Žvejybinės literatūros klasikai visada laikė, kad pirmasis ledas
atsiranda lapkričio mėnesį, tada ir prasideda poledinės žūklės sezonas.
Pastarieji metai šį nusistatymą kardinaliai koreguoja - klimatas
keičiasi ir, jei 10-15 metų atgal, žvejai poledinę žūklę pradėdavo
vidury lapkričio mėn., paskutiniu metu šaltų orų sulaukiame vis vėliau.
Kad ir šie metai - ledo sulaukėme gruodžio pabaigoje... Taigi kalbėti
apie poledinės žūklės sezono pradžia lapkričio mėnesį - nekorektiška.
PIRMASIS LEDAS IR ŽUVŲ ELGSENA
Kai orai yra
nepastovūs, pirmojo ledo, ant kurio saugu lipti, tenka luktelėti ilgiau.
Oras tai šyla, tai šąla, plonas susidaręs ledo sluoksnis nespėjęs
sustorėti, vėl ištirpsta... Tai gali kartotis keletą kartų mėnesio
eigoje, o kai galų gale susidaro pakankamai storas-saugus ledas,
pasirodo, kad "pirmasis ledas" visai jau "nepirmasis" žuvims ir pirmojo
poledinio aktyvaus kibimo nebesulaukiate... Netolygus ledo susidarymas
keičiantis orams, neigiamai veikia ir žuvis. Kai kurios žuvys krentant
vandens temperatūrai pereina į būseną, primenančią anabiozę. Jos
praranda aktyvumą ir orų pasikeitimai jų neveikia. Tačiau ešeriai,
kuojos, lydekos, karšiai ir kitos "visasezoninės" žuvys staiga tampa
atsargios, net nesveikai, tokia būsena išlieka gana ilgą laiką.
Puikiai žinoma, kad susidarius staigiam ir greitam ledui, žuvys
patiria savotišką šoką. Kai kurios žuvys net pakyla, prisiglaudžia prie
ledo ir taip būna nejudėdamos iš vietos keletą valandų. Po 1-3 dienų po
tokios būsenos prasideda pats didžiausias žuvų aktyvumas per žiemą. Jei
ledo susidarymo laikotarpis išsitempia (naktį šąla, dieną - tirpsta),
tai viso šio laikotarpio metu kibimo nėra. Tokiomis sąlygomis žvejoti
įmanoma tik iš valties arba vasarine įranga nuo kranto, geriausiai
tekančiuose vandens telkiniuose. Žvejai karštligiškai ieško vietų, kur
galima jau užlipti ant ledo, paprastai tai nedideli vandens telkiniai
žemumose arba apsaugoti nuo vėjo aukštais krantais ar mišku. Pačiais
pirmiausiais žūklės taikiniais tampa ešerių ir kuojų populiacija
pasižymintys nedideli tvenkiniai, ypač esantys miškuose. ne tik dėl to,
kad čia ledas susidaro greičiau, bet ir todėl, kad paprastai kibimas čia
tęsiasi viso labo tik 1-3 dienas, ir tai, jei pasiseka su oru. Reikia
suspėti! Žvejyba pirmosiomis dienomis po pirmojo ledo yra kibiausia,
pavojinga, įdomi,, bet ir nestandartinė kiekvienai žuvies rūšiai.
EŠERYS
Žiemos
sezono pradžioje ešerio elgsena praktiškai nesiskiria nuo vėlyvo
rudens. Ešerys dar laikosi seklumose, didesnį dėmesį reiktų kreipti į
augmeningas (balinių asiūklių) ar smėlingas vietas. Asiūkliai gerai
matomi net po ledu (išgręžus eketę tikrai pastebėsite). Tokiose vietose
žvejoti pavojingiau, nes ledas prie pat vandens augmenijos yra
silpnesnis, džiugina tik tai, kad gylis čia mažesnis. Dryžuotasis
plėšrūnas, kaip ir rudenį, medžioja būriais, apsupa mailių ir juos
spaudžia į krūvą, gena į seklumas... Smulkūs ešeriukai tvirtai apsistoja
priekrantės zonoje, prie povandeninės augmenijos. Čia pagrinde laikosi
ir daugiausia delno dydžio ešerių, nors jų galima aptikti įvairiuose
viso vandens telkinio sluoksniuose, vietose. Šios žuvies kibimo
intensyvumas mažai priklauso nuo vėjo stiprumo ir krypties. Daug didesnį
poveikį daro apšvietimas. kadangi smulkūs ir vidutinio dydžio ešeriai
medžiodami vadovaujasi pagrinde rega, atslinkęs tamsus debesis gali
susilpninti kibimą. Geras matomumas vandenyje, ant pirmo ledo,
saulėtą dieną turi ir minusų. Ešerys puikiai mato ne tik masalą
vandenyje, bet ir žveją virš galvos. Todėl jei ledas skaidrus, privaloma
maskuotė. Paprastai maskuotei panaudojamas paltas (o jo niekas
nenešioja su savimi šiuo laiku) arba sniegas (kurio dar nėra). Pats
patikimiausias būdas - išgręžti eketę, prie jos pastatyti žvejybinę
dėžę, sėsti ant jos ir "nekvėpuoti" ? Judėti turi tik Jūsų rankos.
Labiau nuspėjami stambūs ešeriai, t.y. tie, kurie maitinasi
praktiškai vien žuvų mailiumi. Kai vanduo pasidengia ledu, stambūs
ešeriai keičia rudeninius įpročius: palieka duobes ir kitas gilias
vietas ir veržiasi į priekrantės seklumas. Čia galite tikėtis sugauti
trofėjinį ešerį iki saulėlydžio. Dar daugiau šansų sugauti stambų ešerį
seklumoje vakare, temstant. Esmė tame, kad toks ešerys daugiau
pasikliauna šoninės linijos informacija, o ne rega. Todėl jis, kaip ir
stambi lydeka, renkasi medžioklės laiką tamsesniu metu ir netgi naktį,
kai smulkios žuvelės jau neaktyvios.
KUOJA
"Ant
pirmo ledo" kuojas dideliuose vandens telkiniuose (pvz. mariose),
paprastai ieško gyliuose, pradedant paprastai nuo 4m. Tai ne visada
teisinga. Kaip taisyklė, tokie gyliai yra prie slenksčių (prie įtekančių
šaltinių, upių). Kuojos apsistoja prie slenksčių daug vėliau,
viduržiemy, ir laikos ten iki paskutinio ledo. Dabar daugiau šansų
surasti stambias kuojas 1-3m gyliuose, nepriklausomai nuo paties vandens
telkinio gylio. ji, kaip ir ešerys, kol kas labiau mėgsta povandeninę
augmeniją, įlenda į pačią jos tankmę. Ir tik tas kuojas, kurios plaukia
iš "didelio vandens telkinio" gilumos į se
klumas ir įtekančias upes, galima surasti pakankamai giliose vietose. Jau
pačioje žiemos pradžioje galima stebėti keliaujančios ir sėslios kuojos
elgsenos skirtumus. Sėslios kuojos siejamos su nedideliais vandens
telkiniais. Dideliuose vandens telkiniuose, dar labiau, tekančiuose,
kartu su storėjančiu ledu prie sėslių kuojų prisijungia keliaujančios.
Vietinės kuojos primojo ledo metu laikosi nedideliuose gyliuose.
Pirmomis sekančiomis dienomis po pirmojo ledo kuojos pasižymi dideliu
aktyvumu. Jos pastoviai juda riboto dydžio vandens ekvatorijoje, periodiškai koncentruojasi kokiame nors plotelyje. Kadangi
žuvis visą laiką juda ir neprisirišusi prie konkrečios vietos, ji
blogai reaguoja į bet kokius jaukus, įskaitant ir smulkias uodo trūklio
lervas (jokerius). Bandant užlaikyti kuojas jaukintant uodo trūklio
lervomis, priveda prie to, kad kuojos juda kur ir plaukė, o jaukinimo
vietoje apsistoja smulkūs ešeriai. Aktyvi kuoja mažai kreipia dėmesio ir
į masalą ant kabliuko, nesvarbu, ar uodo trūklio lerva, ar musės lerva,
ar tešla, todėl tuo metu geriausia naudoti avižėles be masalo.
Žvejojimo technika neįmantri: iš lėto keliama avižėlė, tuo pačiu metu
stengiamasi kuo dažniau virpinti maža amplitude. Po to, kai pasirodys
nors mažiausias kibimo įtarimas, reikia nesvarstant staigiai pakirsti ne
plačiu mostu. Jei nepasikirto, kito kibimo metu padarykite nedidelę
pauzę ir tik tada pakirskite (avižėlę pravedame taip pat). Kai
nebekimba, dažnai padeda toks "fintas": avižėlė pakeliama į tą aukštį,
kuriame buvo pastebimi ankstesni kibimai ir pradėkite aktyviai virpinti
aukštu dažniu, nedidele amplitude, nekeisdami avižėlės gylio (aukščio).
PLAKIS, KARŠIS
Kai
tik sutvirtėja ledas, kibimas vandens telkiniuose susilpnėja ir galima
užsiimti plakių, karšių žvejyba. Plakis esant pirmajam ledui niekada
neplaukia į seklumas. Galbūt, plakiai ir karšiai vis tiek šias vietas
aplanko tamsiu paros metu, tačiau man tai nėra žinoma. Nors mano
poledinėse žūklėse papuldavo keli neblogi plakiai gyliuose iki 1m, kai
ledo storis ~8cm. Pagrindinė plakių, karšių žūklė prasideda, kai yra
sugebama prieiti iki duobės/slenksčio. Šios žuvys labai aktyviai
keliauja, keičia žiemojimo vietas, todėl svarbu teisingai nusistatyti
žūklės taktiką. Visa gudrybė tame, kad reikia kuo greičiau ir teisingai
nusistatyti slenksčių vietas, tėkmės kryptis (jei yra), pajaukinti
keliose dešimtyse ekečių, be to jaukinti pačiu kokybiškiausiu jauku,
pvz. smulkiomis uodo trūklio lervomis. Į eketę daugiau nei 30-50g jauko
dėti nėra reikalo. Baigus pasiruošimą, jaukinimą, galima pradėti
žvejoti. Pradedame žūklę nuo pirmosios jaukintos eketės. Jei ir
ištraukėte kelias žuvis , o po to kibimas aprimo, apsistoti ilgiau toje
eketėje neapsimoka - keiskite eketę. Geriau išgręsti naujų ekečių ir
jaukinti, nei žvejoti senesnėje ir nekibioje. Žūklė ganėtinai sparti,
praktiškai vienoda, kaip žvejojant ešerius ar starkius, kai žvejys seka
judantį žuvų būrį. Jaukas reikalingas ne būrio užlaikymui, o žuvų
suaktyvinimui. Tokia žūklė gali tęstis savaitę, o po to ateina "žiema".
Parašė: Marius K.
|