Zvejys.ucoz.com

Aš kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad ant pirmojo ir pačio ploniausio ledo geriau nesiropšti. Tuo metu pačios aktyviausios žuvys – lydekos ir ešeriai. Tačiau turėkit omeny – svarbiausia saugumas! Praeis kelios dienos ir likusios žuvų rūšys pradės aktyviai maitintis.

Kaip ir reikėjo tikėtis, praėjusios išeiginės buvo tikras gaivaus oro gurkšnis žvejams: žiemos sezono atidarymas - prasidėjo poledinė žvejyba!

Aš kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad ant pirmojo ir pačio ploniausio ledo geriau nesiropšti. Tuo metu pačios aktyviausios žuvys – lydekos ir ešeriai. Tačiau turėkit omeny – svarbiausia saugumas! Praeis kelios dienos ir likusios žuvų rūšys pradės aktyviai maitintis. Kai oras pastovus ir ledas pasidengia storesniu, saugiu ledo sluoksniu – marš į žvejybą, prasideda kantraus žvejo kerštas ;)   Žinoma, reikia turėti omenyje, kad nors ir kibimas šiuo metu aktyvus, sėkmingai žūklei didelę įtaką turi du faktoriai: vietos, kurioje laikosi žuvis, lokalizacija bei teisingai pasirinkta naudojamų žūklės įrankių ir sistemėlių visuma. Ledas dar „nerimtas" ir daugumos žvejų žieminės žūklės sezonas prasidės dar už kokių poros savaičių, ypač tai liečia pradedančiuosius. Dar turime laiko šnektelėti apie žiemines meškeres, „marmiškes".
 
Dažniausiai žiemą žvejojama „marmiške" - avižėle. Kiek žvejų, tiek ir nuomonių, kokios formos ar spalvos turi būti „mirtina" avižėlė. Į akį krinta ir tai, kad avižėlės „žaidimas" beveik neaptariamas, turbūt manoma, kad avižėlę judinti moka visi ir sėkmės paslaptis glūdi pačioje avižėlėje arba masale. Dauguma žvejų sėkmingai pažvejoję viena avižėle praktiškai į kitas po šios sėkmingos žūklės nebekreipia dėmesio: klaupkis ant kelių, maldauk, vis tiek neriš prie valo kitos.

Renkantis avižėlę, visų pirma reikia apsispręsti, kokią žuvį ruošiatės žvejoti. Priklausomai nuo meto laiko, oro, vandens telkinio tipo (reikia žinoti, koks dugno reljefas, vandens telkinio gylis). Žvejojant ešerius gylis dažnai skiriasi, todėl žvejys turi turėti įvairaus svorio avižėlių. Kai žuvis kimba aktyviai, naudojamos pakankamai sunkios avižėlės, taip pasiekiame didesnės žūklės spartos. Norint, kad žvejo rankose avižėlė gerai žaistų, avižėlę reikia ne tik nuleisti į atitinkamą gylį, bet ir įveikti valo pasipriešinimą vandenyje. Kad nors šiek tiek orientuotumėtės, galima teigti, kad avižėlės, kurių masė iki 0.2g , naudojant 0.06mm storio valą efektyviai «dirba» < 3m. gylyje.  Jei valą pakeistumėme šiek tiek storesniu, tarkime, 0.08mm, tada žūklės gylis sumažėtų iki 2m. Čia tik apytiksliai skaičiai, nes ir avižėlės dydis, medžiaga, iš kurios ji pagaminta, turi skirtingą pasipriešinimą vandenyje. Ir dar: pats išsireiškimas , kad avižėlė „žaidžia", yra taip pat sąlyginis. Svarbu ir tai, ar yra ant kabliuko masalas, koks masalo dydis.

Veržimasis naudoti kuo mažesnes avižėles verčia žvejus naudoti pačius kokybiškiausius plonus valus, pačios avižėlės daromos iš sunkiųjų metalų, lydinių. Istoriškai susiklostė, kad pirmosios avižėlės buvo alavinės. Lengvos ir ypač smulkios alavinės avižėlės neprarado savo pozicijų ir šiandieną. Jos sėkmingai naudojamos gaudant žuvis gylyje iki 2-2.5m, jaukui dažniausiai naudojami džiūvėsėliai. Žvejys pastoviai beria jauką (džiūvėsėlius) į eketę. Džiūvėsėliai permirksta ir lengvai krenta į dugną. Žuvis pastoviai juda tai į viršų, tai apačion griebdamos jauką ir, žinoma, masalą. Žvejojimo technika paprasta – žvejys lėtai nuleidžia lengvą, šviesią avižėlę. Žuvis, žinoma, vilioja jaukas, galima tikėtis pagauti žuvų įvairiame gylyje, kartais būna, kad žuvis kaip įbesta laikosi 3-4m virš dugno gylyje.

Po alavinių avižėlių pasirodė avižėlės iš švino bei jo lydinių su alavu. Avižėlės kainą paprastai sprendžia kabliuko kokybė ir kaina. Prieš kelis dešimtmečius atsirado avižėlės iš volframo, po to iš volframo lydinių, nikelio, geležies ir vario. Tikri entuziastai avižėles darė ir daro iš sidabro, aukso, platinos osmio ir kt. Avižėlės iš sidabro, kaip ir alavinės, pasiteisina gaudant kuojas, raudes. Labiausiai tinkama medžiaga avižėlėms - platina. Ji lengvai apdirbama, lengvai lydosi, iš jos galima padaryti pačias mažiausias avižėles, kurių skersmuo mažesnis už 1mm! Neblogesnės avižėlės iš aukso. Tačiau kaip nekeista, aukso spalvą žuvys nelabai mėgsta. Auksinės avižėlės efektyviausiai panaudojamos pačiuose didžiausiuose gyliuose.

Kaip ir avižėlės svoris, didelę įtaką turi ir avižėlės dydis. Kai reikia mažiausių matmenų avižėlių, dėmesys krypsta į sunkiųjų metalų avižėles. Tačiau žuvis ne visada kreipia dėmesį į mažą masalą. Žvejojant stambesnes žuvis, tokias kaip karšius, ešerius, stambias raudes, kuojas,  jas labiau masina didesni masalai, nei mikroskopiniai masalai pagaminti iš aukso. Tai paaiškinama paprastai. Mikroskopinė avižėlė gali imituoti tokį vandens gyvį, kurio paprastai tokiu metu nėra.
Gali būti, kad žuvys maitinasi tam tikros rūšies gyviais atitinkamu metu. Tokiu atveju žvejys, žvejodamas savo sėkmingiausia avižėle gali nieko nepešęs grįžti namo, jei nepakeis masalo. Labiausiai tikėtina, kodėl žuvis nekimba ant smulkių avižėlių – labai silpnas smulkios avižėlės judėjimas, virpėjimas. Dėl vandens pasipriešinimo smulkios avižėlės virpėjimas gylyje gali iš viso dingti. Tada žymiai efektyvesnės yra stambesnio kalibro avižėlės su savitom spalvom ir judėjimo tipu. Taigi, neturėtų stebinti tai, kad tinkamai parinkta avižėlė tokiuose atvejuose sudirba labai efektyviai, net ir be papildomo masalo ant kabliuko. Avižėlės forma svarbi, kuo didesnė avižėlė, tuo jos forma yra svarbesnė.

Pačių mažiausių avižėlių forma - «rutuliukas». Tokios avižėlės tarnauja kaip svarelis-kabliukas tokiems masalams, kaip uodo trūklio lervos ar kt. ir dažniausiai naudojamos esant pasyviam kibimui. Tokios avižėlės savo „žaidimo" neturi. Patogesnės ir universalesnės yra lašo formos avižėlės.
Avižėlės, kurių masė virš 0.15g jau galima daryti su «išlenkimais». Tokios avižėlės jau turi savo žaidimo stilių ir gali sėkmingai dirbti ir su masalu, ir be masalo.

Visiems žinomos avižėlės «skruzdėlė», dažniausiai jos būna juodos spalvos. Praktika rodo, kad «skruzdėlės» sidabrinės, žalios ar rudos spalvos yra mažiau efektyvios. «Skruzdėlės» avižėlės ne imituoja pačios skruzdėlės, jos tik iš dalies į jas panašios. Čia esmė yra avižėlės formoje, kurią, kaip skruzdės kūną sudaro du skirtingo dydžio rutuliukai: reiškia, sukuria skirtingos amplitudės ir stiprumo virpesius vandenyje. Didesnės «skruzdės» sudarytos ne iš 2, o iš 3 ar net daugiau rutuliukų.

Renkantis avižėlę atkreipkite dėmesį į valo tvirtinimo vietą avižėlėje, atsižvelgiant į kabliuko padėtį, teisingą kabliuko padėtį, valo tvirtinimo vietos kraštų apdirbimą. Tai visų pirma liečia avižėles su vienu įmontuotu kabliuku.
Į atskirą klasę galima skirti avižėles su dvejais kabliukais, tokias avižėles dažniausiai vadina «ožkomis». Tokių avižėlių forma nepasižymi įvairove, kadangi pagaminti tokias avižėles yra žymiai sunkiau, nei avižėles su vienu kabliuku. «Ožka» tam tikrose sąlygose yra nepakeičiamas masalas. Pavyzdžiui, žvejojant dideliuose vandens telkiniuose skaidriame vandenyje ir dideliame gylyje, gerai padaryta «ožka» puikiai dirba vidutiniuose vandenyse. Žinoma, svarbi ir «ožkos» spalva. Būna, kad dryžuota ir spalvota «ožka» yra net kelis kartus efektyvesnė, nei paprasta avižėlė su uodo trūklio lerva. Antrasis kabliukas ne tik padidina šansus pakirsti žuvį, tačiau dar priduoda papildomų virpesių, gaudant be papildomo masalo ant kabliukų.

Virpesiai dar labiau svarbūs vadinamiesiems «velniams». Tai avižėlės su trišakiu. Šneka apie «velnius» ypatingas. Ją vertėtų aptarti naujoje temoje „Žūklė avižėle be masalo ant kabliuko". Renkantis avižėles rekomenduojama pasiskaičiuoti, kiek jų prireiks sezonui, sunkių, vidutinių ir lengvų, ir po to iš karto įsigyti tam tikrą jų kiekį. Pačiame žieminės žvejybos įkarštyje įsigyti geriausių avižėlių gali būti sunku ;)