Zvejys.ucoz.com

Gegužė - auksinis laikotarpis. Pagaliau atsigauna ilgai besitęsiančių šalnų iškankinta gamta. Atkunta ir nuo jos dėsnių priklausantys žvejai. Daugelis meškerės brolių jau skuba prie ežerų gaudyti išneršusių karšių. Spiningautojai įšilusiame užtvankų vandenyje vis dažniau susigrumia su lydekomis. Prisiekusių "šalvininkų” blizges noriai griebia "didžiosios aukšlės”. Kartais net sunku apsispręsti, kur ir kokių žuvų keliauti gaudyti. Gegužės pabaiga - tinkamiausias metas pradėti šapalų žūklę spiningu didelėse, tokiose, kaip Nemunas, upėse. Gegužę Nemuno vanduo neretai būna aukštas ir srovė ritasi per apsemtus dambos akmenis. Būtent čia pirmiausia ir ieškau šapalų. Daugelis meškeriotojų žino, jog plačiaburniai - atsargios žuvys. Jei šapalui kyla nors menkiausias įtarimo šešėlis, jis tuoj pat pasitraukia nuo medžioklei pasirinktos vietos. Pradedantiems gaudyti plačiaburnius spiningu patarčiau žvejybos reikmenų parduotuvėje išsinuomoti videokasetę ir pasižiūrėti, kaip tai daro vienas geriausių Lenkijos spiningautojų - Jacekas Kalendovičius. Šis spiningavimo asas "šapalinių” vietų link sėlina lyg partizanas prie gerai įsitvirtinusio priešo. Todėl ir aš laikausi visų įmanomų atsargumo priemonių.

Atėjęs prie apsemtos dambos, įsibrendu į vandenį ir atsistoju prieš ją ne mažesniu kaip 20 metrų atstumu. Pirmiausia šapalų ieškau prieš dambą. Spiningą pradedu mėtyti netoli kranto. Jei nesulaukiu kibimo, palaipsniui "apmėtau” apsemtus dambos akmenis iki viršūnės. Gaudydamas šapalus pavasario pabaigoje niekada neskubu. Jei nurodytose vietose nesulaukiu stipraus šapalo smūgio, nebėgu ieškoti naujos vietos. Tada brendu keletą metrų arčiau prie dambos ir stengiuosi užmesti sukriukę už jos sūkuriuojančion srovėn. Kartais šapalai pasitraukia nuo įprastų medžioklės vietų ir tyko aukų už apsemtų dambos akmenų. Per kelerius spiningavimo metus pastebėjau, jog kuo aukštesnis vanduo Nemune (ypač vasarą), tuo lengviau sekasi sugauti šapalą.

Vasaros metu (birželio pradžioje ir viduryje) šapalai grobio pradeda tykoti prie dambų viršūnių susiformavusiose duobutėse. Daugelis spiningautojų ir tada padaro nedovanotiną klaidą - nieko nepaisydami (dažniausiai aplenkę mane) strimgalviais puola ant dambos ir atsistoję visu ūgiu ima švaistyti blizgutes. Tokiu būdu ne tik patys lieka it musę kandę, bet ir kitiems išbaido atsargiuosius plačiaburnius. Todėl vasarą atėjęs prie Nemuno, kiek įmanoma slėpdamasis prisiartinu prie dambos pradžios. Jei leidžia sąlygos - įsibrendu. Jei ne - atsistoju dambos pradžioje ir metu sukriukę viršūnės link.

Žvejojant tokioje vietoje tenka pademonstruoti visus savo, kaip spiningautojo, sugebėjimus. Kotą nuolatos laikau statmeną ir stengiuosi sukriukę pravesti prieš dambą. 900 kampu spiningą pakeliu ne tik todėl, kad šapalai tuo momentu maitinasi paviršiuje, bet ir dėl to, kad sukriukė neužkliūtų už akmenų bei potvynio metu čia sunešto įvairaus šlamšto. Priešingu atveju ne tik prarasite masalą, bet ir, bandydami atkabinti blizgutę, išbaidysite šias žvitrias žuvis. Jei jums pavyks parinkti tinkamą sukriukę ir ją pravesti pro godžias šapalo akis, garantuoju, jog sulauksite smūgio. Patyrę šapalautojai tvirtina, kad alkanas plačiaburnis atakuoja nedelsdamas. Tačiau pasitaiko, jog prireikia ne vieno ir ne dviejų metimų, kol plačiaburnis griebia sukriukę. Sunku pasakyti, kodėl. Gal neatsargiai priėjęs prie pasirinktos vietos juos išbaidai, ir šapalai sugrįžta į medžioklės zoną tik praėjus kuriam laikui. Šapalai pasiduoda "erzinimui”. Vienas mano draugas, spiningu sugavęs ne vieną dešimtį (ką ten dešimtį!) šapalų, susidomėjus šių žuvų gaudymu, davė vertingą patarimą: jei esi įsitikinęs, kad prie dambos viršūnės "sėdi” šapalas, lėtai traukiant sukriukę, kotą laikas nuo laiko reikia energingai truktelėti į save. Po tokių "manevrų” šapalas neatsilaiko ir pakimba ant kabliukų. Pabandžiau pasinaudoti jo patarimu. Agresyvus sukriukės traukimo būdas davė teigiamų rezultatų. Taip "įsiutinus” pavyko sugauti ne tik šapalų, bet ir salačių.

Birželio mėnesį vanduo nuslūgsta (nors daug kas priklauso nuo lietaus ir Kauno HE), ir Nemune atsiveria iki tol užlietos žvyringos salelės bei nedidelės buvusių dambų akmenų grupės. Niekada nepraeinu pro jas nepabandęs laimės. Vasarą šapalai "atsistoja” prieš saleles ir laukia ne vietoje nutūpusio vabzdžio. Tačiau būna dienų, kai plačiaburniai išplaukia maitintis į atviras vietas - stipri srovė ir nėra jokio kliuvinio. Kaip nebūtų keista, bet tada daug kartų vidutinių šapaliukų sugaudavau traukdamas sukriukę ir paviršiumi, ir netoli dugno. Norint sėkmingai gaudyti šapalus reikia kiek įmanoma ilgesnio ir mažesnėms blizgutėms mėtyti pritaikyto spiningo. Tokiu įrankiu kur kas lengviau užmesti toli ir svarbiausia - valdyti sukriukę. Tačiau 3 metrų ir ilgesnį aukštesnės klasės spiningą būtent šapalams gaudyti nusipirkti gali ne kiekvienas. Taigi tenka žvejoti tuo, ką turi. Nors ir sunkiau, bet šapalus galima gaudyti ir standartiniu 2, 7 metro spiningu. Tik patarčiau naudoti kiek įmanoma plonesnio skersmens valą - 0, 16-0, 18 mm. Iš bėdos tiks ir 0, 20 mm. Gegužę tinkamiausias masalas - nulinio arba pirmo numerio "Mepps” firmos "aglios”. Pavasarį šapalų yra pavykę sugauti ant nedidelių "Libella” sukriukių. Vasarą jau tenka pavargti renkantis besisukančias blizgutes ir jų išmarginimą. Dažniausiai šapalai susigundo tamsiomis, kartais net visiškai juodai dažytomis sukriukėmis. Birželio mėnesį plačiaburniai jau griebia ir antro numerio juodą, geltonais taškučiais išmargintą "kometą”. Tikdavo jiems ir juodu lipduku su geltonais taškučiais padabintos tos pačios "kometos”. Neseniai atradau dar vieną puikų dirbtinį masalą. Tai "Mepps” firmos visai juoda 2 numerio "long aglia”. Apskritai patarti, kokios spalvos ir kokio dydžio besisukančią blizgutę plačiaburnių žūklei pasirinkti, pakankamai sudėtinga. Būna akimirkų, kai šapalai ima elgtis lyg didžiausi ir aršiausi gėlųjų vandenų plėšrūnai. Per kelerius spiningavimo metus 500-800 g sveriančių šapalų yra pavykę sugauti firmos "Balzer Colonel” tandemais. Čiupdavo jie net 3 su 10 numeriu dubliuotą sukriukę. Kam teko rankose laikyti tokio dydžio blizgutę, tas pasakys, jog tai anaiptol ne šapalui tinkantis masalas. Bet faktas lieka faktu. Plačiaburnių esu ištraukęs ir ant 3 numerio "Shakespear” firmos gaminamų sunkių, į "Libella” panašių sukriukių. Taip pat ir ant 3 numerio firmos "Mepps” "kometų”. Deja, nieko negaliu pasakyti apie šapalų gaudymą vobleriais. Patyrę spiningautojai nedideliais (iki 3 cm) vobleriukais sugeba sužvejoti išties neblogų egzempliorių. Taigi verta apsiginkluoti ir šiais masalais. Savaime suprantama, jog norėdamas sugauti šapalą, niekada nenaudoju pavadėlio. Anksčiau sukriukes rišdavau tiesiai tiesiog prie valo. Dabar jau tvirtinu sukučius su segtukais arba vienus segtukus. Taip, negaišdamas brangaus laiko, greičiau pakeičiu masalus. Tik reikia atkreipti dėmesį į segtuko dydį. Kuo jis mažesnis, tuo geriau. Priešingu atveju nedidelės sukriukės "neužsiveda”.

Šapalą gali aptikti bet kur ir bet kada. Arba atvirkščiai - būna dienų, kai šapalai ima "ožiuotis”. Prieš keletą metų, esant lietingai vasarai, spiningaudamas Nemune sugavau nemažai šapalų. Tačiau užpraeitą ir praėjusį sezoną ėmė byrėti praktikoje pasiteisinusios teorijos. Tame pačiame Nemuno ruože nesugavau nei vieno (išskyrus kitose vietose) plačiaburnio. Tiesa, "patentuotose” "šapalinėse” vietose sukriukes griebdavo meknės. Ne vienas autorius tvirtina, jog jei vienur laikosi meknės - šapalų nesugausite. Ir atvirkščiai. Tačiau kodėl staiga pasikeitė šapalų maitinimosi zona - sunku pasakyti.

Geriausias metas šapalams gaudyti - ankstyvas rytas ir vėlyvas vakaras. Tada šapalai aktyviai ieško maisto. Medžiojančius juos gali aptikti prie dambų ir visiškai atvirose vietose. Geriausias oras - kai šilta ir apsiniaukę. Tada šapalai ne tokie atsargūs ir juos apgauti pavyksta kur kas lengviau. Tačiau vasarą būna ir tokių dienų, kai vidurdienį saulė kaitina iki sąmonės netekimo ir prakaitas čiurkšlėmis teka per nugarą. Atėjęs prie Nemuno matai, jog vanduo tiesiog virte verda nuo puotaujančių šapalų. Tačiau net ir tada nesi garantuotas, jog sulauksi išsvajotos šapalo atakos. Geriausia plačiaburnius gaudyti pavakare, kai atvėsta oras ir ima temti. Kartais vos ne visiškoje tamsoje pavyksta sugauti šapalų ir lydekų. Kovoti su užkibusiu šapalu nesudėtinga. Stiprus būna pirmasis smūgis. Toliau plačiaburnis lyg ir klusniai keliauja prie kranto. Tikroji kova užverda priešininką prisitraukus prie kojų. Nemuno plačiaburnius gaudantys meškeriotojai tvirtina, jog gegužės pabaigoje-birželio pradžioje šapalai kimba it galvas pametę. Nežinau, mano nuomone, ir išneršę šapalai nepraranda budrumo. Todėl ne visada tikėkite, ką garsiai skelbia "vietinis radijas”. Tiesa tai ar melas - geriau įsitikinti patiems. Kad ir kiek perskaitysite straipsnių (įskaitant ir šį), vargu ar išsiruošę į pirmąją plačiaburnių žvejybą, jų sugausite pilną kuprinę. Juo labiau, kad ir man ne kiekvieną kartą pavyksta juos apgauti. Tik per ilgą laiką sukauptų žinių ir pastabumo dėka "perkąsite” šapalų gaudymo spiningu paslaptis. Todėl imkite į rankas spiningus ir nei žvyno Jums, nei uodegos.