 Uodo trūklio lerva (Chironomus).
Dar daug kur vadinama matyliais ar motyliais. Tai nedidelis, iki 2,5 cm
ilgio, nariuotas vikšras, ežerų, tvenkinių, lėtesnių upių dumblo
gyventojas. Vien tik Kuršių mariose jų yra priskaičiuota virš 50 rūšių.
Daugumas jų yra skaisčiai raudonos rubino spalvos. Būna taip pat ir
pilkų, žalsvų ar balzganų. Žvejai paprastai naudoja tik stambesniuosius
chironomus, iš tokių mūsų respublikos vandenyse yra žinomas Chironomus
f. L plumosus L. pvz.: Obelijos ežere jis užauga iki 70 mg svorio bei 24
– 25 mm ilgio ir laikosi negiliai dumble, ramiose vietose, kur mažiau
deguonies. Upėse, smėlėtame dugne galima užtikti Chironomus f. I.
plumosus-ieductus 18 mm ilgio, kurį jau įmanoma užmauti ant kabliuko.
Vieni chironomai per metus veisiasi
vieną kartą, kiti – du ar net tris kartus. Kurie veisiasi vieną kartą,
jei neišgaudo žuvys ar žvejai, jų lervos virsta ejukėmis ir vidurvasarį
išskrenda. Šaltesniuose ir gilesniuose ežeruose išskrenda liepos –
rugpjūčio mėnesiais, o seklesniuose – birželio mėnesį.
Pats natūraliausias būdas laikyti
uodo trūklio lervas - su vandeniu ir dumblu, paimtu iš tvenkinio ar
ežero, kur jos gaudytos. Du trilitriniai stiklainiai iki viršaus
pripildomi per pusę dumblo ir vandens. Kiekviename stiklainyje atskirai
galima laikyti 10-12 degtukų dėžučių lervų. Tiek jų turėtų visiškai
pakakti 10-15 išvykų. Stiklainiai su uodo trūklio lervomis laikomi
balkone ar panašioje vietoje, kol lauke temperatūra laikosi aukščiau
nulio. Dar geriau stiklainius laikyti šaldytuve ant apatinės lentynos,
kur temperatūra daug stabilesnė - visuomet būna apie +5 °C. Beje,
šitokios "augyklos" priežiūra ne tokia jau ir sudėtinga. Tereikia kartą
per mėnesį iš to paties ežero, kur buvo sugautos uodo trūklio lervos,
atvežti tris litrus vandens ir juo pakeisti senąjį abiejuose
stiklainiuose.
Lervos laikomos drėgnoje, nugręžtoje
skepetaitėje. Didesnės veriamos ant kabliukų, o mažesnės – naudojamos
kaip jaukas. Žvejai tam tikslui turi net specialias dėžutes – trūklines
su skylėtais šonais, kurias, pridėję lervų, nuleidžia į vandenį. Lervos
pamažu išlenda ir aplink trūklinę susitelkia žuvys.
Yra dar vienas būdas, kurį
man atsitiktinai prie ežero papasakojo nepažįstamas žvejys. Uodo lervas
galima laikyti drėgnose samanose. Jomis reikia pasirūpinti iš rudens.
Lervas būtina kartą per savaitę sudrėkinti nusistovėjusiu vandeniu. Taip
laikomos trūklio lervos išsilaiko puikiai, jei samanos sudėtos medinėje
dėžutėje, ir susluoksniuotos kartu su lervomis. Dėžutę geriau laikyti
šaldytuve arba lange tarp dviejų rėmų, kur žiemą temperatūra svyruoja
nuo 0 iki +4 °C. Žinoma, visų masalų priežiūra reikalauja dėmesio,
patogiau būtų jų tiesiog nusipirkti. Bet juk nebus blogiau, jei
pasirūpinsite ir "savais" masalais. Kitaip sakant, nevargęs
nesidžiaugsi!
Uodo trūklio lerva meškeriojama
daugiausia žiemą, tačiau lygiai taip pat noriai mėgsta ją beveik visos
žuvys ir kitais metų laikais. Ypač šį patiekalą mėgsta karosai, lynai,
nes jie bešniukštinėdami, berausdami ežerų dumblą, nuo seno jį pažįsta.
Žiemą
uodo trūklio lerva yra bene mėgstamiausias žuvų maistas, tad
didžiausias naudokite masalui, o mažesnes, dar neužaugusias, smulkios
lervutes palikite žuvies jaukinimui.
Štai
tokį "juodą" darbą tenka nudirbti tam, kad mes turėtume gražių, švarių
kirmėlaičių be kurių turbūt nė vienas neįsivaizduojame žieminės žūklės.
Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš www.marciusxxxx.blogspot.com
|
