Kas geriau pažista vandens telkinį, tas
geriau ir žvejoja. Su meškere-gylmačiu, turint šiek tiek laisvo laiko ir
kantrybės, galima gauti išsamų žūklavietės dugno suvokimą.
Dauguma meškeriotojų gaudo aklai. Dažnai
gimtojo jų telkinio struktūra ir dugno reljefas net po daugybės žūklės
jame metų lieka jiems paslaptimi. Ir tuomet dažniausiai skundžiamasi,
kad telkinyje nebelikę žuvies. O juk lemiamą reikšmę turi tai, kur
pateikiame masalą. Tarkime, jei negyvą žuvelę patiekti šalia sėkliaus
kietu dugnu, starkio kibimo dažniausia neteks ilgai laukti. Jei žuvelė
gulės įsmigusi dumble, gali praeiti ištisos savaitės be jokio kibimo.
Arba, pavyzdžiui, kai kurie meškeriotojai meta didelius jauko rutulius
ant paties šlaito krašto ir stebisi, kodėl nekimba žuvys. O juk rutuliai
jau seniai nusirito į gylį.
Telkiniuose, kur dugno struktūra silpnai
išreikšta, įdomios vietos yra net menkiausi dugno reljefo pokyčiai –
nedidelės terasėlės, duobutės, sėkliai ar smėlio „liežuviai", nes čia
susikaupia daugiau natūralaus maisto žuvims. Būtent ten žuvys ir
laikosi. Todėl labai svarbu tiksliai išstudijuoti telkinio profilį, ir
šiuo atveju be kruopštaus gylių matavimo neapseisime.
Gylių tikrinimui užtektų tokios įrangos:
- meškerykotis (gali būti skirtas dugninei žūklei) su iki 80 g užmetamojo svorio testu;
- beinercinė ritė su 0,3 – 0,35 mm storio valu;
- 1 m ilgio linuotė ir dvi juostelės-„lipukai";
- plūdė – „markeris" su maždaug 40 g keliamąja galia, su gerai matoma viršutine dalimi ar antena;
- sunkus svarelis;
- pora tvirtų stovelių meškerykočiui.
Suprantama, jei tarkime dažniausiai
gaudote plūdine meškerėle iki 20 m nuo kranto atstumu, tai
meškerę-gylmatį galite pasiruošti ir mažesnio galingumo. Tokiai įrangai
didelių investicijų tikrai nereikės, nes beveik tą patį efektą galima
gauti ir naudojant pigius, kiekvienoje žūklės prekių parduotuvėje
randamus įrankius.
Meškerykotis-gylmatis įrengiamas labai
paprastai. Iš pradžių ant pagrindinio valo užneriamas svarelis (gali
būti tvirtinamas naudojant suktuką su segtuku, ar analogiškos paskirties
specialius slankiojančius segtukus – taip lengviau pakeisti svarelį
nepertvarkant visos sistemos), po to užveriamas guminis
karoliukas-stabdis. Prie valo galo rišamas tvirtas segtukas, prie kurio
jau tvirtiname pačią plūdę.
Yra du būdai telkinio tikrinimui. Pats
paprasčiausiai būdas – grubus patikrinimas, kuris leidžia greitai
bendrais bruožais suvokti telkinio reljefą. Jis rekomenduotinas tuo
atveju, kai žūklei neturime daug laiko ir tais atvejais, kai telkinys
šiek tiek žinomas ir jame tikimės aktyvaus kibimo. Tačiau kartais didelę
reikšmę turi net menkiausi dugno nelygumai. Ten masalą reikia pakišti
žuvims tiesiog po nosimi, ypač kai jos neaktyvios. Bet grubaus gylio
patikrinimo metu tokias vieteles lengvai galima pražiopsoti ar net
išbaidyti žuvį. Jei turime laiko ir norime gaudyti tiksliai
pasirinktuose idomiausiuose taškuose, reikia naudoti šiek tiek
subtilesnį gylio matavimo būdą. Galima ir kombinuoti du variantus – iš
pradžių greitai iššvalgyti didelę telkinio akvatoriją, o radus idomesnių
dugno perkritimų tokias vietas jau kruopščiai išstudijuoti.
GRUBUS GYLIO TIKRINIMAS
Pirmiausia reikia nustatyti, kiek valo
ritė vynioja vienu rankenėlės apsukimu. Tam tikslui meškerykotį
paguldžius ant atramų valas įtempiamas, prie paskutinio žiedelio valas
pažymimas spalvotu markeriu. Pasukus ritės rankenėlę vieną kartą,
nuspalvinta valo vieta pasislinks link ritės. Liniuote pamatuojame
atstumą nuo paskutiniojo žiedo iki vietos, kurioje yra nuspalvinta valo
atkarpa. Taip sužinome kiek valo ritė vynioja vienu apsukimu.
Toliau seka gylių matavimas. Įrankį užmetame į norimą vietą ir
palaukiame kol plūdė-markeris iškils į paviršių. Tuomet įtempiame valą,
kad ant iš vandens paviršiaus kyšotų tik plūdės viršūnėlė (ar antena).
Tada sukame ritę ir skaičiuojame rankenėlės apsisukimus, kol pajusime
pasipriešinimą kai plūdė atsirems į ant dugno gulintį svarelį. Gautą
ritės rankenėlės apsisukimų skaičių padauginkime iš vienu apsukimu
vyniojamo valo ilgio, ir gausime žūklavietės gylį. Gal tai skamba ir
atrodo sudėtingai, tačiau praktikoje viskas labai paprasta.
Tarkime, nustatėme kad ritė vienu
rankenėlės apsukimu suvynioja apie 70 cm valo. Jei užmetę įrankį,
atlikome penkis ritės sukimus, kol plūdė atsirėmė į svarelį, tai reiškia
kad toje vietoje apytikslis gylis yra: 5 x 70 cm = 3,5 m.
Norint pamatuoti kitą tašką – permetame įrankį, arba tiesiog patraukiame
dugnu norimu atstumu link savęs. Procesą kartojame iš naujo ir sužinome
gylį naujoje vietoje ir t.t.
DETALUS GYLIŲ MATAVIMAS
Detalaus tikrinimo būdu galima nustatyti
telkinio gylį centimetrų tikslumu. Šiuo atveju po užmetimo meškerykotį
guldome ant atramų hirozontaliai. Prie meškerykočio blanko dviemis
juostomis-lipukais pritvirtiname liniuotę (1 m ilgio). Nulinis taškas
turėtų būti ties pirmu didžiuoju žiedeliu. Principas panašus kaip ir
grubaus patikrinimo metu – kai iš vandens kyšo tik plūdės viršūnėlė,
valas paimamas ties pirmuoju (didžiuoju) žiedu ir tempiamas pagal
liniuotę iki jos galo. Nepaleidžiant valo iš rankos, kita ranka vėl
imame už valo ties žiedu ir vėl traukiame analogiškai palei liniuotę.
Taip kartojama tol, kol plūdė atsiremia į svarelį, gulinti dugne.
Naudojantis gautais parodymais pagal liniuotę, centimetrų tikslumu
galima nustatyti koks gylis yra konkrečioje vietoje.
Tuomet svarelis patraukiamas link kranto
liniuotės ilgiu (per 1 m), ir visa procedūra kartojama iš naujo. Taip
nuosekliai vis artėjant link kranto, kas metrą matuojamas gylis, kol
įrankis bus pritrauktas prie pat meškerykočio viršūnėlės.
O tuomet jau sužinosime ir tikslų atstumą nuo pradinio taško iki kranto.
Tarkime, nuo pradinio taško, į kurį buvome užmetę įrankį, atlikome
tokių 10 patraukimų, kol įranga atsidūrė ties meškerykočio viršūnėle.
Reiškia, įrankis buvo užmestas 10 metrų atstumu nuo kranto ir pirmo
matuoto taško gylis atitinka telkinio gylį 10 metrų nuo kranto matuotu
atstumu.
Kad nepamiršti gautų rezultatų, matavimų duomenis reikėtų pasižymėti ant languoto popieriaus lapo (žr.pav.).
Taip metras po metro išmatuotą gylį vis pažymime tašku popieriaus lape
ir rezultate gauname detalią dugno liniją nuo užmetimo taško iki pat
kranto, lyg būtume praplaukę su echolotu. Jei atlikti dar po analogišką
matavimą žūklavietės (sektoriaus) šonuose, turėsime dar detalesnį dugno
reljefo vaizdą, kuris leis pasirinkti ne tik kokiu atstumu nuo kranto
pateikti masalą, bet ir kurią pusę jį mesti.
Visą tai gerai iliustruoja šis
paveikslėlis, kuris parodo kaip galima gauti detalų dugno reljefo
vaizdą, kai kiekvieno matavimo duomenys pažymimi ant languoto popieriaus
lapo. Pagal tai galima sužinoti ne tik kokiu atstumu nuo kranto verta
pateikti masalą, bet ir galima lengviau nustatyti kokį įrankį verta
rinktis, ar kokią sistemėlę rišti, kokį pasirinkti įrankio galingumą,
kad jo užtektų užmesti masalą norimu atstumu ir tuo pačiu įrankis dar
liktų kaip galima jautresnis ir t.t.
Iš pavyzdyje gautų duomenų galima pastebėti, kad tarkime 20-22 m nuo
kranto atstumu yra šlaito, kuris tęsėsi nuo 4 iki 6,3 metrų gylio,
apačia. Toliau dugnas jau eina lygus. Tad šiame taške, 20-22 metrų
atstumu nuo kranto, jau verta bandyti gaudyti tarkime dugnine ar
palaidyne meškere.
Taip pat matosi kad 12-16 metrų nuo kranto atstumu yra nedidelė dugno
terasėlė, kur gylis pereina iš 2,2 į 4 m. Tad šiuo atveju galima ruošti
ir jaukinti dar vieną žūklės tašką, kuriam tarkime šiuo atveju pasiekti
jau užtektų ir sportinės meškerės be ritės.
Žodžiu, duomenys gaunami tikrai vertingi, o jau kaip juos interpretuoti – tai tik meškeriotojo reikalas.
Žinoma, galima ir netvirtinti prie
meškerykočio blanko liniuotės, o tiesiog atžymėti markeriu ar lipnia
juosta tam tikrą atkarpą su norima gradacija ant paties blanko. Taip
procedūra dar supaprastinama, o duomenų tikslumas gaunamas pakankamai
normalus. Svarbu suvokti patį principą, o įvairias detales vėliau jau
galima modernizuoti ir pritaikyti konkrečiai savo reikmėms.
Procesas aprašyme gal ir atrodo sunkiai suprantamas, tačiau jo esmę gerai atskleidžia ir sekantis pav.
Karpininkai jau seniai naudoja panašią
markerinę įrangą, Būtent karpininkams skirtų prekių asortimente randamos
specialios plūdės – markeriai, arba gaminami net specialūs markeriniai
meškerykočiai bei svareliai, kurie traukiant svarelį dugnu padeda
lengviau suprasti ir dugno pobūdį – kietas, dumblėtas, su kliuviniais ir
t.t.
Apie markerinės įrangos naudojimą karpinėje žūklėje, mūsų svetainėje jau galėjote rasti išverstą vieną straipsneli.
Suprantama, kad tokio pobūdžio dugno ištyrimas aktualus ne tik
karpininkams, bet ir labai naudingas gaudant plūdine ar dugnine meškere.
Bene geriausiai detalaus dugno ištyrimo svarbą ir tiesioginę šio proceso
įtaką žūklės rezultatams suvokia žvejai sportininkai. Tačiau ir
mėgėjams, jei tik jie nori džiaugtis geresniais laimikiais, verta
nepatingėti ir atvažiavus prie telkinio pirmiausia skirti laiko
žvalgybai, o tik tada galutinai nuspręsti ką, kaip ir kuo gaudyti.
Straipsnis parengtas naudojant medžiagą iš žurnalo „Рыбачьте с нами" 3/2008 ir www.gofishing.co.uk.
|
