vis drumzlėja. todėl mažėja tų augalų, kuriems reikia daug
šviesos, lydekos praranda dalį nerštaviečių, dėl to jų mažėja. Tai
tikįnaudą sterkams Jie gerai jaučiasi drumstame vandenyje, jiems pakanka
nerštaviečių, galų gale tvenkiniuose juos sunkiau randa meškeriotojai.
Mažėjant lydekoms, daugėja sterkų, nes nebėra konkurencijos. Tokį
reiškinį galima buvo stebėti ne viename Lietuvos tvenkinyje, kuriame
kažkada buvo įleista sterkų, tačiau nepasakyčiau, kad taip yra dabar.
Gamtos dėsnius labai pakoregavo žmogus – daugelyje tvenkinių neliko
nei sterkų, nei apskritai jokios normalios žuvies. Natūrali sterkų
"ekspansija” vyksta ne visuose tvenkiniuose. Ten, kur dugnas dumblinas,
kur netinkamas deguonies kiekis, karaliauja lydekos, todėl negalima
tvirtinti, kad kiekviename tvenkinyje po kiek laiko bus daug sterkų, o
lydekų mažai. Kad ir kokie būtų dabartiniai mūsų vandenys, vis dėlto esu
įsitikinęs, kad po kelerių metų sterkų žūklės plotai gerokai išsiplės.
Ežerų nuomininkai, tikrai besirūpinantys savo vandenimis, gana
intensyviai veisia šias žuvis. Gerai prižiūrimuose ežeruose po kurio
laiko išties galima bus smagiai pažvejoti, nes mitybos bazė kai kuriuose
ežeruose daugiau nei puiki. Mažų, menkaverčių žuvų apstu ir įleistiems
sterkams "ganytis” tikrai yra kur. Bet grįžkime prie šių nuostabių žuvų
žūklės.
Jau susitarėme, kad tvenkinyje ieškosime sterkų. Orientyrai aiškūs,
tačiau to negana. Jei žvejojame iš valties, o joje dar yra echolotas,
tai užduotis palengvėja bent dešimt kartų, nes tada visai nesunku rasti
ir buvusios upės vagą, išsiaiškinti, koks jos dugnas, galų gale tas
ekranas parodo, ar yra žuvy. Bet ne visi turi echolotus, o kai kuriems
žvejams apskritai nepatinka apsikrauti elektronika. Natūralios žuvies
ieškojimas turi ir paslapties daugiau, ir pats kažkaip geriau jautiesi,
kai be jokios pagalbos randi tai, ko ieškai, nors laiko ir jėgų reikia
daugiau. Apskritai jei ateities echolotai rodys ne tik dugną, žuvis, bet
irįkurią puse, kokios spalvos ir formos masalą mesti, žvejyba praras
bet kokią prasme. Teliks pramonė. O juk paslaptis daug ką reiškia, nes
tai vienas iš banginių, kuriuo tvirtai remiasi daugelio žvejų
"filosofija”. Sterkas – paslaptinga žuvis, bet ne tokia, kad apie ją
būtų galima kurti mistines istorijas. Sterkai tokie patys kaip ir kitos
žuvys – nei gudresnį , nei kvailesni. Tik jų gyvenimo būdas keistas,
todėl ir žvejoti reikia visai kitaip. Negaliu tvirtinti, kad tie žvejai,
kurie ir traukia, meta ir traukia, niekada nepagaus sterko. Kada nors
ši žuvis vis tiek užkibs, bet tai bus tik atsitiktinis laimikis, o
atsitiktinumai nėra dažni nuolatinė, tikslinė šių plėšrūnu žūklė su tuo
nieko bendra neturi.
Taigi žinome sterkų vietas ir pradedame JŲ žūkle, bet neturime jokių
žinių, ar jie kimba ar ne, vadinasi, reikia tai išsiaiškinti. Jei ilgai
ir nuobodžiai "badysime” guminukais dugną vienoje vietoje, tai iš to
gali nieko ir neišeiti – dvi tris valandas praledę tarp ir nesužinosime,
kibo ar ne. Sterkų reikia ieškoti, nes ne kiekvienoje buvusios vagos
vietoje jie tuo molu būna, ne kiekvienoje duobėje tupi. Šios žuvys
gyvena būriais ir tik pačios didžiausios ta vienatvę. Sterkų būrys
elgiasi labai įvairiai. Kartais "sėdi” vienoje vietoje, kurioje,
neaišku, kartais keliauja, kur, taip pat nelabai aišku. O juk mūsų
tikslas ir yra surasti tą būrį, todėl pernelyg ilgai vienoje vietoje
užsibūti neverta. Keliolika metimu – ir galima keliauti toliau,
"tikrinti” kitą buvusios upės vagos ruožą ar kitą duobę. Tie keliolika
metimų taip pat turi būti nevienodi, nes ten, kur žvejojame, sterkų gali
būti, bet jiems paprasčiausiai nepatinka mūsų masalas – gal jo dydis,
bet dažniausiai spalva.
Taip, taip, spalva! Nors vanduo drumstas, nors gylis didelis, bet
guminuko spalva sterkui labai svarbi. Skeptikai kiek nori gali
tvirtinti, kad tokiame gylyje visos spalvos supanašėja, susilieja –
raudona juoduoja, geltona pilkėja ir t.t. Tikri sterkininkai tokias
teorijas nekreipia dėmesio, nes jiems praktika daug kartų įrodė kad
sterkai skiria spalvas ir yra joms labai išrankūs. Pataikei spalvą –
jauti malonų stuktelėjimą, nepataikei – "tuščias ramsas”. Neturiu nė
mažiausios abejonės, kad spalvos vandenyje keičiasi – juo giliau, juo
tamsiau, juo labiau kinta masalo spalva. Mes matome vienokius riperius,
sterkai – visai kitokius. Tačiau net dideliame gylyje geltonas, žalias
ar rausvas guminukas neatrodo vienodai. Norint tuo įsitikinti nebūtina
giliai nerti ir stebėti, kas ir kaip, ar remiantis fizikosos dėsniais
daryti esmines išvadas. Visai pakanka ir to kad jūsų dėžutėje trūktų
kokios nors spalvos masalo, kai šalia žvejojantis draugas turi visą
komplektą. Ta trūkstama spalva ir gali būti tądien labiausiai žuvų
graibstoma. Taip jau yra, nes Merfio dėsniai žvejojant galioja visada ir
visi vienu metu. Norit tikėkit, norit ne bet tai ne mano fantazijos
vaisius, o karti patirtis. Kiekvienais metais dėl to nusvylu nagus. Gali
kabinti ką tik nori traukti kaip tik patinka, bet neįtiksi sterko
skoniui, galėsi džiaugtis tik kolegos laimikiais. Be abejo, yra dienų,
kai sterkai griebia ne tik vienos spalvos masalus, tačiau visada reikia
būti pasiruošus blogiausiam.
Nesupraskite manęs klaidingai, visai nesiūlau pirkti tūkstančių visų
vorykštės spalvų guminukų. To tikrai nereikia. Yra keliolika pagrindinių
spalvų derinių, kuriuos mėgsta sterkai, ir jų visiškai pakanka. Be to.
vienos spalvos labiau juos vilioja rudenį ar pavasarį, kitos – vasarą.
Bet tų reikalingų spalvų gama turi būti visa. Tai jau taisyklė. Taigi
keliolika metimų, dažnai keičiant masalą vienoje vietoje, keliolika –
kitoje, kol sulauksite to išganingojo stukt. Va tada šioje vietelėje
galima apsistoti ilgesniam laikui, nes sterku čia yra ir jie jūsų masalu
domisi. Gali būti, kad tas stuktelėjimas bus vienintelis, o gali
pasisekti ištraukti keletą visai padoriu žuvų. Tačiau bet kuriuo atveju,
jei sterkai domisi masalu, tai jau gerai. Visa kita – tik technikos ir
įrankių reikalas.
Štai šioje vietoje ir norėčiau pereiti prie žūklės jrankių, nes
sėkminga sterkų žūklė nuo jų labai priklauso. Turbūt nėra nė vienos
tokios plėšriosios žuvies, kurios žūklei reikėtų specialiai pritaikytų
įrankių. Jau seniai ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos meškeriotoja
ieško geriausių sprendimų, stengiasi išsirinkti spiningus, o jei tokių
neranda, tada rekonstruoja, perdirbinėja turimus įrankius. Taip elgtis
skatina patys sterkai, tiksliau labai savotiškas jų kibimas. Kaip mes
traukiame guminuką? Ogi 98 % atvejų šokdiname jį virš dugno – pakeliame.
leidžiame jam nusileisti ant dugno, pakeliame ir vėl nuleidžiame. Tik
tada, kai sterkai labai aktyviai medžioja netoli pakrančių (vėlai
vakare, naktį ar anksti ryte), galima naudoti kitą traukimo techniką ir
net kitus masalus, pavyzdžiui, voblerius ar blizgutes. Kaip griebia
sterkas? Ir vėl 98 % atvejų žuvys puola tik besileidžiantį dugno Iink
guminuką. Kitaip šie plėšrūnai kimba tik aktyviai medžiodami netoli
pakrančių. Besileidžiantį guminuką sterkas griebia labai atsargiai.
"Atsargiai” nėra labai tikslus pasakymas. Sterkas nėra atsargus, jis
greičiau apsukrus – čiumpa besileidžiantį guminuką kartais už uodegos,
kartais už galvos, kartais muša ar net stumteli jį. Jei per tą sekundę
ar net jos dalį meškeriotojas nesureaguoja, žuvis vikriai paleidžia
masalą. Tik nesitikėkite, kad jis užkibs pats, į tokius kietus žabtus
kabliukai patys neįsikerta. Jei atidžiai skaitėte tai, ką čia parašiau,
tai tikriausiai supratote, kad spiningas skirtas ne tik tam. kad
galėtume užmesti masalą ir jį traukti. Spiningas turi parodyti ir tą
momentą, kada guminukas nusileidžia ant dugno, o svarbiausia – perteikti
meškeriotojui tą trumpą akimirką, kai sterkas grybšteli masalą.
Štai todėl ir akcentavau, kad įrankių sterkų žūklei bet kaip
pasirinkti negalima, nes nesilaikydami tam tikru taisyklių jūs apskritai
nieko nepajusite nepamatysite nei vieno sterko grybštelėjimo. Be abejo,
daugelis iš jūsų gali pasakyti: kaip noriu, taip ir žvejoju, naudoju
tokius spiningus, kokie man patinka, ir nemanau, kad čia reikėtų
laikytis kokių nors taisyklių ar vadovautis kitų žvejų patarimais. Prieš
dešimtį metų ir aš buvau tokios nuomonės ir maniau, kad jei moki
meškerioti, tai bet kokią plėšriąją žuvį bet kokiu spiningu sužvejosi ir
ištrauksi. Tačiau tos pirmosios sterkų žūklės buvo visiškai
nevaisingos. Ir vėliau buvo nemažai paklydimų, ieškojimų metų, kol
pagaliau visa sistema "Spiningas – rite – valas – masalas” tapo tokia
patikima, kokia ir turi būti. O tai žvejojant sterkus yra labai svarbus
veiksnys. Straipsnis www.zvejogidas.lt
|
