Žvejojant spiningu iš valties, dažnai tenka pasižymėti sėklius, duburius dugne, kerplėšas, žodžiu vietas, kur fiksuojami kibimai. Ypač tais atvejais, kai kibimas buvo aiškiai juntamas, tačiau žuvies pakirsti nepavyko. Tai galima daryti naudojant GPS prietaisą, tačiau dažniausiai valtis būna nutolusi nuo kibimo vietos, kai spiningas suvynioja valą ir imasi reikiamos procedūros. Todėl daugelis spiningininkų, kurie žymi kibimo vietas, naudoja operatyvesnį būdą.
Toje vietoje, kur fiksuojamas kibimas patartina išmesti inkarą ir kruopščiau patikrinti, kas sudrumstė masalo ramybę. Bet dažnai geriau kimba, kai valtis iš lėto dreifuoja, o masalas nugramzdintas palei dugną. Tada tenka nuolat iš naujo plaukti per reikiamą plotą. Ir ne kaip pakliuvo, o kiek įmanoma arčiau kontaktinio kibimo taško. Suprantama, kad iš akies tai padaryti sunku ir patartina turėti orientyrą.
Tam reikalui žūkladėžėje reikia turėti plūdurėlių. Ryškiai nudažytų, o jų forma gali būti įvairi – kaulo, rutulio, verpstės su išpjova viduryje. Svarbu, kad ant plūdurėlio būtų užvyniota reikiamą atsargą 0,30-0,40 mm valo arba pintos kaproninės 0,70-0,90 mm skersmens virvelės. Tinkamiausias virvelės ilgis – 13-30 metrų. Vienas virvelės galas tvirtinamas prie plūdurėlio, o prie kito galo – 15-25 g svarelis.
Kai plūdurėlis numetamas ant vandens, svarelis grimzta, vilkdamas paskui save virvelę. Valtį bangelės ar vėjelis nuplukdo tolyn, o plūdurėlis lieka reikiamoje vietoje. Tada, turint tokį aiškų orientyrą, lengva grįžti į reikiamą tašką ir vėl leisti valčiai plaukti reikiama trajektorija, kad galima būtų tinkama kryptimi užmesti masalą. Tokiais atvejais tikimybė, kad pasalūnė susigundys masalu antrą kartą – didelė. Plūdurėlį išmesti už borto, jei jis padėtas po ranka galima per kelias sekundes. Jei neturite savo arsenale tinkamų plūdūrėlių, jų galima nusipirkti. Tik neapsiribokite vienu ir įsigykite iškart kelis, kad, reikalui esant galėtumėte pažymėti kelis kibimo taškus.
