 Žuvys
mėgsta skardingus, pavėsingus krantus, kur nuo medžių į vandenį krinta
vabzdžiai, nevengia žole, nendrėmis, meldais, vandens lelijomis
apaugusių vietų.
Kuo sunkesnis priėjimas nuo kranto, tuo žūklė sėkmingesnė, nes čia
neišbaidytos žuvys. O būna ir atvirkščiai — kur dažnai meškeriojama,
žuvys pastoviai jaukinamos, ten jos aktyviau kimba. Sėkmingiausia žūklė
esti anksti rytą ar vakare, kai saulė mažiau įkaitina vandenį. Tik
raudės noriai kimba vidudienį.
Pavasarį žuvys aktyviai ieško maisto prie įtekančių upelių ar vandens
telkinių pakraščiuose, kur srovė, skalaudama krantą, išplauna įvairaus
jauko. Čia būriuojasi aukšlių, raudžių, saulažuvių, kuojų- ir kitų
smulkių žuvelių. Sietuvose, povandeninėse duobėse grobio tyko šamas,
lydeka, sterkas, ešerys bei kiti plėšrūnai. Giliose vietose jie tūno ir
vasarą. Tik rudenį (ypač rytais) maisto ieško vandens paviršiuje,
pakraščiuose.
Mažuose upeliuose žuvys būriuojasi sietuvose. Didelėse upėse mėgsta
sūkurius, prie įgriuvusių medžių, vandenyje tūnančių akmenų, srovę
reguliuojančių įrenginių. Pavasarį upės tėkmėje pasitaiko salačių. Jie
gaudomi spiningu ar museline meškere. Didelėse upėse gyvenantys šapalai,
kiršliai ramiais vakarais mėgsta šokinėti ir vandens paviršiuje gaudyti
ore skraidančius vabzdžius, museles.
Stovinčiuose vandenyse — ežeruose, upių senvagėse, užtvankose — mažos
žuvys būriuojasi nendrėse, įlankėlėse, o didelės — plauko arčiau
šlaitų, prie salelių ar giliose duobėse, tik medžioti kartais pakyla į
pakraščius. Todėl sėkmingesnė žūklė užsiinkaravus laivelį nuošaliau, o
masalą metant į nendres, akivarus tarp vandens lelijų, meldų.
Ešerių, kuojų galima aptikti prie į vandenį suvirtusių medžių,
kerplėšų, aštrių. Lynas mėgsta dumblėtą dugną, o ešerys, sterkas —
smėlėtą, žvyruotą ar akmenuotą.
Sėkmę lemia ir vėjas — patyrę meškeriotojai žino, jog sėkmingesnė
žūklė, pučiant jam iš pietų ar vakarų. Svarbu ir jo stiprumas. Žūklei
patogiausias lengvas vėjelis: raibuliuodamas vanduo kilnoja plūdę,
judina masalą, į kurį žuvis greičiau atkreipia dėmesį. Didelis vėjas
šiaušia vandens paviršių, trukdo tiksliai užmesti masalą. Jei vėjas
pučia įstrižai— masalą reikia stengtis užmesti truputį tolėliau prieš
vėją. Esant priešiniam vėjui, imamas kietesnis meškerykotis, masalas
metamas platesniu ir stipresniu mostu. Pučiant vėjui iš užpakalio,
masalui užmesti reikia mažiau energijos.
Masalas užmetamas taip, kad valas nuo meškerykočio viršūnės iki
plūdės būtų kuo tiesesnis ir trumpesnis. Kuo ilgesnis valas, tuo sunkiau
pakirsti žuvį. Valo ilgis reguliuojamas (jeigu meškerė be ritės),
pakeliant ar nuleidžiant meškerykočio viršūnę. Kilus labai stipriam
vėjui, kuris nešioja plūdę, geriausia valą paguldyti ant vandens.
Priešingu atveju vėjas išpučia valą puslankiu ir, kimbant žuviai, reikia
labai plačiu mostu užkirsti, kad kabliukas gautų inercijos. Panašiai
elgiamasi ir upėje, kai valas plaukia ant vandens pasroviui, o plūdė su
masalu sūkuryje juda prieš srovę. Jeigu pučia stiprus vėjas, o
meškeriojama su inercine ritele, patogu paimti rietimais daug nuvynioto
valo ir sviesti jį rankomis kartu su masalu. Taip užmestas, jis greičiau
bei tiksliau skrieja norima kryptimi. Naudojant beinercinę ritę, pats
valas lengvai nuslysta nuo būgnelio, tereikia atlaužti lankelį. Šiuo
atveju, prieš užmetant masalą, valas pirštu prilaikomas prie
meškerykočio.
Užkibusią žuvį labai svarbu laiku pakirsti. Tai daroma keliais būdais:
meškeriojant vandens paviršiuje su musele, žiogu, karkvabaliu arba
kitu gyvu masalu, užkertama trumpu, staigiu plaštakos (per riešą)
judesiu;
meškeriojant su stambiu masalu, užkertama staigiu, neplačiu rankos mostu;
žūklaujant didele plūdine meškere arba rite ir išleidus ilgą valą, užkertama staigiu ir plačiu rankos mostu;
žuvaujant su rite ir išleidus nedaug valo, užkertama lengvu, neplačiu, greitėjančiu rankos mostu.
Užkertama, meškerykočio viršūnę keliant į viršų. Jei meškerykotis
elastingas, valas bei pavadėlis labai ploni,— užkertama švelniai.
Naudojant standų meškerykotį ir storą valą, užkertama stipriau.
Užkirstą žuvį reikia tinkamai ištraukti iš vandens. Stambios žuvies
traukti neskubama. Įtempus valą, leidžiama jai paplaukioti, nuvargti, o
paskui laimikis iš lėto traukiamas.
Traukiant žuvį, negalima meškerykočio su valu laikyti vienoje
linijoje— nėra amortizacijos, gali trūkti valas, pavadėlis ar kabliukas.
Traukiant žuvį, meškerykočio viršūnė turi būti pakelta į viršų. Kuo
smailesnis kampas tarp meškerykočio ir valo, tuo geriau.
Keliant žuvį iš vandens, graibštelis (jeigu naudojamas) jau turi būti
vandenyje. Virš jo atitempta nuvarginta žuvis staigiai pakeliama.
Priešingu atveju žuvis, pastebėjusi graibštelį, staigiai metasi į šoną
ir gali nutraukti valą. Taip atsitinka, jeigu graibšteliu imama iš
žuvies uodegos pusės. Išsigandusi ji šoka į viršų ir nutrūksta.
Jei meškeriojama iš valties ir po ja palenda traukiama žuvis,
meškerykočio viršūnę reikia merkti į vandenį. Kitaip — valas kimba už
nelygaus valties dugno, nusitrina. Sumeškeriota žuvis graibšteliu
gražiai iškeliama iš vandens.
Daugelis meškeriotojų klysta, manydami, kad žūklėje reikia tik tyliai
kalbėtis. Žuvys tų garsų, kurie sklinda ore, negirdi. Tačiau laivelyje
patariama nesibaidyti, ant kranto — nesitrankyti, nebėgioti. Stiprūs
garsai sklinda vandenyje ir išbaido žuvis. Straipsnis www.zvejogidas.lt
|
