Turbūt nėra žvejo, kuris neužduotų sau tokio klausimo. Iš tikrųjų, ką mes žinome apie tai? Ar verta dėti tiek daug pastangų, kad mūsų masalai maksimaliai tiksliai atkartotų natūralius jaukus, kuriuos yra pamėgę plėšriosios žuvys? Kaip efektyviai spalvos įtakoja plėšriųjų žuvų susidomėjimą jomis? Kitaip tariant ar didelis įvairių spalvų masalų pasirinkimas mūsų parduotuvėse yra tik būdas išvilioti pinigus? O gal jos iš tikrųjų reikalingos? Kiekvienas iš mūsų, gerbiami kolegos, tikriausiai girdėjome
istorijas: šitame ežere lydekos griebia tik geltonos spalvos masalus,
kitame reaguoja tik į sidabrinius, o, pavyzdžiui, šiame upės ruože turi
imti ant masalų su mėlyna nugara ir ant juodnugarių jūs čia tikrai nieko
nepagausite.
Masalų gamintojams dažnai užduodami su tuo susiję klausimai ir
iš jų laukiami profesionalūs, argumentuoti atsakymai. Leisiu sau
pakomentuoti panašias istorijas ne kaip gamintojas, o kaip ichtiologas,
kuris panašius svarstymus linkęs patikrinti praktiškai ir yra
įsitikinęs, kad tai galima moksliškai pagrysti.
Mokslininkai jau
daugiau kaip 100 metų tyrinėja žuvų regėjimą ir neretai patys žvejai
priverčia juos tai daryti suteikdami įdomios medžiagos. Nežiūrint į tai,
ši sritis yra ištyrinėta tik dalinai ir neaišku ar ateis kada nors toks
metas, kada mūsų žinios leis tiksliai nustatyti, ką mato lydeka
stebėdami vienokį ar kitokį masalą. Ir vis dėl to, mes jau nemažai
žinome apie tai.
Kas atsitinka su spalvomis, kai jos patenka į vandenį
Visi žinome, kad
balta spalva susideda iš įvairių atspalvių. Žmogaus akis fiksuoja labai
platų spalvų spektrą – nuo pačių šviesiausių iki pačių tamsiausių:
raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė ir kitos.
Spalva vandenyje ir
ore gali atrodyti skirtingai. Kalba, kad vanduo ,,filtruoja spalvą".
Visų pirma derėtų žinoti, kad spalva leisdamasi gilyn į vandenį netenka
energijos. Ar turi tai ryšį su bangų atspindžiais nuo vandens
paviršiaus? Skverbiantis gilyn į vandenį spalvos savaip absorbuoja
šviesą – šiltos spalvos blanksta ir keičiasi į pilkai juodas. Jau 3
metrų gylyje pirmiausiai dingsta raudona spalva, po to oranžinė, o
geltona pradeda greitai blankti. 20 metrų gylyje geltona spalva padeda
atrodyti, kaip žaliai melsva, o nepakitusi lieka tik mėlyna. 40 metrų
gylyje išnyksta violetinė spalva. Reikia pabrėžti, kad tokie stebėjimai
atlikti skaidriuose, gero matomumo ežeruose. Bet kuris vandens
sudrumstimas, atsiradęs dėl organinių medžiagų judėjimo, kurių dažnai
yra ir švariuose, skaidriuose vandens telkiniuose, arba dėl vandens
paviršiaus siūbavimų gali ženkliai keisti šių tyrimų rezultatus.
Šviesos energija
palaipsniui dingsta leidžiantis vis į didesnes gelmes. Dėl to 10 metrų
gylyje geltona spalva dar vis nepraranda savo tikrojo atspalvio, tačiau
jos intensyvumas bus ženkliai mažesnis, nei, pavyzdžiui 3 metrų gylyje.
Skaidriame ežere 3 metrų gylyje raudona spalva dar bus kažkiek matomas, o
drumstoje upėje ji pavirs juoda jau pusę metro nuo paviršiaus.
Pradedant
diskutuoti, kaip (ir kokiomis apimtimis) dirbtinų masalų spalvos įtakoja
žūklės rezultatus, visų pirma reikėtų pradėti nuo savo žinių apie žuvų
regėjimą analizės. Jau daug kartų girdėjome, kad dalis žvejų abejoja ar
tikrai masalų viliojimo efektyvumas priklauso nuo jų spalvų.
Ar tikrai žuvys mato pasaulį įvairiomis spalvomis?
Yra žinoma, kad
netgi šunys turi didelių ,,problemų" su daugelio spalvų atpažinimu
(geriausiai jie mato geltoną ir melsvą), tai išeitų, kad žuvys, kuriuos
yra žemesnėje vystymosi pakopoje, neturėtų visai skirti spalvų?! Tai
netiesa! Ichtiologiniai tyrimai nenuginčijamai įrodė, kad daugelis žuvų
rūšių skiria visas spalvas, kurias mato žmogus, o kai kurios žuvys ir
dar geriau. Aišku, ne visos žuvų rūšys turi vienodas galimybes atskirti
spalvas. Tai priklauso ir nuo gamtinių sąlygų (vandens skaidrumo,
šviesos intensyvumo).
Žuvų rega yra
analogiška kitiems stuburinių pogrupio atstovų regai. Pagrindinį
vaidmenį atlieka tinklainė. Būtent joje yra receptoriai reaguojantys į
šviesą. Tai dviejų tipų fotoreceptorinės lastelės, kurias sudaro mini
stiebeliai ir kolbelės. Stiebeliai priima mažo intensyvumo, o kolbelės
didelio intensyvu šviesą. Spalvas, kaip ir pas visus stuburinius,
atpažįsta kolbelės. Pavyzdžiui, pas žmogų yra trijų tipų tokio pobūdžio
ląstelės, kurių paskirtis yra atpažinti tris pagrindines spalvas –
raudoną, žalią ir melsvą. Tokiu būdu mūsų tinklainė padeda mums atskirti
dar apie 300 tūkstančius atspalvių. Žuvies tinklainės sandara priklauso
nuo aplinkos, kurioje jos gyvena. Žuvų, kurios yra aktyvios dienos
metu, kolbelės tinklainėje yra kur kas didesnės. Todėl jos daug geriau
skiria spalvas, nei ,,naktinės" žuvų rūšys. Žuvys, kurios gyvena
seklumose ir gerai apšviestose vietose, turi keturių ar netgi penkių
tipų kolbeles (pavyzdžiui upėtakis). Todėl gali fiksuoti daugiau
atspalvių, nei žmogus (pavyzdžiui ultravioletinę spalvą). Žuvų, kurios
turi tik dviejų tipų kolbeles, galimybės atskirti atspalvius yra labai
ribotos (pavyzdžiui starkio). Žuvų rūšys, kurios gyvena silpnai
apšviestose vietose, turi tik vieną kolbelę. Jų tinklainę sudaro itin
daug stiebelių ir mažai kolbelių. Pavyzdžiui vėgelės tinklainėje jų
santykis yra 200:1. Gyliuose ir kai kurios upėse gyvenančios žuvų rūšys
(pavyzdžiui šamas) iš viso neturi kolbelių! Pastarųjų akys yra labai
jautrios šviesai ir prastai skiria smulkesnes detales ir atspalvius.
Akių jautrumas šviesai priklauso ne tik nuo to, kokiai žuvų rūšiai
pastaroji priklauso, bet ir nuo konkrečių gyvenimo sąlygų. Tai pačiai
rūšiai priklausančių žuvų regėjimo savybės gali smarkiai skirtis, jei
jos gyventų šviesioje ir tamsioje aplinkose. Taigi mes išsiaiškinome,
kad dauguma žuvų mato geriau, nei žmonės. Kaip tai svarbu mums žvejams?
Ar įvairių spalvų panaudojimas garantuoja gausesnį laimikį?
Remiantis
biocheminių tyrimų duomenimis bei bandymais atliktais dresiruojant
žuvis, galima susidaryti vaizdą, kaip žuvys mato mūsų masalus.
Tam, kad plėšrūnė susigundytų mūsų siūlomu masalu, visų pirma ji turi akimis pastarąjį užfiksuoti. Reikalinga, kad masalas išsiskirtų iš aplinkos. Ypatingai tai svarbu prasto matomumo sąlygomis. Dideliuose gyliuose, į kuriuos prasiskverbia tik šviesos likučiai, žaliai melsvam fone labiau išsiskiria balta ir sidabrinė spalva. Taip pat gerą efektą gali duoti folijos panaudojimas - ji atspindi šviesos likučius į skirtingas puses. Tikriausiai tam tikrų spalvų gama gerai matysis, pavyzdžiui, smėlėto dugno fone, tačiau bus ne taip gerai pastebima tamsaus dugno fone ar didesniame gylyje. Tikėtina, kad tuo ir reikia vadovautis renkantis masalus, nes daugumą plėšrių žuvų aptinka potencialią auką būtent todėl, kad mato kontrastą t.y. iš bendro fono išsiskiriantį objektą. Tai gali priklausyti nuo kelių aplinkybių: paros meto, dugno tipo, vandens skaidrumo, šviesos kiekio ir kitko. 
Skaidriame vandenyje geriau
dirba natūralios Ar svarbios masalų
spalvos šamamas?
spalvos
paklauskite to šių dviejų bičiulių...
Kaip jau nustatėme anksčiau, spalva yra labai svarbus faktorius įtakojantis masalo aptikimą. Bet ar pats svarbiausias? Reikia prisiminti ir esminius gaudymo dirbtiniais jaukais niuansus. Masalas imituoją maistą įprastą žuviai ir sukelia jai alkio jausmą. Tačiau ar tai vienintelis motyvas lemiantis puolimą? Vienas žymus lenkų rašytojas (beje aistringas žvejys) kažkada rašė, kad kai kurie masalai ant tiek gražūs, kad žuvys griebia juos, tokiu būdu išreikšdamos susižavėjimą jais (o kartu pripažindamos ir žmonių sugebėjimus meistriškai kurti).
Ar plėšrūnas
atakuoja jauką ar jį ignoruoja – tai gali įtakoti keli faktoriai. Žuvys
įvertina aukos dydį, formą, judesių pobūdį. Taip pat yra svarbus nuo jo
sklindantis garsas, kvapas ir visiškai tikėtina, kad egzistuoja dar eilė
niuansų, apie kuriuos mes net nenutuokiam. Kuo daugiau tokių faktorių
plėšrūnai įvertina, kaip viliojančius, tuo dažniau jis priima sprendimą
pulti jauką – tai svarbiausia žvejui. Tačiau reikia prisiminti kokius
kitus, be regėjimo, receptorius naudoja mus dominančios žuvų rūšys.
Dauguma jų – lydekos, ešeriai, salačiai, upėtakiai – turi gerai
išlavintą regimąją atmintį. Kitos rūšys, pavyzdžiui šamas, medžioklei
naudoja daugiau kitų receptorių. Vis dėl to daugumai žuvų yra svarbi
šoninė linija. Natūralu, kad netgi lydeka, kuri dėl įvairių priežasčių
mažiau naudoja regėjimo organus, aptinka savo auką tik su šiuo
antgamtiniu organu. Be abejonės, spalvotų masalų panaudojimas padeda
apgauti plėšrūną, ypač jeigu žvejyba vyksta skaidriame.
Žvejyba skaidriame vandenyje
Skaidrus ir gerai
apšviestas vanduo – tai rimtas iššūkis žvejams, kurie nori apgauti
plėšrūnus dirbtinių masalų pagalba. Žvejybai tokiomis sąlygomis jauko
spalvos ir modelio parinkimas yra labai svarbus. Tačiau ar visada
garantuos sėkmę, jei mes patys parinkinėsim spalvas priklausomai nuo
mūsų pačių supratimo ir mąstymo, neatsižvelgdami į žuvų elgesį ir
įpročius. Vienas iš Amerikos žvejų aprašo įdomų atsitikimą, kai ypatingą
efektą davė oksiduoto švino spalva žvejojant kalnų upėje. Jo atradimas
vėliau buvo mokslininkų ištirtas. Pasirodo, dėl nežinomų priežasčių,
upėtakiai gyvenantys srovėje daug dažniau atakavo pilkus ir švino
spalvos masalus, nei, pavyzdžiui, nikelio arba poliruoto sidabro
spalvos.
Taip po vandeniu mato upėtakis... O taip žmogus...
Starkis...
...ir šamas
Kaip matome iš nuotraukų, žuvys mato kitaip, nei žmonės. Tai masalų gamintojams yra didelis uždavinys. Reikalinga nukopijuoti oksiduoto švino spalvą, nors iš tikrųjų nėra šimtu procentu aišku, kaip ji turi atrodyti vandenyje. Ir moksliniai tyrimai ir žvejų patirtis rodo, kad skaidriame vandenyje gerai ,,dirba" balti ir permatomi masalai. Neblogai pasiteisina švelnios, spindinčios spalvos, kurios naudojamos blizgių gamyboje. Tikėtina, kad tai imituojami blizgantys žvynai. Taip pat žuvims gerai matoma melsva spalva. Nieko nuostabaus, nes, pavyzdžiui, Baltijos vandenyse jau daugelį metų patys efektyviausi plėšriųjų žuvų masalai yra tie, kurie susideda iš žydros, sidabrinės ir baltos spalvos. Tokiu būdu peršasi išvada, kad pakanka naudoti atitinkamas ,,sėkmingas" spalvas ar jų atspalvius ir žūklė bus rezultatyvi. Šis klausimą žvejai dažnai gvildena savo diskusijose. Daugumo jų tvirtina, kad alkana lydeka (o dažniausiai ji ir būna alkana) puola ant visko, kas juda. Tai ar yra prasmė gaminant jaukus kreipti dėmesį į žvynų raštą, plaukmenų sandarą ar dėmes būdingas vienai ar kitai žuvų rūšiai. Pasirodo, kad žuvys, kurios turi sudėtingesnę, nei žmogus, akių tinklainę, neturi jokių problemų atpažįstant net ir menkiausius objektus, taigi ir mūsų masalus. Pavyzdžiui, lydekos tinklainėje trejiems stiebeliams tenka viena kolbelė. Toks šios plėšrūnės akių darinys yra mažai jautrus šviesai, tačiau puikiai leidžia atskirti įvairias smulkias detales. Mažos galimybes jausti šviesos intensyvumą, kaip mes žinome, netrukdo lydekai medžioti nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Bet štai, pavyzdžiui, upėtakis sugeba ne tik gerai skirti savo potencialių aukų išorės atspalvius ir smulkias detales, bet, priešingai nei žmogus, vienu metu gali matyti artimus ir tolimus objektus, o taip pat atskirti spalvas, esančias skirtingais atstumais. Šie duomenys eilinį kartą patvirtina gerai visiems mums žvejams žinomą faktą, kad upėtakis - labai rimtas priešininkas. Jų žvejybos metu reikalinga maskuotis, kiekvienas neatsargus judesys ant kranto dažniausiai gali būti priežastis to, kad mes iš ten grįžtame be laimikio.  Sėkliuose, gerai apšviestuose vandenyse lydeka gali įžvelgti net smulkiausias masalo detales
Bandymai, atlikti vieno iš vokiečių ichtiologo, kuris maitino mažas lydekaites gupijų patinėliais, įrodė, kad plėšrūnės, po kelių trumpų treniruočių, jau galėjo atkirti savo aukas, kurios savo atspalviais nežymiai skyrėsi nuo kitų žuvų. Elementari patirtis, pagrysta žuvų dresiravimu, rodo, kad jos pakankamai greitai išmoksta atskirti įvairias geometrines figūras. Be to plėšrūnės domėjosi kai kuriais grafiniais ornamentais su kontrastingomis spalvomis. Patį didžiausią aktyvumą ir netgi agresiją iššaukdavo figūra susidedanti iš dviejų koncentruotų apskritimų, iš kurių vidinis apskritimas turėjo būti tamsesnis už išorinį. Tai yra tipinis grafinis akies pavaizdavimas!
Pasirodo, kad
paskutiniu momentu, prieš užpuolant auką, plėšrūnės taikosi atakuoti
būtent į akį. Paprastai tai susiję su nedideliu puolimo krypties prieš
puolant ,,pataisymu" – į akies perimetrą. Kitaip tariant plėšrūnas
numato, kad paskutiniu momentu auka pasisuks į tą pusę, kur yra akis.
Gamta pasirūpino
tuo, kad kai kurios žuvys gali apgauti savo persekiotojus, joms
suteikdama tamsias dėmes, lyg tai būtų ,,papildoma akis" šonuose ar ant
uodegos. Todėl toks dėmių užpiešimas ant dirbtinų masalų turi pagrindo.
Tačiau natūralu, kad tokia dėmė naktį aktyvioms žuvims, tokioms, kaip
šamas, tikrai neturi jokios reikšmės. Dabar pabandysime suprasti, ar yra
prasmė skirti tiek daug laiko ir dėmesio mūsų masalų spalvoms ir
raštams.
Kai viskas tampa pilka
Didelę reikšmę turi
maksimalus šviesos intensyvumas ir žvejybos metas. Apniukusią dieną
atspalviai ,,pradingsta" daug greičiau, nei saulėtą. Prietemoje, kai
šviesos mažai, žuvų akys persitvarko ir pradeda matyti stiebeliais.
Spalvos tuo metu priimamos, kaip silpnas šešėlis tarp baltos ir juodos
spalvos. Norint pritraukti plėšrūnės dėmesį tokiu paros metu, reikia
naudoti tokią spalvą, kuri kontrastuos su vandens paviršiumi. Todėl, jei
gaudoma švariame, skaidriame vandenyje, raudona spalva bus pats
geriausias pasirinkimas.
Prieš šešis metus aš su kolega gaudėme lydekas Baltijoje prie uolėtų Švedijos krantų. Diena buvo nuostabi, saulėta. Žuvys puikiai kibo ir krištolo skaidrumo vandenyje puikiai matėsi jų atakos. Plėšrūnės iš tolumos puldavo mūsų jerk baitus. Tuo metu kolega mokėsi gaudyti su ,,slaideriu" ir dažnai keitė masalus. Ir dienos pabaigoje, susumavus abiejų rezultatus, aš buvau pagavęs daug daugiau lydekų.  Jeigu vanduo nedrumstas, salatis gali puikiai įvertinti visus aukšlės imitacijos atspalvius
Prieš ateinant vakarui mes nusprendėme užplaukti į nedidelę įlankėlę, esančią tarp trijų salų, apaugusių aukštomis pušimis. Joje per trumpą laiką aš pagavau tris 2 – 3 kg lydekaites. Gaudžiau ant SALMO Real Perch slaiderio. Kai saulė nusileido už horizonto, kibimai nustojo. Mano kolega nusprendė išbandyti laimę su raudonos spalvos slaideriu (Red Tiger). Tokios prietemos sąlygomis tik tokia spalva matėsi iš toli ir galima buvo įžvelgti, kaip dirba masalas. Tikriausiai niekada gyvenime nebūčiau patikėjęs, jei nebūčiau pamatęs savo akimis tai, kas įvyko – penkiolikos minučių bėgyje mano pažystamas sugebėjo ištraukti 7 nuostabias lydekas, kurių kiekvienos svoris buvo virš 5 kilogramų! Kai tuo tarpu aš, bandydamas gaudyti ant tokio pačio tik natūralių spalvų jauko, nepamačiau net užuominos į kibimą.  Tai buvo ramus, apytamsis vakaras prie skaidrių Baltijos vandenų Žuvys, kurios medžioja silpno apšvietimo sąlygomis – naktį, drumstame vandenyje, dideliame gylyje – prisitaiko prie to skirtingais būdais. Štai starkio akys susideda iš dviejų tipų ,,kolbelių". Didelės skirtos geltonai ir oranžinei spalvai atskirti, o mažos skiria žalią šviesą. Šių spalvų panaudojimo efektyvumą gali patvirtinti kiekvienas žvejys, kuris gaudo starkius. Be to, didžiosios kolbelės sudaro didžiąją šių plėšrūnų akies tinklainės dalį. Tai yra vienas iš tyrinėjimų objektų. Ir ne tik žuvų.
Papildomas starkių regėjimo patobulinimas yra akies vidiniame išgaubime esanti medžiaga – guaninas, kuris atspindi šviesą. Dėka jo šviesa du kartus pereina per tinklainę, taip sustiprindama į smegenis siunčiamą signalą. Būtent dėl to starkių akys įgauna sidabrinį atspindį, pašvietus į jas net ir mažiausiai šviesai. Panašų efektą duoda, kai kurių žinduolių rūšių, kurie medžioja naktį, akys.  Šių dviejų spalvų derinys tikrai įtiko šio starkio skoniui
Dėka tokios regos sandaros
starkis turi labai jautrų regėjimą, labai gerai mato netgi tais
atvejais, kai kitos žuvys, nekalbant jau apie žmones, praktiškai nemato
nieko! Žvejai turi prisiminti, kad renkantis masalus šių plėšrūnų
žūklei, reikia kreipti dėmesį net į mažiausias smulkmenas ir žinoti, kad
pats geriausias spalvų derinys yra geltona-žalia.
Žuvų regėjimo
novatoriumi laikomas Dwight Burhardt iš Minesotos Universiteto. Tyrinėti
starkio tinklainę profesorius pradėjo prieš daugiau kaip 30 metų. Buvo
tyrinėjama srovės tėkmė starkio tinklainės kolbelėse, susidaranti
siunčiant šviesos signalus. Starkio tinklainės kolbelės nors ir didelės,
tačiau penkis kartus mažesnės, nei žmogaus plaukas. Kad joms
nepakenkti, buvo naudojami tik 0,0001 mm skersmens elektrodai.
Visai kitokia šamo
tinklainės sandara. Joje visai nėra kolbelių. Jie naudojasi išimtinai
tik stiebeliais ir dėl to ryškią šviesą jie mato, kaip baltą, o šviesos
trūkumą akys fiksuoja, kaip pilkus šešėlius. Lyginant žmogaus ir šamo
regėjimus, pastarojo yra kur kas jautresnis esant labai silpnam
apšvietimui. Tamsią, apniukusią naktį šamas puikiai mato tai, ką žmogui
būtų sunku įžvelgti šviečiant pilnačiai. Aišku, visi žvejai žino, kad
regėjimas nėra pats svarbiausias šamų receptorius. Gyvena jie
išskirtinai drumstame, tamsiame vandenyje ir dažniausiai maitinasi
naktimis. Medžioklės metu šis plėšrūnas be šoninės linijos naudoja dar
ir klausą bei uoslę. Jį traukia įvairiausi aromatiniai atraktoriai,
garsai. Galima naudoti garsinius jaukus – barškančius voblerius ar
vandens paviršiuje šokinėjančius poperius – visa tai veikiantys
veiksniai. Tačiau tai nereiškia, kad masalų spalva šamų žūklėje nieko
nereiškia. Reiškia. Ir geriausiai tam tinka liuminescencinė spalva.
Neblogai tamsoje išryškėja ir žalios spalvos jaukai. Normalaus
apšvietimo sąlygomis ji tampa pilkai rožine ir natūroj atrodo nelabai
graži, todėl dažnai žvejai vengia ją naudoti.
Šiais laikais
prekyboje yra daug liuminescencinių dažiklių. Užtenka kelias sekundes į
tokia spalva nuspalvintus masalus pašviesti prožektoriumi, kad šviesa į
juos įsigertų ir po to šviestų mažiausiai valandą. Be žalios dar yra ir
kitų spalvų dažiklių – melsvas, rožinis, geltonas... Rekomenduojama
naudoti kelias spalvas, kad būtų galima gauti daug žaismingesnę
kompoziciją – pavyzdžiui, žaliai raudonas derinys. Tarp specialių
dažiklių patys populiariausi yra fluoracensiniai. Jau senai žinoma, kad
šių spalvų panaudojimas ženkliai padidina dirbtinių masalų efektyvumą, o
vieni iš labiausiai perkamų tokių spalvų yra taip vadinami Green Tiger
vobleriai, žinomi dar kaip Fire Tiger. Tačiau ar mes daug žinome apie
fluoracensijos fenomeną.
Fluoracensijos fenomenas
Esant normaliam
apšvietimui fluoracensinės spalvos skiriasi nuo įprastų kiek šviesesniu
atspalviu. Savo savybes ji atskleidžia paveikus ją trumpais šviesos
spinduliais, ypatingai ultravioletiniais. Mums jos atrodo labai ryškios,
netgi skaisčios. Po vandeniu jų raiška yra kur kas didesnė, nei įprastų
spalvų. Mes jau žinome, kad gylyje yra aktyvios tik pačios trumpiausios
bangos t.y. būtent ultravioletinės. Peršasi išvada: masalai skirti
gaudyti didesniuose gyliuose turi būti nudažyti ,,fluo". Atliekant
tyrimus skaidriuose ežeruose kai kurios fluoracensinės spalvos,
pavyzdžiui geltona ir rožinė buvo matomos ne 40 metrų gylyje! Silpną
apšvietimą įtakoja ne tik gylis. Saulėtekis, saulėlydis, didelis
debesuotumas, lietus, bangavimas, drumstas vanduo – tai vieni iš
faktorių veikiantys šviesos pralaidumą, kurių dėka plėšrūnai mato mūsų
siūlomus jaukus. Dėl to rekomenduojama eksperimentuoti su šiomis
spalvomis būtent tada, kai kitos tampa ,,pilkomis".
Niekada nepamiršiu vieno vakaro praleisto Woods ežere Kanadoje. Visi mūsų grupės nariai pasižymėjo puikiais maskių laimikiais, o žymus amerikiečių žvejys Jim Moynagh prieš pora valandų pagavo gražų 125 cm egzempliorių. Vėliau, papietavę, dalis mūsų kompanijos patraukė į barą prie bokalo alaus pasidalinti puikiais įspūdžiais, o aš su savo kompanionu ir Jimu patraukėme ežeran, kad dar bent pora valandų iki sutemstant pažvejoti. Pradėjome gaudyti ant masalo, kuris geriausiai pasiteisino tą dieną – SALMO Skinner, 15 cm ilgio, RGS spalvos. Pirmos valandos bėgyje nieko neatsitiko. Nekibo. Labai greitai sutemo. Aš nusprendžiau pakeisti masalą į Green Tiger. Ir sekančios valandos bėgyje jau turėjau keturis kibimus ir pagavau dvi žuvis, tame tarpe ir rekordinį 131 cm maskį. Tuo tarpu kolegos, gaudę ant RGS spalvos, neturėjo nei kibimo. GT spalva prietemoje ir tamsiame vandenyje – pataikymas į dešimtuką.  131 cm maskis tokios pačios spalvos, kaip vanduo (žuvies nugara melsvai žalia), tačiau fluoracensinių
spalvų masalas labai gerai matomas Giedrą, saulėtą dieną ir naktį fluoracensinės spalvos naudojimas neturi jokios prasmės. Be to, tyrimai parodė, kad spalvos, kurios geriausiai matomos po vandeniu iš didelio atstumo, yra geltona ir žalia ,,fluo". Tai atsitinka dėl to, kad paprastai ežere ar upėje vanduo būna žaliai geltono atspalvio, o ,,fluo" spalvos banga yra kiek ilgesnė už paprastas. To rezultate mes galim padarytini praktinę išvadą – norint suvilioti plėšrūną iš tolimesnio atstumo, reikia naudoti būtent ,fluo" atspalvius. Ką gi reikia padaryti, kad iš tolumos atviliotas plėšrūnas, priplaukęs prie jauko nepersigalvotų pulti? Pati paprasčiausia išeitis – naudoti natūralų raštą ant fluoracensinių masalų. Todėl būtent Hot Perch spalva ir rekomenduojama naudoti nepriklausomai nuo vandens telkinio pobūdžio. Tačiau ar mes žinome, kurios tiksliai fluoracensinės spalvos veikia plėšriąsias žuvis? Juk labai sunku gamtoje rasti natūralių žuvų, kurios turėtų panašius atspalvius. Šio fenomeno paaiškinimas gali būti toks – žmogaus akys nėra tobulos ir nesugeba skirti visų spalvų ir atspalvių. Kaip jau minėjau anksčiau, žmonės mato daug mažiau spalvų, nei plėšrūnai. Fluoracensinis dažiklis yra netgi žinduolių kraujyje. Šis faktas panaudojamas, pavyzdžiui, kriminologijoje aptinkant kraujo dėmes, tam panaudojant UV spindulius. Jau seniai žinoma, kad plėšrūnai yra labai jautrūs kraujui. Tikėtina, jie aptinka jį ne tik uosle. Egzistuoja teorija, kuri teigia, kad būtent su šiuo veiksniu susijęs magiškas fluoracensijos poveikis.
Išvados
Pabaigoje galima
tvirtai konstatuoti, kad mūsų naudojamų masalų spalvos turi didelę įtaką
žvejybos sėkmei. Tai svarbu ir tais atvejais, kai mes gaudom nelabai
išrankias jaukams žuvis arba tas, kurios neskiria spalvų. Peršasi kelios
išvados, kurios, tikiuosi, padės jums išsirinkti tinkamiausią masalą ir
taip pagauti daugiau puikių laimikių.
Raktas į sėkmę – tai
masalų sugebėjimas atkreipti į save plėšrūnų dėmesį. Kad pastarieji
pastebėtų jauką iš tolimo atstumo, daug svarbesnis, už masalo spalvą
faktorius yra jo kontrastingumas t.y. išsiskyrimas iš aplinkos. Dauguma
plėšriųjų žuvų medžiodamos stebi vandens paviršių. Dėl to dažnai labai
svarbu, kaip jauko spalva išsiskiria būtent iš vandens paviršiaus fono.
Padidinti kontrastingumą padeda tinkamas spalvų derinių parinkimas –
juoda-balta, žalia-juoda, raudona-balta ir panašiai. Didinkite masalų
spalvų kontrastingumą drumstame vandenyje ir mažinkite skaidriame
vandenyje. Nepamirškite juodos spalvos, kuris, tikėtina, yra labiausiai
išsiskiriantis nepriklausomai nuo gamtos sąlygų. Naktimis patartina
naudoti jaukus padengtus liuminisensiniais atspalviais t.y. kaupiančius
(pavyzdžiui pašvietus prožektoriumi), o vėliau atiduodančius šviesos
energiją. Pastarieji yra pastebimi įvairiuose gyliuose. Ir pagaliau
paskutinė išvada – atsiminkite, kad pats svarbiausias faktorius, kuris
įtakoja masalų efektyvumą, yra ne jų spalva, o teisingas pateikimas bei
pravedimas ir apskritai mūsų teorinės žinios ir praktiniai
įgūdžiai!
| 
