Anksčiau meškeriotojai paprasčiausiai
tvirtindavo prie dugninės vietoj svarelio reikiamos talpos šėryklę su
reikiamo dydžio skylutėmis korpuse. Tačiau tekdavo vežiotis visą jų
atsargą, kad galima būtų parinkti reikiamą. Italai nebūtų italais, jei
jiems neniežtėtų rankos patobulinti dugninės įrangą. Šį kartą jiems tai
pavyko: žūklės ekspertai teigia, jog šėryklės su reguliuojamu kiaurymių
skersmeniu – universalus įnagis.
Kadangi šėryklėse – jaukas, kuris turi pakliūti į vandenį ir vilioti
žuvis prie masalo, tai svarbu, kad jis lauk byrėtų reikiamomis
porcijomis. Ežere tai nėra labai svarbu, o upėje tėkmė gali akimirksniu
ištuštinti šėryklę ir kvapnus prievilio šleifas nebesidrieks pasroviui.
Tad upėse su stipria srove naudojamos šėryklės su mažesnėmis
kiaurymėmis. Naujoviška šėryklė patogi tuo, kad jos nereikia keisti, nes
galima paprasčiausiai sumažinti korpuse esančių skylučių skersmenį, ir
jaukas byrės lauk mažesnėmis porcijomis, o tai reiškia, kad jo veikimas
truks ilgiau. Tose upėse, kur tėkmė lėta, kiaurymės atveriamos plačiau
ir į vandenį pakliūva jauko tiek, kiek reikia.
Svarbu ir tai, kad tokias šėrykles sėkmingai galima naudoti, kai reikia
žuvis vilioti gyvūninės kilmės prievilu, pvz., musės lervomis. Čia taip
pat veikia tas pats principas: jei šėryklės korpuso skylutės pernelyg
didelės, žvitrios lervos greitai išsikrausto iš šėryklės ir žuvys jas
tučtuojau išgaudo. Priimtinesnis variantas, kad lervos kraustytųsi iš
šėryklės į vandenį palaipsniui, nes tada žuvys ilgiau bus toje zonoje,
kur užmestas masalas.
Nuotr.: italų sukonstruotos šėryklės
išsprendžia iškart keletą klausimų: padeda racionaliau naudoti jauką,
padidina jo veiksmingumą ir užtikrina didesnius laimikius
Autorius: Žvejo žinios/romada.lt
|
