Na štai, ponios ir ponai, pagaliau atėjo
taip ilgai ir nekantriai lauktas pavėlavęs pavasaris, lauke vis
šilčiau, baltų ir jau gan stipriai nusibodusių sniego dėmių jau
faktiškai neliko. Nors daugelis upių šiuo metu yra pastebimai
patvinusios, na o ant kai kurių didesnių ežerų vis dar laikosi ledas,
tačiau jau netrukus galėsime imti į rankas atviram vandens sezonui
skirtas meškeres ir skubėti į žvejybą. Pirmosios pavasario žvejybos
dažniausiai prasideda nuo kuojų gaudymo, tad šįkart laisvalaikio
rubrikoje kaip tik trumpai iš arčiau ir susipažinkime su šia žuvimi.
Bendra informacija apie kuoją
Kuoja – karpžuvių žuvis, priklausanti
karpinių (Cyprinidae) šeimai. Gausiai paplitusi beveik visos Eurazijos
gėlųjų vandenų žuvis. Kūno ilgis 15 - 25 centimetrai (kartais iki 30
centimetrų), kūno masė 200 - 600 gramų (kartais užauga iki 1,3
kilogramų). Kadangi kuojos yra labai vislios, jos dažniausiai sugaunamos
15 - 25 centimetrų ilgio ir 150 - 400 gramų svorio.
Kūnas iš šonų plokščias. Nugara pilkšvai
melsva su žalsvu atspalviu, šonai sidabrinės spalvos. Akys oranžinės su
rausva dėmele viršutinėje dalyje. Žvynai didoki, nugarinis ir uodeginis
pelekai pilki su rusvu atspalviu, krūtininiai gelsvi, pilvo ir analinis
oranžiniai. Ryklėdačiai vienaeiliai.
Kuojos Lietuvoje labai dažnos - gyvena
ežeruose, upėse, Kuršių mariose. Šalies vandens telkiniuose ši žuvis
sudaro apie 15 - 25 procentų bendro sugaunamo žuvies kiekio, o kai
kuriuose ežeruose ir iki 75 procentų. Gyvena būriais seklesnėse vietose
ir daug juda ieškodamos maisto. Kuojos laikosi netoli augalijos, arčiau
pakraščių, stambesni individai – giliau, esant ramiam orui, kuojos
plaukioja atvirame baseino plote. Daug kuojų jauniklių galima aptikti
įlankėlėse tarp augmenijos, kuriose jie randa šiltesnio vandens,
užuovėjos, maisto. Rudenį, kai vanduo pakraščiais darosi šaltas, kuojos
telkiasi gilesnėse vietose ir duobėse.
Kuojos auga gana lėtai, na o lytiškai
subręsta 3 - 5 gyvenimo metais. Neršia balandžio, gegužės mėnesiais ant
priekrantės augalų 4 - 15 dienų bei gana triukšmingai. Vislumas 4 - 120
tūkstančių ikrelių. Jie apvalūs, lipnūs, skaidrūs, gelsvi, apie 2 mm.
Embrionai vystosi iki 10 parų, 80—100 laipsniadienių. Išsiritusios
lervos ilgis 5—6 mm. Jaunikliai minta planktoniniais, o suaugusios
kuojos bentosiniais organizmais — dumbliais, kirmėlėmis, apsiuvomis,
vabzdžių lervomis, moliuskais. Ypač mėgsta dreisenas.
Kuojų žvejybos sąlygos Lietuvoje
Lietuvoje minimalus leidžiamas sugauti
kuojų dydis yra neribojamas, vis dėl to mažesnes žuvis žvejai, kurie
rūpinasi gamta ir galvoja apie ateitį, turėtų paleisti atgal į vandens
telkinį.
Atkreipiame jūsų dėmesį į Lietuvos
Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14
Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių trečią skyrių, t.y. Mėgėjų
žvejybos režimas:
Remiantis šeštuoju punktu, vienu metu
galima naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius vėžiams gaudyti
ir 4 kitus mėgėjų žvejybos įrankius. Bendras vienu metu naudojamų
kabliukų skaičius negali viršyti 6 vienetų, išskyrus stintų žvejybą nuo
ledo, kur bendras kabliukų skaičius gali būti 12 vienetų. Dvišakis ar
trišakis kabliukas laikomas vienu.
Remiantis septintuoju punktu, vienos
žvejybos metu leidžiama sugauti 1 šamą, ne daugiau kaip 3 vienetus
margųjų upėtakių, ungurių, salačių, kiršlių ar ūsorių, ne daugiau kaip 5
vienetus vėgėlių, sterkų, lydekų, šapalų, meknių (bendras šiame punkte
nurodytų žuvų kiekis negali viršyti 5 vienetų), ne daugiau kaip 50
vienetų vėžių (išskyrus rainuotuosius ir žymėtuosius vėžius, kurių
sugavimo kiekis ir dydis neribojamas). Vienos žvejybos metu sugautų,
šiame punkte nenurodytų leidžiamų gaudyti, žuvų bendras svoris negali
viršyti 5 kg, o Kuršių mariose – 7 kg, neskaitant paskutinės sugautos
žuvies svorio ir išskyrus atvejus, kai vienos žuvies svoris didesnis už
šiame punkte nustatytą normą. Į laimikį neįskaitomos žuvys, įrašytos į
Invazinių Lietuvoje organizmų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos
Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. D1-433
(Žin., 2004, Nr. 130-4677; 2009, Nr. 135-5904; 2012, Nr. 76-3953)
(toliau – Invazinių rūšių sąrašas), ir žuvys, kurios sugautos gyvybingos
nedelsiant paleidžiamos atgal į vandens telkinį.
Remiantis aštuntuoju punktu, leidžiama
gaudyti masalui žuveles ir uodo trūklio lervas vienu tinkliniu samteliu
masalui gaudyti, kurio skersmuo – ne didesnis kaip 1 metras, tinklo
akutės – ne didesnės kaip 10 mm. Vienos žvejybos metu vienam žvejui
leidžiama sugauti ne daugiau kaip 30 vienetų karosų, kuojų, ešerių ir
kitų rūšių žuvų jauniklių, išskyrus plėšriąsias žuvis, Taisyklių
12.1–12.3 punktuose išvardintas žuvis, į Globojamų žuvų ir vėžių rūšių
sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo
31 d. įsakymu Nr. 84 (Žin., 1999, Nr. 33–970), įrašytas žuvis.
Kuojų žvejybos ypatumai
Kuojos, kaip minėta, yra labai dažnos
mūsų vandenų žuvys, t.y. jos gyvena daugelyje ežerų ir upių, na o
žvejojamos jos plūdine arba dugnine. Žinoma, kaip ir kiekvienu atveju,
kuojų žvejybos būdą kiekvienas pasirenka pagal savo individualius
pomėgius, bei tuo pačiu atsižvelgiant į tai kokiame telkinyje jos bus
gaudomos bei kokios tame vandens telkinyje tuo metu yra žvejybos
sąlygos. Kuoją ypač nedidelę pagauti gal ir nėra sudėtinga, tačiau
norint sugauti didesnį jų kiekį bei stambesnius laimikius, tam
reikalingas tinkamas ir rimtas pasiruošimas. Žinoma, tinkamai pasirinkta
žvejybos vieta, šiuolaikiški žvejybos įrankiai, jautri plūdė ar
dugninės viršūnėlė bei plonas valas ir pavadėlis, nedidelis kabliukas ir
tinkamai išdėstyti svareliai ar pasirinkta tinkama šeryklėlė bei
tinkamas jaukas ir masalas bei gera oras - tai pagrindiniai sėkmingos
pavasarinės kuojų žūklės veiksniai bei atributai.
Kuojas pradedama žvejoti anksti
pavasarį, nuslūgus potvynio vandeniui ir žvejojama visus metus. Nors
kuoja gerai ima masalą visą dieną, tačiau rytais ir vakarais ji yra
aktyvesnė. Žvejojama duburiuose, prie stačių krantų, prie vandens
sūkurių, netoli sraunumų, vietose su grįžtama srove, prie vandeninių
augalų, seklesnėse ir gilesnėse vietose su dumblinu dugnu. Ją galima
žvejoti įvairiuose vandens sluoksniuose. Kuoja labai mėgsta buriuotis.
Kalbant apie upes, pavasarį kai vanduo
yra gan aukštai pakilęs, reikėtų ieškoti upės pagilėjimų su ramesne
srove ir kiek stovinčiu vandeniu bei ten kur susidaro grįžtamoji srovė.
Įprastai tokios vietos kuojoms yra pačios patraukliausios. Na o kalbant
apie ežerus, žinoma reiktų atsižvelgti į tai, kur greičiau sušyla
vanduo, tačiau dažniausiai kuojų žvejybai pasirenkamos standartinės
vietos.
Kuojų žūklė ankstyvą pavasarį dažnai
būna sėkminga ir itin rezultatyvi. Geriausia kuojų žūklės laikas
pavasarį yra 2 - 4 savaitės prieš nerštą ir 1 - 2 savaitės po neršto.
Kuoja kartais noriau ima vienokį masalą, kartais kitokį, todėl ją
žvejojant, reikia turėti įvairių masalų, t.y. tiek uodo trūklio lervų,
tiek sliekų, musės lervų, apsiuvų, tešlos, batono, kukurūzų. Tikrai
nebijokite paeksperimentuoti su masalu.
Gerus rezultatus duoda kuojų jaukinimas.
Pavasarį, kai vanduo dar šaltas, o augalija ir žuvų mitybinė bazė dar
skurdoka, vandenyje atsidūręs jaukas, užuot viliojęs, kartais žuvis
išbaido. Sunku pasakyti, kas pavasarį nepatinka žuvims: gal tam tikras
konkretus jauko kvapas, gal kai kurių komponentų skleidžiamas aromatas
ar skonio savybės. Aišku tik tai: viena vertus, negalvojant apie metų
laiką, žūklės sąlygas, pavasarį jaukas gali lengvai viską sugadinti,
kita vertus, įsigilinus į pavasario žūklės specifiką, įvertinus visus už
ir prieš, gerai apgalvojus jauko sudėtį, galima sulaukti puikių
rezultatų. Daugiau žuvies tam tikroje žūklės vietoje, solidesnio dydžio
laimikiai – tai vis pavasario jaukinimo rezultatai. Rinkdamiesi jauką
pasistenkite, kad jo sudėtyje būtų kuo mažiau maistingųjų medžiagų – kad
žuvis nepersisotintų. Taip pat nepamirškite labai gerai jį išmaišyti,
kad neliktų jokių gumulėlių bei pertrinkite per sietelį.
Kuojų žvejyba yra įdomi. Ši žuvis masalą
kartais ima ryžtingai ir staigiai, o kartais taip atsargiai, kad vos
galima pastebėti, t.y. dažniausiai taip būna labai ankstyvą pavasarį.
Nors kuoja yra beveik visaėdė, tačiau dažniausia kimba kai masalas būna
dugne. Pavasarį, prieš nerštą, kuojos yra gana atsargios. Jeigu kuojos
liovėsi domėtis masalu, tai dar nereiškia, kad pasitraukė iš žūklės
zonos. Dažniausiai kuojos tiesiog persikelia į kitą vandens sluoksnį ir
atsiduria kiek aukščiau tos vietos, kur užmetėte masalą. Tokiu atveju
pabandykite pakeisti gylį ir labai tikėtina, jog jas vėl rasite.
Tad, vos tik vanduo nusileis, o kai kur jau nusileido, iki žvejybai tinkamo lygio, pirmyn į pavasarinę kuojų žūklę!
Parašė traders.lt
|
