Zvejys.ucoz.com

Nors stambių šapalų daugiausia sužvejojama didžiau­siose mūsų upėse, tačiau kur kas maloniau ir įdo­miau šias žuvis gaudyti nedidelėse upėse. Įspūdžiai, patirti sugavus didelį šapalą kokioje nors 15 m pločio upėje, bus kur kas didesni nei tokį pat šapalą pagavus Nemune.

Šapalai – rajūnai, o stambūs – tik­ri plėšrūnai. Šios žuvys ėda viską, kas vandenyje yra valgomo. Dar neteko su­gauti šapalo, kurio skrandis būtų tuščias. Maž­daug pusės kilogramo ir didesni šapalai jau yra plėšrūs ir medžioja žuvis bei varles.

Stambių šapalų bet kurioje upės vietoje neuž­tiksi, ne taip kaip mažųjų. Juo šapalas didesnis, tuo labiau jį traukia gilesnės, įspūdingesnės vie­tos. Didieji mėgsta duobes, sietuvas upės posūkiuose, šalia kurių yra sraunumų. Patinka jiems ir pagilėjimai upės viduryje, ypač jei šalia yra koks nors kliuvinys (šakų sąnašos, kupstai, di­deli akmenys, tiltų poliai ir panašiai), už kurių sūkuriuoja vandens verpetai. Mėgsta šapa­lai plūduriuojančius nuvirtusius medžius, kelmus, ant kranto augančių medžių nusvirusias šakas.

Stambių šapalų galima aptikti ir šiek tiek žemiau sraunumų, kur jau giliau, bet vis dar teka stipri srovė. Neretai šios žuvys renkasi nelygų upės dug­ną, slenksčius, dėl kurių susidaro įvairios vandens srovės, taip mėgstamos šapalų.

Kuo šapalas didesnis, tuo jis di­desnis slapukas. Todėl labai retai upėje pa­matysi didelį šapalą, nes jis viršutiniuo­se vandens sluoksniuose pasirodo retokai.

Dėl šapalo atsargumo nederėtų naudoti margų, įvairiomis ryškiomis spalvomis dažytų plūdžių. Šapalas, pamatęs tokią plūdę, iš savo vietos gali pasitraukti – tiek jį ir tematysite. Plūdė turi atrodyti kaip plaukianti medžio šakelė, šapas ar pan. ir nesukelti įtarimo.

Prie šapalo reikia eiti tyliai, neskubant, atsargiai – labai svarbu tarp žuvies ir žvejo išlaikyti tinkamą at­stumą. Kuo jis didesnis, tuo geriau.

Pagrindinis šapalų žūklės sezonas prasideda gegužę, kai upės nuskaidrėja, nuslūgsta po pavasa­rio potvynio, kai tiek oras, tiek vanduo pasidaro šiltesnis, o ore skraido vis daugiau vabzdžių. Gegužę šapalai tampa kur kas aktyvesni nei buvo balandį. Šapalų sezonas trunka maždaug iki rudens vidurio. Žūklė bai­giasi tada, kai prie upės jau nebesimato žiogų. Aišku, galima žvejoti ir vėliau, net žiemą, jei nėra šalčio, tačiau tai nebus tokia įspūdinga žūklė kaip šiltuoju metų laiku. Pats rimčiausias bendravimas su šapalais, ypač su stambesniais, prasideda maždaug nuo birželio pradžios. Upės jau įgauna vasaros atspalvį, vandenyje želia žolės, o ir krantai nebe tokie skurdūs kaip pavasarėjant.

Stambūs šapalai maitinasi beveik visą pa­rą, tačiau aktyvesni būna rytais ir vakarais. Tuomet ir geriausia juos meškerioti. Vandeniui dar visai nenuskaidrėjus, neblogų laimikių galima su­žvejoti ir dieną.

Ne visose mūsų upėse apstu šapalų, ne visuose upės ruožuose jų yra. Šapalai mėgsta sraunias upes, kuriose netrūksta de­guonies, ir jų ruožus su smėlėtu, žvirgždėtu ar kietu dug­nu. Upių ruožų, kur tėkmė lėtesnė, o dugnas dumblėtas, šapalai nelabai mėgsta. Tačiau būna, kad sraunesnėje upėje stambūs ša­palai atplaukia į ramesnius dumblėto dugno ruožus.

Didesniems šapalams patinka kontrastas. Lėtesniuose ruožuose daugiau šių žuvų bus ten, kur upės srovė greitesnė, dugno reljefas nelygus, o srauniuose upės ruožuose šapalas laikysis ramesnėse ir gilesnėse vietose. Stambių šapalų nedomina tos upių atkarpos, kur va­ga lygi ir negili, teka negreita, vienoda srovė. Tokiose vietose bus tik mažų šapalų.

Kur upė gilesnė, vin­giuota, stačiais krantais, su duobėmis ir sraunu­momis, ten tikimybė sugauti ge­rą laimikį yra kur kas didesnė.

Jei šapalų upėje yra, jie gana greitai išsiduoda. Gražesnę, tykesnę dieną ar šil­tais vakarais mažesni šapalai gaudo museles, taigi visas vandens paviršius raibuliuoja nuo ratilų. Kuo vabz­džių virš vandens daugiau, tuo aktyviau šapalai juos medžioja. Tarp tų nedidukų ratilų, gerokai rečiau, dažniau va­karais, ir stambus šapalas pliaukšteli.

Pavasarį, kai gyvybė gamtoje tik pradeda busti, šapalams reikia siūlyti sliekų. Vėliau ant kabliuko galima kabinti šutintus kviečius ar žirnius. Vasarą naudingiausi būna laumžirgiai, drugeliai, karkvabaliai ir žiogai. Žiogais šapalus galima gaudyti ilgai – iki pat rudens šalnų. Stambūs šapalai labai mėgsta nėgės jauniklius, t. y. vingilius, tačiau juos draudžiama gaudyti, todėl tokio masalo nenaudoju.

Šapalus galima ir reikia jaukinti. Meškeriojant pavasarį, juos jaukinti geriau pastoviai, tada šapalai ilgiau užsibūna jaukinamoje vietoje, aktyviau maitinasi. Vasarą daug jauko nereikia, nes jis tik turėtų sudominti šapalą, atkreipti jo dėmesį į vietą, kur yra maisto. Jaukui užtenka kelių saujelių to, ką kabinate ant kabliuko.

Gaudant didelius šapalus masalą beveik visada reikia pravesti arčiau dugno arba viduriniuose vandens sluoksniuose. Giliau plaukiantį masalą šapalas ima kur kas drąsiau, o į masalą, plaukiantį vandens paviršiuje, jis žiūri gana įtariai.

Stambus šapalas yra godus, jo silpnybė yra didesni masalai, todėl žvejojant žiogas ir laumžirgiais ant kabliuko patariama mauti bent po kelis.

Žūklės vietos upėje yra gana skirtingos, todėl skiriasi ir meškeriojimo būdai. Vienose vietose meškerės gylį geriau nustatyti didesnį nei yra žūklės vietos gylis ir žvejoti panašiai kaip upėje karšius, kitose vietose meškerės gylis būna mažesnis už žūklės vietos gylį, masalas plukdomas laisvai.

Vasarą, karščių metu, upės nusenka, vanduo tampa labai skaidrus, tad stambų šapalą sugauti dieną būna labai sunku. Tenka ploninti valus ir mažinti plūdes, o žvejoti geriausia anksti ryte arba vakare, žūklei rinktis apniukusią dieną. Kiek geresnė situacija būna vasarą po smar­kesnio lietaus, kai pakyla ir susidrumsčia vanduo.