Tęsiant sportinės karpių žūklės temą, šiame straipsnyje detaliau nagrinėjamas „markerinės" įrangos naudojimas.
Ši įranga susideda iš meškerykočio,
ritės, valo, „shock leeder‘io", žiedelio su pritvirtintu prie jo
svareliu, plūdės – „markerio".
„Markerinis" kotas dažniausiai būna
dviejų dalių (ilgis nuo 3,6 iki 3,8 m) su labai jautria viršūnėle. Ant
meškerykočio blanko, tarp ritės laikiklio ir pirmojo žiedo, dažniausiai
būna specialios žymės, išdėstytos 15, 30 arba 60 cm atstumu nuo ritės
laikiklio, ir skirtos gylio matavimui (1 pav.).
Tam, kad pamatuoti gylį, po užmetimo
reikia suvynioti laisvą valą, kol jis įsitemps. Po to, atlaisvinus ritės
stabdį, pirštais traukti valą iš ritės nuo valo vediklio iki vienos iš
žymelių ant meškerykočio blanko. Tokie veiksmai atliekami iki to
momento, kol vandens paviršiuje nepasirodys plūdė – „markeris".
Padauginus skaičių – kiek kartų buvo atliekamos manipuliacijos su valu,
iš atstumo iki žymelės, sužinome žūklavietės gylį mus dominančioje
vietoje. Pavyzdys: jūs traukėte valą iš ritės 12 kartų iki 30 cm
žymelės, reiškia, žūklavietės gylis matavimo vietoje yra 12 x 0,3 = 3,6 m
(2 pav.).
„Markeriniam" įrankiui dažniausiai
naudojamos ritės su dideliu ABS būgneliu, nuo 4500 dydžio, taip pat būtų
patogiau jei jos turėtų „baitrunner" sistemą. Ritės su ABS formos
būgneliu pasirinkimą sąlygoja tai, kad „markeriniam" įrankiui naudojamas
pintas valas. Jis yra netamprus ir geriau perduoda visą svarelio
informaciją koto viršūnei. ABS formos būgneliai buvo sukurti siekiant
išvengti pinto valo susipainiojimo užmetant. Na o didelis ritės būgnelio
skersmuo teigiamai veikia užmetimo nuotolį.
Kaip jau buvo paminėta, valą reikėtų
naudoti pintą, nuo 0,12 iki 0,18 mm skersmens. Valo pasirinkimas –
individualus reikalas. Kadangi daugelis jau turi susiformavusį požiūrį
šiuo klausimu, tai įtikinėjimas kuris iš gamintojų gamina geresnį ar
blogesnį valą, mano akimis yra betikslis ir nereikalingas užsiėmimas.
„Shock-leeder" – tai storesnio valo
atkarpa, jos ilgis lygus dviems meškerykočio ilgiams. Ji naudojama
norint sumažinti valo trūkimo riziką užmetimo metu, kadangi užmetamas
svoris dažniausiai būna nuo 90 iki 150 g, o plonas valas (netgi pintas)
vargu bau ar sugebės išlaikyti tokias apkrovas. „Shock-leeder‘iai" gali
būti tiek iš pinto, tiek iš monofilamentinio valo. Gal vis tik pirmenybę
reikėtų teikti monofilamentiniam valui, nes jis geriau praslysta
žiedeliais bei tarp vandens augalų, kurių kai kuriuose vandens
telkiniuose būna išties nemažai. Pintą „shock-leeder‘į" tikslingiau
naudoti telkiniuose su sąlyginai švariu dugnu, nes būdamas tos pačios
laikomosios galios jis yra plonesnio diametro, kas savo ruožtu įtakoja
tolimesnius metimus.
Yra keletas būdų, skirtų surišti
pagrindinį valą ir „shock-leeder‘į". Pavyzdžiui – Mahin Knot, Uni Knot
ar Albright Knot (3 pav.).
Norint surinkti „markerinį" įrankį,
reikia ant pririšto prie pagrindinio valo (ir perverto per ritės
žiedelius) „shock-leeder‘io" užverti žiedelį su segtuku ir karoliuką, o
„shock-leeder‘io" gale pririšti suktuką plūdei -„markeriui" (4 pav.).
Vėliau prie žiedelio su segtuku reikia
prikabinti atitinkamo svorio ir formos svarelį. Svoris parenkamas
atsižvelgiant į „markerinio" meškerykočio charakteristikas. O štai apie
svarelio tvirtinimo būdus vertėtų pakalbėti išsamiau. Yra du svarelio
tvirtinimo būdai. Pirmasis – svarelis su žiedeliu jungiamas segtuku,
sujungimo vietą uždengiant silikoninės žarnelės atraižėle (5 pav.).
Toks sujungimas gali būti naudojamas
telkiniuose su švariu dugnu. Antrasis svarelio tvirtinimo būdas skiriasi
tuo, kad naudojamas atitinkamo dydžio pavadėlis, tarp svarelio ir
žiedelio. Tokio pavadėlio ilgis pasirenkamas bandymų keliu, įvertinus
dugno žolinės augmenijos aukštį, kadangi šis būdas naudojamas gausiai
apžėlusiuose vandenžolėmis telkiniuose (6 pav.).
Svareliai, naudojami „markerinėje"
įrangoje, ganėtinai įvairūs. Vieno ar kito modelio pasirinkimą įtakoja
individualus žvejo požiūris (7 pav.). Tačiau verta pažymėti, kad įrangos
jautrumas tiesiogiai priklausys nuo ant svarelio esančių „spyglių"
dydžio.
Po to, kai markerinė įranga surinkta,
galima kibti į darbą. Išsirinkus priešingame krante tinkamą orientyrą
(medį, krūmą ar iš vandens kyšantį kelmą), atliekame metimą jo link. Po
metimo suvyniojame susivingiavusį valą kol pajuntame lengvą įtempimą, ir
atliekame gylio matavimą toje vietoje kur nusileido „markerinė" įranga.
Užfiksavę rezultatą (bloknote, sąsiuvinyje ar tiesiog ant popieriaus
lapelio), vėl suvyniojame valą kol pajuntamas lengvas įtempimas. Tuo
metu plūdė-„markeris" panyra po vandeniu ir per karoliuką prisispaudžia
prie žiedelio su svareliu. Lėtai vedant meškerykotį į šoną (būtinai
pagal vieną horizontalią liniją), sekame meškerykočio viršūnėlės elgesį,
o taip pat vibracijas, kurias rankai perduoda dugnu velkamas svarelis.
Nesiimsiu aprašinėti, kokiu būdu, pagal meškerykočio viršūnėlės elgesį
ir perduodamus rankai pojūčius nustatomas dugno pobūdis, nes šis
reikalas kiekvienu atveju ganėtinai individualus. Kad suvokti
„markerinės" įrangos darbą, reikia išbandyti ją seklumoje, prieš tai
vizualiai įvertinus esamą dugno reljefą ir pobūdį. Vėliau, traukiant per
tą vietą „markerinę" įrangą, galima geriau suvokti kaip ir į ką ji
reaguoja. Tokiu būdu galima išmokti kaip įrankis reaguoja į įvairius
dugno tipus, akmenis, geldeles, vandenžoles, kelmus ir t.t.
To pasėkoje, atlikus reikiamą kiekį
užmetimų, gylio matavimų ir reljefo nustatymų, ir užfiksavus gautus
rezultatus – žvejo akims atsiveria nuodugnus tam tikros vandens telkinio
dalies žemėlapis. O jei skirti dar daugiau dėmesio ir laiko – tai ir
viso vandens telkinio žemėlapis. Tokius „žemėlapius" toliau teks naudoti
siekiant nustatyti karpių laikymosi vietas.
Евгений Дюжев
Большая рыбалка 2/2009
Iš rusų kalbos vertė Tomas Valionis
|
Naudinga info- 