Pasidabinusių didžiuliais lyg burė nugaros
pelekais, dėl kurių dzūkai praminė kiršlius „taparais", tauriųjų žuvų
meškeriojimo terminas prasideda lygiai gegužės viduryje, tačiau
intensyviausiai kiršliai ima maitintis, kai virš upių pasirodo spiečiai
vabzdžių, kurių imitacijomis galima suvilioti atsargius ir įtarius upių
sraunumų gyventojus.
Bet šį pavasarį daugelis
meškeriotojų, žvejojančių srauniose upėse šapalus, susidūrė su
netipiškais mūsų platumoms kiršlių kibimo atvejais. Puikiai žinoma, kad
gegužės mėnesį ypač sėkmingas šapalų žūklės masalas – sukrė. Dažniausiai
– sidabro spalvos. Šis masalas skleidžia stiprius virpesius ir
plėšriosios žuvys persekioja sukrę net ir labai drumstame vandenyje.
Dažniausiai
šapalų žūklei pasirenkamos prancūziškos „Mepps Aglia" tipo sukrės su
raudonais arba juodais taškučiais (pastarosios veiksmingiausios
skaidriame vandenyje). Kai pradeda sklandyti karkvabaliai, patartina
žvejoti „Aglia TW" sukre, kurios lapelio išorinę pusę puošia boružės
kiautą primenantis piešinys.
Kadangi
dažnai šapalai meškeriojami ten, kur sutinkami ir kiršliai, kiekvieną
sezoną pasitaiko, kad sukres atakuoja ir pastarieji. Tačiau mūsų
platumose tokie atvejai – netipiški, nes kiršliams maisto pakanka,
mitybinė konkurencija rūšies viduje – nedidelė, todėl kiršliai nelinkę
išmainyti gardžią apsiuvą į abejotiną sukrės skonį. Todėl stebėtina, kad
girdėti daug atsiliepimų, jog kiršliai noriai atakuoja tas pačias
sukres, kuriomis viliojami šapalai. Ypač, jei skaidriame vandenyje
meškeriojama mažais modeliais.
Teoriškai
žiūrint čia nieko nuostabaus nėra, tačiau praktiškai galvojant, tai
rodo, kad šį pavasarį kiršliai gerokai alkanesni. Galbūt sumažėjo kokių
nors vabzdžių populiacija, o gal paprasčiausiai upėse gausu mailiaus,
kuris – lengvas plėšriųjų žuvų mailius. Tad ir kiršliai nevengia jais
pasmaguriauti.
Pagal meškeriotojų
atsiliepmus ypač sėkmingai kiršliai viliojami itališkomis sukrėmis
„Panther Martin", kurių konstrukcija taip pat netipiška, kaip ir minėti
kiršlių kibimo atvejai: šių sukrių lapelis per sklylutę priekinėje
dalyje užveriamas tiesiog ant masalo ašies. Toks srovėje plukdomos
„panther Martin" lapelis sukuria labai stiprius virpesius. Nors kiršliai
sukrėmis susidomi nedažnai, tačiau šis „triukšmas", matyt, juos labai
veikia. Pagal kitą versiją, sukres griebia tik stambūs kiršliai,
kuriems, esą, jau sunku pramisti rankiojant nuo vandens paviršiaus
vabzdžius ar jų lervas, o minėtos sukrės imituoja kažkokios dažnai
pasitaikančios vabzdžių rūšies keiamus virpesius.
Kad
ir kaip čia yra, tačiau praktika rodo, kad gali būti ir taip, jog
kiršliai keičia įpročius. Žinoma, tai – tik spėlionės, tačiau
įdomiausia, kad minėtas sukres griebia ne tik dideli, bet ir mažesni už
vidutinius kiršliai. Taigi nenustebkite, jei taip atsitiks ir paleiskite
juos atgal į gimtąją upę, o šapalams Šventojoje, Jūroje ar Minijoje
vilioti geriau rinktis didesnius masalus.
