Įrankiai, skirti poledinei žūklei
avižėle, pagal savo konstrukciją yra vieni paprasčiausių. Tačiau šis
paprastumas – tik išorinis, ir kaupiantis patirčiai dauguma žvejų
susirenka gausų bagažą įvairių smulkmenų ir niuansų, kurie padeda
padidinti žūklės efektyvumą. Vienok, pradedančiajam „avižėlininkui"
žinoti daugumą gudrybių pradžioje visiškai netikslinga, jiems kur kas
svarbiau įsisavinti pagrindinius principus, kitaip tariant – „skeletą",
kurį vėliau bus galima aplipdyti „raumenimis" iš savo paties asmeninės
patirties. Straipsnyje pamėginta trumpai suformuluoti pagrindinius
niuansus iš praktinės žvejo-sportininko patirties.
Žiūrint į žūklę iš sportinės pusės, vienas iš pagrindinių ypatumų yra
tas, kad pats įrankis ar atskiri jo elementai nėra laikomas kokio tai
fetišo objektu, vien kurio turėjimas būtų pagrindinis žvejo tikslas. Bet
koks sportinis inventorius tarnauja tik kaip daiktas tam tikrai
funkcijai atlikti. Būtent jų funkcionalumas, ir kas suprantama –
pakeičiamumas, yra esminis faktorius. Avižėlės, valai, linksiukai,
meškerytės – visa tai daugiau ar mažiau yra tik medžiaga vartojimui, ir
juos reikia taisyti arba keisti kai tik jie tampa nepajėgūs atlikti savo
funkcijų.
Avižėlių pasirinkimas
 Dauguma
žvejų skiria pernelyg daug dėmesio avižėlių formos, spalvos ar
medžiagos klausimams. Iš tikrųjų, tai labai vienašališkas požiūris:
žmonės galvoja, kad užtenka rasti vienintelį kibų avižėlės modelį – ir
kiekvienoje žvejyboje lydės sėkmė. Rezultate – toks žmogus ant ledo
dažniausiai pats priverstas ieškoti žuvies ir sąlygų, kuriose jo
mėgstamas masalas pasirodytų efektyvus, vietoje to kad įrankį parinkti
pagal esamas žūklės sąlygas ir žuvies aktyvumą. Kad išvengti panašios
klaidos, reikėtų pasirūpinti vieno tipo bet skirtingo dydžio masalų
rinkinuku (1 pvz.), kuriame skirtųsi tik kabliukų dydžiai ir avižėlių
danga: „varis", „sidabras", „auksas" ir t.t. Šiuo atveju atsiranda
galimybė rinktis tarp skirtingo dydžio avižėlių, tačiau turinčių vienodą
formą, spalvą ir kabliuko dydį.
Su laiku arsenale susikaupia ir
skirtingų formų avižėlių serijos (2 pvz.), tačiau tam, kad žūklėje
greitai parinkti optimalų įrankį, bet kokiu atveju būtinas tipinių
modelių asortimentas. Pavyzdžiui, keletas „šratukų" – pradedant nuo
labai didelio iki mažučiuko, tačiau su aiškiu fiksuotu žingsniu tarp
skirtingų dydžių.
Tarp sportininkų, vienok, labiausiai paplitusios variacijos „lašelio" tema (3 pvz.).
Įvairūs masalų kūrėjai daro skirtingas avižėlių galvas, besiskiriančias
tiek savo proporcijomis, tiek kitomis detalėmis. Kai kurios avižėlės
labiau primena „kiaušinį", kai kurios – „avižą", kitos – „konusą" ir
t.t. (4 pvz.).
Tačiau ne tiek svarbi yra pati forma, kiek įvairūs mažyčiai niuansai, į
kuriuos dėl nežinojimo ar nepatyrimo kartais net neatkreipiamas dėmesys.
Medžiaga. Priešingai vyraujančiai nuomonei, masalo
kibumas tiesiogiai nepriklauso nuo medžiagos, iš kurios jis pagamintas.
Todėl avižėlių gamybą, tarkime kad ir iš sidabro, galima traktuoti tik
kaip užgaidą, nebent tikslas yra tiesiog investuoti pinigus į
tauriuosius metalus. Objektyvios ir svarbios medžiagų savybės yra jų
tankis ir mechaninės charakteristikos, lemiantis apdirbimo kokybę ir
patogumą. Idealiausiomis medžiagomis gali būti sunkieji metalai ir
lydiniai, kurie gerai lituojasi, tačiau tuo pačiu metu ir nėra labai
kalūs, dėl ko atsparesni deformacijoms. Alavas ir švinas, mano manymu
yra nelabai patogūs, nes yra minkšti ir lengvai lydosi – avižėlės
gaunasi labai neilgaamžės, nes jų forma pasikeičia perlituojant
sulinkusį ar nulūžusį kabliuką. Storų ir „amžinų" kabliukų naudojimas
šiuo atveju visiškai ne išeitis, nes bus pernelyg didelis tuščių kibimų
ir atitrūkusių žuvų skaičius. Žalvaris ir varis kur kas praktiškesni,
nes nelabai nusileidžia tankiu, tačiau nesilydo lituojant ir lengviau
tekinami.
 Tarkime,
auksas ir platinos grupės metalai (platina, iridis ir kt.) pasižymi
labai dideliu tankiu, kokio neturi jų biudžetiniai analogai, tačiau jų
kaina (o aukso – dar ir minkštumas) daro juos nelabai praktiškais, nors
kai kurie per apsirūpina tokiais vienetiniais modeliais. Bent jau
asmeniškai man, ši „egzotika" priimtina tik kaip kolekcinis modelis, nes
jos nutraukimas taptų ne tik paprasta tragedija, bet ir „skyle"
biudžete.
Šiuo metu stipriai paplitęs volframas ir volframo lydiniai. Sportininkų
avižėlės dažniausiai būna būtent tokios – kadangi žaliava palyginti
nebrangi, tačiau labai aukšto tankio. Neturint patirties atskirti
volframą ir volframo lydinius sunku, bet tai ir neturėtų būti esminis
tikslas. Svarbu, kad avižėlės būtų standartinės formos ir ne kreivos.
Jokių kilpučių viršutinėje avižėlės dalyje, tik skersinė kiaurymė (5
pvz.) valui !!! Į ją gali būti įstatytas kembrikas, tačiau bet kokiu
atveju, kuo didesnė kiaurymė, tuo blogiau – ir masalas taps lengvesnis,
ir valas laisviau slankios kiaurymėje ir dėl to greičiau nusitrins.
Dabar svarbesni niuansai dėl konstrukcijos. Įlituoto
kabliuko kotelio ilgį nulemia žvejo įpročiai bei tai, kokią žuvį
planuojama gaudyti. Kai gaudoma „balta" žuvis, arba kai gaudoma
nejudančia avižėle, geriau ilgesnis kotelis. Kai gaudomi ešeriai, o
pakertama iš karto po ešerio smūgio – naudingesnis būna trumpas kotelis.
Praktiškai kiekvienas žvejys savo pasirinkimą padaro bandymų keliu –
kai susiformuoja savita „žaidimo" avižėle ir pakirtimo technika. Iš
dalies, kabliuko pasirinkimą įtakoja dar ir masalo forma – tarkime,
„šratukams" panaudotas trumpas kabliukas nulems tuščių kibimų ir žuvies
atitrūkimų augimą, nes korpuso rutuliukas trukdys pakirtimui. Ilgi
siauri „lašiukai" leidžia naudoti labai trumpučius kabliukus.
 Forma ir subalansavimas.
Žaidimas avižėle, dėl kurio žvejai yra sulaužę tiek iečių, yra
nulemiamas masalo konstrukcijos tik tuo atveju, kai gaudoma be masalo.
Ant kabliuko užvertos trūklio lervos suvienodina praktiškai visus
masalus, ir visi judėjimo ypatumai toliau yra nulemiami tik žvejo rankų.
Tačiau kaip bebūtų, bendrus balansavimo dėsningumus, nulemiančius
žaidimą, pasistengsiu paaiškinti pagal savo supratimą, naudojantis ilgo
konusinio „lašiuko" (6 pvz.) pavyzdžiu.
Jei kiaurymė valui padaryta statmenai išilginei avižėlės ašiai, per
svorio centro vidurį, tai virpinimo metu avižėlė horizontalioje
plokštumoje savo padėties beveik nekeičia. Išilginė ašis išlaiko savo
padėtį. Visi judesiai vyksta išimtinai vertikalėje. Sąlyginai tokį
žaidimą galima būtų pavadinti „drebinimu".
Jei svorio centras yra tarp kabliuko ir kiaurymės valui, tai virpinimo
metu masalas stengsis keist savo padėtį vertikalėje ir dėl to keisis
išilginės ašies padėtis: kylant į viršų kabliukas nulinks žemyn, o
leidžiantis – pakils šiek tiek aukštyn. Šiuo atveju atsiranda
sudėtingesnis ir ryškesnis judesys – „siūbavimas".
Kuomet avižėlės forma tokia, kad jai judant aukštyn arba žemyn gaunamas
didelis vandens pasipriešinimas, masalas stipriai nukrypsta nuo
vertikalios ašies, judėdamas į šoną. Iš dalies tokie masalo judesiai
panašūs į balansyro ar horizontalios blizgės. Dažniausiai taip elgiasi
plokščios avižėlės. Šiuos masalus priimta vadinti sklendžiančiais, o jų
žaidimą – „sklendimu". Tiesa, mano arsenale tokių masalų nėra ir niekada
nebuvo. Man visiškai pakanka įvairių standartizuotų „lašiukų" iki 6 mm
dydžio.
Meškerėlės pasirinkimas
 Naujokui
svarbu iš karto suvokti, kad meškerėlė skirta išimtinai tam, kad žūklės
metu būti rankoje ir kartkartėmis atsidurti ant ledo, traukiant žuvį iš
didesnės gelmės. Todėl meškerytės konstrukcijoje viskas minimizuota. Korpusas -
tai yra apvalkalas aplink ritukę su valu, šis apvalkalas apsaugo vidinę
įrankio ertmę nuo sniego ir vandens, o taip pat užtikrina patogumą
laikant įrankį rankoje (7 pvz.).
Spalvota „balalaika" iš įvairių putplasčių (8 pvz.) jau yra tapusi
bendrai pripažinta klasika – apart minimalios masės, ši medžiaga
pasižymi geromis termoizoliacinėmis savybėmis ir nešaldo rankų.
Maksimalus korpuso plotis nustatomas patogumu, laikant įrankį delne (9
pvz.), o nuo jo storio (10 pvz.) priklauso meškerėlių kiekis, kurį
galima sutalpinti žvejo dėžėje, taip pat patogumas jas saugant ar
transportuojant. Būtent paskutiniajam reikalavimui labiausiai atitinka
plokšti, be jokių išgaubimų, korpusai.
 
Viena iš svarbiausių įrankio savybių pagrįstai laikomas sklandus ritės sukimosi reguliavimas.
Jei esant nustatytai skirtingai stabdymo jėgai ritė sukasi sklandžiai,
be trūkčiojimų ar strigimų – tokią meškerėlę galima imti su savimi
žūklėn. Priešingu atveju, kyla grėsmė nutraukti plonytį valą dar įrankio
išvyniojimo metu.
Po ritės, reikėtų išsiaiškinti ir su viršūnėle. Jos
vaidmuo – perduoti rankos judesį masalui, o taip pat perimti dalį krūvio
pakirtimo metu. Iš čia kilę reikalavimai viršūnėlei būti kuo mažesnio
svorio (sumažina inerciją intensyviai virpinant avižėlę) ir pakankamo
minkštumo, kad amortizuoti trūkius. Svarbu, kad viršūnėlės medžiaga
turėtų kuo mažesnę „atmintį‘ liekamosioms deformacijoms po apkrovų, o
esant stipriam šalčiui – nelūžinėtų. Vienomis iš geriausių,
atitinkančių minėtus reikalavimus, laikyčiau viršūnėles iš
polikarbonato, taip pat ir kai kurias viniplastines.
Valo pasirinkimas
Valą geriausia rinktis remiantis kieno tai patarimais, ar žvejų
atsiliepimais interneto forumuose, arba pagal ne reklaminio pobūdžio
publikacijas. Tačiau būtinai kontroliuojant jo diametrą mikrometru ir
matuojant laikomąją galią. Svarbiausia – valo diametro tikslumas,
kadangi beveik visi gamintojai perlenkia su savo nurodomais parametrais.
Labiausiai tinkamais naujokams diametrais laikyčiau valus nuo 0,07 mm iki 0,12 mm
– priklausomai nuo sąlygų. Pradžioje svarbu suvokti, kad kuo plonesni
valai, tuo bus didesnė masalų išeiga, tačiau ir efektyvesnis įrankis.
Pirmosiose žūklėse svarbiausia suvokti pačiam ir surasti sau tą „aukso
viduriuką", kuri leis ir vis dar suvilioti žuvį, ir nenutraukinėti visų
masalų per vieną-dvi žvejybas. Suprantama, šiuo atveju labai daug ką
nulemia ir žvejo technika, tačiau apie ją pakalbėsime vėliau.
Linksiukas
 Tai
gali būti tema labai ilgoms diskusijoms, tačiau pradedantįjį jos tik
galutinai supainios. Aš pradėjau gaudyti, įrengęs ant skirtingų
meškerėlių linksiukus, kurie turėjo visiškai skirtingus apkrovimo
laipsnius ir formą. Ir jau vėliau, kaupiantis patirčiai, atsirinkinėjau
labiausiai man patogius, po truputį unifikuodamas visus savo įrankius.
Bendra lavsaninių linksiukų sandaros schema ne kartą buvo skelbta
įvairiuose žūklės leidiniuose ir yra lengvai suprantama žiūrint į
nuotrauką: plona juostelė su dviem kiaurymėm valui (11 pvz.) – gale ir
maždaug per vidurį, ir tvirtinimo ant viršūnėlės mazgas su kembriku
valui (12 pvz.).
Svarbu suvokti pagrindinį principą: linksiukas turi būti parinktas pagal vieno svorio avižėlę.
Tuomet kiekviena meškerėlė bus suderinta taip, kad pakeitus įrankį
masalo žaidimas išliktų daugmaž toks pats kaip buvo. Sunkesnėms ar
lengvesnėms avižėlėms jau reikalingi kiti linksiukai, o naudoti vieną ir
tą patį visiems gyvenimo atvejams – tikrai neverta, nebent kraštutiniu
atveju. Kad geriau orientuotis, pradžiai siūlyčiau linksiuką apkrauti
taip, kad veikiant konkrečiai avižėlei jis būtų išlinkęs maždaug 45
laipsnių kampu (13 pvz.).
Linksiuko ilgis pirmiausia įtakoja masalo žaidimo
amplitudę. Priimta manyti, kad ilgesni linksiukai patogesni gaudant
baltą žuvį, o trumpesni – ešerius. Tačiau tai vis tik sąlyginis
traktavimas.
Juostelės plotis gali tapti kritiniu žvejojant
siaučiant vėjui ar pūgai. Per didelis linksiuko oro pasipriešinimas ar
aplipimas sniegu kartais gali žvejybą paversti tikra kančia.
Juostelės storis kažkuria dalimi nulemia masalo
žaidimo „kietumą". Stori ir siauri linksiukai suteikia aštresnius ir
didesnės amplitudės judesius, nei ploni ir platūs.
Tikiuosi, kad šio minimalaus informacijos rinkinio pakaks tam, kad
savarankiškai pasiruošti įrankius žūklei avižėlėmis. Pratęsiant temą
toliau bus galima aptarti jų panaudojimo ypatumus.
Дьяченко А.
"Спортивное рыболовство” №1 2010
|
