Ankstyvą pavasarį, kovo mėnesį, ežerus ir tvenkinius paprastai dar
dengia ledas, tad nenuostabu, kad pradedame žvejoti upėse, vos tik
pasibaigia ledonešis. Upėse šiuo metu paprastai taip pat ne pyragai –
vandens lygis aukštas ir išsiliejęs, krantai skalaujami ir vanduo būna
panašus į kakavą, neša žoles ir kitas potvynio nuplautas šiukšles, žuvys
yra privestos slėptis įlankose, užutekiuose arba giliose ir ramesnėse
duobėse, intakuose, kur potvynis ne taip jas erzintų. Anksti pavasarį
kuojos, plaukia ir kitos žuvys migruoja upės vaga į nerštavietes ir
sustoje maitintis tik ten, kur beveik nėra srovės. Todėl gaudyti jas
šiuo metu giliai ar didesnėje srovėje neverta – gali pagauti tik
atsitiktinę žuvį ir joks jaukas situacijos nepakeis.
Vienas
sunkiausių uždavinių – aptikti tokią vietą ir aptikus – gebėti prie jos
prieiti per pakrantės krūmus. Pirmas "fyderistų" taikinys paprastai būna
upių įlankose, užutekiuose nuo srovės besislepiančios pavasarines
kuojos, kurios šiuo metu būna susimetusios į didelius būrius. Jeigu
įmanoma, geriau tokioje vietoje ieškoti gilesnės duobutės – į seklumas
kuojos paprastai pasiduoda vėliau, kai saulė labiau įšildo ten vandenį.
Kadangi paprastai tenka mėtyti netoli ir tiksliai, dažnai laviruojant
tarp apsemtų krūmų, logiškiausia apsiginkluoti lengvos klases 3,3 metrų
fyderiuku, skirtu mėtyti iki 40g svorį, juo labiau, kad tokiose vietose
neprireikia sunkesnių šėryklių ir tokiu lengvu įrankiu yra smagiausia
traukti krantan smagiai besiblaškančią "motinėlę". Žūklė ankstyvą
pavasarį turi daug niuansų. Visų pirma, šiuo metu jauko spalva neturi
stipriai skirtis nuo dugno spalvos, nes dar gerai neatkutusias kuojas
tai baido. Bene universaliausia yra juoda spalva, nebent gaudome ant
smėlėto dugno. Tokiu atveju reikia jauką šviesinti, tačiau
nepersistengti.
Pagrindinis kuojų maistas, kol gamta po vandeniu
dar pilnai neprabudusi, mano nuomone, yra ne kokie plaunami sliekai ar
vandens gyviai, o dreisenos – į tai siūlau atkreipti dėmesį. Jei žūklės
vietoje pavyko aptikti šių moliuskų koloniją, tai geras ženklas – kažkur
čia verta ir jaukinti. Šiuo metu geriausia veikia gyvi jauko priedai –
musės lervos, trūkliai, kurie geba kuojas toje vietoje užlaikyti
ilgesniam laikui, tik nereikia persistengti su jų kiekiu – žuvis
peršerti tokiu metu vienas juokas. Specialiai pavasarinei kuojų žūklei,
šalia pagrindinio jauko, ruošiuosi ir molyje išskleistaspašarines uodo
trūklio lervas, dar žvejų dar vadinamas džokeriais. Į šėryklą paprastai
dedu šiek tiek biraus jauko, ir iš atskiro indo – džokerio. Jei kuojos
kimba labai aktyviai, dedu jo dar daugiau.
Jaukas pavasarinei
kuojai turi būti gana aktyvus, t.y. sparčiai skleistis, savyje turėti
daug lengvai išplaunamų dalelių. Dėl to ir permetinėti meškerę reikia
dažnai, ir tik žvejojant tokią dieną, kai kuojos labai neaktyvios ir
baidosi krentančios šėryklės garso, galima naudoti daugiau talpinančią
šėryklę ir leisti jai pagulėti ant dugno ilgiau, iki 5-10 min. Nereikia
bijoti, kaip kad kiti galvoja, intensyvių kvapų – jei kuojos maitinasi,
jais šių žuvų tikrai nenubaidysi. 5-6 valandų aktyviai žvejybai
paprastai užtenka apie 2 kg biraus sauso jauko ir apie 200 gramų
‚džokerio".
Geriausi ankstyvo pavasario masalas gaudant fideriu
kuojas – sliekas, uodo trūklio lerva, musės lerva, pinka, konservuotas
kukurūzas, įvairios tešlos ir visų šių masalų tarpusavio kombinacijos.
Jų reikia turėti kuo daugiau, nes kuojos – labai įnoringos žuvys.
Pavyzdžiui, kartais griebia vien pinkas, bet nenori musės lervų ir
atvirkščiai, nekalbant jau apie kitus masalus.
Kartais
raudonpelekės atvirkščiai – užsimano kukurūzo arba tau tiesiog atsibosta
traukti smulkmę ir nori pagauti stambesnę žuvį. Šis masalas kartais tai
pat "iššauna", tačiau visgi, gyvūninės kilmės masalai veikia daug
pastoviau ir užtikrinčiau.
Kuojas šiuo metu pradedu žvejoti
plonais – 0,09-0,10 mm pavadėliais, 16 numerio kabliukais, tačiau masalų
stengiuosi priverti ant kabliuko daugiau – bent 3 pinkas ir keletą uodo
trūklio lervų.
Jei kibimas geras – iškart storinu pavadėlį ir
kartais kiek didinu kabliuką. Apskritai, tai pagrindinė taisyklė,
gaudant ne tik kuojas ir ne tik pavasarį – nuolat turi stebėti situaciją
ir bandyti prisitaikyti prie žuvies būdo – ploninti ar storinti,
ilginti ar trumpinti pavadėlius, mažinti ar didinti kabliukus, dėti
daugiau masalų ir mažiau, kol atrasi, kas šiuo momentu žuvims geriau.
Pats
geriausias oras ankstyvą pavasarį gaudant kuojas yra toks, kurio metu
geras šeimininkas ir šuns į lauką nevarytų – vėjuotas, kai krinta lietus
ar šlapdriba. Saulėtą diena raudonakių kibmas kibimas paprastai
prasideda tada , kada pakankamai aukštai pakyla saulė, ir gerai
apšviečia pasirinktą žvejybos vietą. Tačiau vis tiek tokią dieną kuojos
kimba permainingai ir nestabiliai, masalą jos čiumpa neryžtingai, daug
būna tuščių kibimų.
Kuojų žūklė ankstyvą pavasarį tikrai yra gana
paprasta, svarbu tik surasti vietą, kur jos būriuojasi.
Prisipildžiusios pilvus ikrų jos keliauja neršti ir kemša viską iš
eilės.
Gražvydas Petravičius
|