Ko gero, galima drąsiai teigti, kad nėra nei vieno spiningautojo, kurio dėžutėse nebūtų nors vienos besisukančios blizgės.
Tai
bene pats populiariausias Lietuvos meškeriotojų masalas, tiek
pradedančiųjų, tiek jau patyrusių. Kodėl? Tam reikėtų pažvelgti į
besisukančios blizgutės istoriją. Daugeliui meškeriotojų sukriukė iškart
asocijuojasi su prancūzų firma „Mepps". Netgi liaudyje dažnokai visos
besisukančios blizgės įgyja bendrą „mepsų" vardą. Taigi trumpam
pažvelkime į „Mepps" istoriją.
1938 m. prancūzų inžinierius sukūrė besisukančią blizgę, dar pats nesuvokdamas, kaip smarkai ji pakeis visą žvejybos pramonę.
1951 m. Toddas Sheldonas, pelningos žūklės parduotuvės savininkas
Viskonsine (JAV), pirmą kartą paėmė į rankas sukriukę. Kaip tik tada jis
gana nesėkmingai žvejojo Wolf upėje. Sukriukė į jo rankas pateko iš
Europos, ją jam padovanojo Frankas Velekas. Toddas iš karto įvertino
masalo privalumus, pradėjo "Mepps” pardavinėti savo parduotuvėje. 1956
m. paklausa tapo tokia didelė, jog jis pardavė savo parduotuvę ir įkūrė
„Sheldons Inc."
Nuo to laiko „Mepps" sukriukės tapo pačios populiariausios ir, ko gero, išliko tokios iki šių dienų.
Štai
dabar, prabėgus beveik penkiasdešimčiai metų, beveik visos didesnės
kompanijos, gaminančios spiningo masalus, savo asortimente turi ir
nemažą sukriukių pasirinkimą.
Dabar pažvelkime į pačią sukrės konstrukciją. Kuo gi ji tokia ypatinga?
Juk vizualiai šis masalas neprimena jokio vandenyje gyvenančio gyvio, o
ir juda jis vandenyje visai kitaip nei vandens gyvūnai. Besisukančios
blizgutės skleidžiamos hidroakustinės bangos ir vilioja žuvis. Tai
pagrindinis faktorius, lemiantis masalo efektyvumą. Ir tik vėliau,
žuviai savo šonine linija pajutus masalo skleidžiamus virpesius, jo
spalva ar dydis galutinai nulemia, užkibs žuvis ar ne.
Kokia yra ideali besisukanti blizgė? Ir ar apskritai tokia gali būti?
Jau daugeliui atsibodę reklaminiai šūkiai, jog, tarkim, firmos „X"
sukriukė absoliučiai nesusuka valo, firmos „Y" pradeda suktis vos
palietus vandenį ir sukasi netgi labai lėtai traukiant, dar kokia nors
firma „Z" sukūrė iki tol nematytą, unikalų masalą, kuris geriausiai
vilioja žuvis, nes skleidžia tokius virpesius, kuriems jokia žuvis
negali atsispirti. Dabar pamirškime šiuos visus reklaminius lozungus ir
pažvelkime, iš ko yra padaryta toji sukriukė. O jos konstrukcija gana
paprasta:
- Auselė -
prie jos rišamas valas, o auselių forma (pats užsukimo būdas) gali būti
gana įvairi. Daugelis kompanijų jau seniai užpatentavo tam tikrą savo
masalų auselės formą, kuri turi įtakos sukriukės „pomėgiui" susukti
valą. Pačio masalo ašis neretai specialiai padengiama dažniausiai
gaminama iš nerūdijančio plieno. Ant šios ašies maunami ir tvirtinami
kiti elementai.
-
Kilpelė. Nuo jos formos priklauso lapelio sukimasis vandenyje. Tiesa,
kai kurių firmų modeliai, pavyzdžiui, „Mepps XD", apskritai kilpelės
neturi, lapelis tvirtinamas jį tiesiogiai užmaunant ant ašies.
-
Lapelis. Čia taip pat labai didelė įvairovė. Nuo lapelio formos
priklauso paties masalo panaudojimo galimybės. Vieni lapeliai sukasi
beveik prisispaudę prie korpuso, o kiti atsilenkia gana dideliu kampu.
Lapelių įvairovė
Besisukančių blizgių lapelius galima išskirti į keturias pagrindines grupes:
1.
„Aglia" lapelis atsilenkia nuo 45 iki 60 laipsnių nuo pagrindinės ašies,
todėl nėra labai tinkamas gaudyti upėse traukiant masalą pasroviui
nedideliu greičiu. Taip lapelis paprasčiausiai „užgęsta".
2. „Comet" tipo lapelis - bene pats universaliausias lapelis, tinkamas
gaudyti tiek srovėje, tiek ramiame vandenyje. Šio lapelio atsilenkimo
kampas svyruoja nuo 30 iki 45 laipsnių.
3. „Long" (svetur vadinamas „Willow", išvertus iš anglų kalbos reiškia
gluosnio lapą) lapelis. Labiausiai tinkamas žvejoti greitoje tėkmėje.
Atsilenkimo kampas nuo 25 iki 30 laipsnių.
4. Ir galiausiai „Lusox" tipo lapeliai. Jų atsilenkimo kampas nuo ašies
yra pats mažiausias – ne daugiau nei 25 laipsniai. Šie modeliai dažnai
komplektuojami su pasunkintomis galvutėmis ir yra pritaikyti žvejoti
dideliuose gyliuose. Tačiau be papildomo svorio sukriukė su tokio tipo
lapeliu gali būti naudojama ir viršutiniuose vandens sluoksniuose.
Svarelis
Jų būna
taip pat pačių įvairiausių formų. Ir, aišku, ne be reikalo. Nuo svarelio
formos priklauso ir masalo užmetimo nuotolis, ir pats traukimo būdas.
Vieni pritaikyti žvejoti gyliuose, kiti vandens paviršiuje ar
viduriniuose sluoksniuose. Kai kurie svareliai skleidžia papildomas
hidroakustines bangas. (pvz., „Blue Fox" modeliai „Vibrax")
Įvorės
Tai
įvairūs karoliukai, kurie padeda lapeliui suktis, iš metalo išlietos
specialios formos įvorės, atstumiančios vandenį ar atitraukiančios nuo
ašies lapelį.
Kabliukai
Beveik
visuose modeliuose kabliukai tvirtinami taip, kad galėtų laisvai judėti,
taip pagerindami masalo darbą bei palengvindami žuvies traukimą, nes
tada ji turi mažiau galimybių atitrūkti. Dažniausiai tvirtinami
trišakiai kabliukai, tačiau būna ir dvišakių ar vienšakių. Pastarieji
dažniausiai būna papuošti dirbtine musele.
Dydžiai.
Daugelis
firmų naudoja labiausiai paplitusią ir nesudėtingą „Mepps"
klasifikaciją. Patys mažiausi modeliai žymimi Nr. 00, šiek tiek didesni
Nr. 0, dar didesni Nr. 1 ir taip toliau iki Nr. 5. Čia nėra kur
pasiklysti ar kažko nesuprasti. Patys mažiausi modeliai naudojami
žvejojant „taikiąsias"(be abejo, tik sąlyginai) žuvis, tai yra raudes,
kartais kuojas, šapalus, kiršlius ir t. t. Vidutinių dydžių (Nr. 2 ar
Nr. 3) sukrės gana universalios, jomis gaudomi ir jau minėti šapalai,
taip pat salačiai, ešeriai, lydekos ir kitos žuvys. Didžiausieji
modeliai pritaikyti didžiųjų žuvų žūklei: didelėms lydekoms, šamams.
Spalvos ir masalo efektyvumas
Reikia
pripažinti, kad šioje srityje menininkai ir dailininkai gerokai
pasistengė ir kartais atėjus į parduotuvę išsirinkti keleto sukriukių
gali paskausti akis. Vienos dryžuotos, kitos taškuotos, dar kitos išvis
kartais atrodo bet kaip „nutepliotos"... tai kaipgi išsirinkti?
Vienareikšmiškai atsakyti sunku ir netgi neįmanoma. Spalva ne visada yra
pagrindinis faktorius, lemiantis sėkmę. Ne pagrindinis, bet išties
svarbus. Žuvis, pajutusi masalo virpesius, pasisuka ir pradeda plaukti
link jo, kad galėtų pamatyti. Tada svarbi yra būtent spalva. Jeigu ji
primins natūralų grobį ar, priešingai, įsiutins plėšrūną priversdama
griebti – puiku. Tačiau būna ir atvirkščiai. Ko gero, ne kartą teko
matyti, kaip žuvis atsiveja sukriukę, tačiau jos negriebia. Galima
daryti kelias išvadas: arba netinkamu greičiu traukiamas masalas, arba
netinkama jo spalva.
Tokia jau tokia šio masalo konstrukcija, jog lapeliui sukantis visi
taškai ar dryžiai susilieja į vieną kažkokį bendrą vaizdą. Iš to galima
padaryti išvadą, kad labai smulkiai pavaizduoti žuvies žvyneliai dirbant
masalui netenka savo vizualinės reikšmės (o kitokios jie ir neturi).
Dažniausiai pateikiamos pagrindinės lapelių spalvos: sidabrinė,
auksinė ir vario. Taip pat yra ir kelios vyraujančios įvairių lapelių
akcentų spalvos, tai: raudona, geltona, mėlyna, žalia (kartais ryški
fluorescencinė). Nedera pamiršti ir lapelių, kurie yra visiškai juodi ar
balti kaip pienas. Jau ne vieną kartą rašyta, jog spalvą reikia
pasirinkti pagal vandens skaidrumą bei apšviestumą. O taip pat ir pagal
nuojautą bei konkretaus vandens telkinio žuvų įnorių žinojimą. Esant
neskaidriam vandeniui spalva nėra tokia svarbi, nes žuvis kartais jau
nebespėja apsigalvoti ir negriebti masalo. O štai skaidriame – viskas
kitaip. Žuvis turi galimybę iš gana didelio atstumo pamatyti masalą ir
jį identifikuoti kaip valgomą arba ne. Situacija keičiasi ir keičiantis
saulės padėčiai danguje. Ryte, pusiaudienį ir vakare į tą patį masalą
žuvys gali reaguoti labai skirtingai. Taip pat renkantis spalvą reikia
atsižvelgti ir į tai, kokias žuvis rengiamasi žvejoti. Vienaip į tą patį
masalą reaguos lydeka, kitaip salatis.
Kartais sukriukė turi nedidelį, bet labai svarbų akcentą, kuris lemia
žūklės sėkmę. Tai gali būti kad ir raudonų siūlų kuokštelis, pririštas
prie trišakio, arba paprasčiausia užmauta tvisterio uodegėlė. Tai tik
teorija, kuri turi ir savo šalininkų, kurie tuo beprotiškai tiki, ir
priešininkų, kurie viską neigia. O kurie teisūs, dažniausiai parodo
laimikiai. Vieną galima teigti tvirtai: faktorius, nulemiantis žūklės
sėkmę, yra tikėjimas. Bendro atsakymo į klausimą, kuris masalas
geriausias, niekada nebuvo ir nebus; ir kiekvienas meškeriotojas tą
atsakymą esant tam tikrom sąlygom suformuoja pats. Tada atsiranda
tikėjimas masalu, jo „kibumu", ir taip ant kranto atsiduria
laimikiai...
Pabaigai dar verta paminėti įvairius sukriukės bei kito masalo derinius,
vadinamuosius „tandemus". Jie kartais išties būna efektyvūs. Tai jau
atskiro straipsnio tema, nes apie juos galima tikrai daug papasakoti,
todėl paminėtini dažniausiai naudojami.
Gana dažnai derinama sukriukė ir guminukas. Tokių modelių galime
surasti įvairių dydžių ir formų. Taip pat ne mažiau populiarūs ir
sukriukės lapelio bei voblerio kūno (dažniausiai be liežuvėlio)
hibridas. Tokie masalai, be abejo, turi savo pliusų, tačiau ir minusų.
Toks vandenyje judantis masalas imituoja vieną žuvį, besivejančią kitą.
Kai kurios žuvų rūšys medžiojančios būriais, kaip, pavyzdžiui, ešeriai,
kartais negali atsispirti matydamos, kaip gentainis tuoj praris auką.
Todėl ir nusprendžia praryti abu. O šių masalų pagrindinis trūkumas yra
tas, jog jie žvejojant srovėje kyla į viršų ir yra sunkokai valdomi.
|
