Zvejys.ucoz.com

Žūklė 1

Žvejojau , kaip visada, savo pamėgtoje vietoje ir išbandytais masalais.

Oras – pragaras. Penktadienio vakaras – dar nieko. Trumpai palynojo. Paskui prasigiedrijo. Naktis vėsi. Geras miegmaišis ir lovytė. Būtų kaip pas mamytę, jei ne vienas nemalonus atsitikimas. Apsnūdusiomis akimis iš lovytės stebiu sargelius. Beveik visai sutemę. Girdžiu kažkur danguje paukščio sparnų švilpesį. Bandau dar šviesesnėje dangaus pusėje įžvelgti patį paukštį. Nematau. Pradedu dairytis plačiau. Pasukęs galvą atgal tiesiai prieš savo veidą matau milžiniško dydžio vilkšunio snukį, alsuojantį man tiesiai į ausį. Iš nuostabos net surinku. Tas išsigąsta ir beveik be garso nuvaro. Pasakoju kolegai -  netiki.

Tada ir nakties miegas gavosi su tokiu lengvu nerimu. Prabundu ir apsidairau. Naktimis dar ir žiurkės šmirinėja. Kartais prabundi nuo garso šalia ir nežinai, kas tai buvo.

Veriantis lietus visą dieną. Tokios šlapios žūklės dar neturėjau dešimtmetį. Vakarinio kimimo metas – tyla. Lietus nerimsta. Susirenku skudurus ir - namučių.

Rezultatai – iš viso 7 lynukai. Pradžioje bandžiau pasiimti keturis. Paskui dar du apžiūrėjau, ir pagailėjau. Tagi, namo – du kilbukai.

Atradom nauja žlig šiol nematytos ir negirdėtos žuvies rūšį. Vadinasi „dzibukas". Plačiai paplitusi vidaus telkiniuose. Ypač dažnai kimba ant dugninių meškerių. Apie ką kalbu -  visi žvejai žino.

Neišspręsta problema – pavadėlio persimetimas per šėryklą. Lynas kimba atsargiai, ir kai jam tenka vilkti tą šėryklą – patempia ir meta. Dėjau ir storesnius pavadėlius. Mėčiau aukšta trajektorija. Pavadėlio kietinimas  - nelabai koks sprendimas. Mėtymas aukšta trajektorija – efektyvu. Bet  gal kas trečias metimas vis vien nesigauna toks aukštas, kaip norėtųsi. Dar kas penktas metimas aplamai eina ne ten kur norisi. Mesti reikia apie 60 metrų ir pataikyti į apie 3 metrų pločio juostą. Metant reikia stebėti ar nesisuka skrendantis masalas. Net ir aukšta trejektorija dažnai nuo to (ir užsipynimo) neapsaugo. Žodžiu, kartais ir manydamas , kad metei gerai ir užmetei nepersimetusį pavadėlį, ištraukęs randi tą patį.  Užmetęs iškart stebi dzibuko kibimą. Jei dzibukas timpteli ir iškart atleidžia – vadinasi masalas nepersimetęs. Jei timpteli silpniau ir ten stovi – persimetęs ir velka visą šėryklėlę. Dzibukui pažaidus 5 minutes lyno gali jau ir nebelaukti. Nuvalo masaliuką. Dzibukai  - mūsų draugai ir priešai.

Pabaigoje labai sutrumpinau pavadėlį. Maždaug iki 5-6 centimetrų. Nepersimeta. Bet niekur negaunu pirkti nedidelių kokybiškų  (bent jau 4-5mm skersmens) silikoninių amortizatorių šėryklai. Pirkau tokius gal 12mm balvonus. Lynui timptelėjus trumpu pavadėliu, tas balvonas puola jį ir lynas meta.

Tokios tokelės.

Žūklė 2

Savo pamėgtame ežere, savo pamėgoje vietoje nuo šeštadienio 4:30 iki sekmadienio pietų. Dviese su naujuoju pažįstamu.

Viso 9 lynukai. 5 įskaitiniai. Šeštadienis – prastas kibimas. Sekamdienis  - juodas nekibimas.

Naktį į šeštadienį už lango ūžė lietus. Sinoptikai pranašavo šiltą ir apniukusį, bet be lietaus šeštadienį. Melavo.

Apie 5:00 – pirma štuka. Apie 400 gramų. Gera pradžia.

Nuo 5:30 – lietus. Taip ir nenustojo iki 9:30. Kapų tyla. Šalta. Nykoks vaizdzelis.

Apie 10:00 lyg ir kiek atšilo. Kibimas. Turiu! Nedidukas. Po pusvalanduko vėl kibimas. Apie puskilinis. Paskui dar vienas nedidukas ir t.t. Iki pietų iš viso buvau ištraukęs jau 6. Įskaitiniai 3. Visi – kaip broliukai – apie puskilis su truputuku. Dar vieną išprašiau apie 15:00. Orelis – visai nieko. Apniukę, bet ne šalta.  Stabilus vakarų vėjelis.Dedam daug vilčių į vakarinį kibimą. Jis, kaip visada – trumpas, bet gan aktyvus. Išprašau puikų geltoną lyną raudonom akim ir dar vieną nediduką. Piktas, kaip pragaro mašina. Pakertant taip nupurto savo „elektra" kad net kibirkštuys iš akių pažyra. Temstant , kaip visada, kibimas liaunasi.

Miegu šalia kotų. Po atvejo su šunimi užsitempiu signalizaciją. Ežeras dreba nuo muzikos. Aplink šmirinėja žiurkės, ežiai, dar visokie gyviai, kurių net neįžiūriu. Iki 2:00 vartausi. Kažkas kibę. Pritemptas sargelis. Tuščia. Žiurkės suėdė kolegos ant kranto paliktus lašinius. Suplėšė maišelį. Įmingu giliau.

Sunkai pabundu nuo įkyraus gaidžio riksmo. Pramiegojau pusę rytmečio kibimo. Svirduliuoju kaip girtas tarakonas prie kotų. Visi metimai pro šalį. Šoninis vėjas. Viskas blogai. Dar neatsibudęs nesureaguoju ir poros kibimų nepakertu. Paskui  tyla. Nuo 6:00 iki 11:00  - nei vieno lyno kibimo. Sušyla oras. Vėjas kažkoks neramus. Kaitalioja kryptį. 11:00 – lyno kibimas. Žiūriu akis išpūtęs ir patikėti negaliu. Kol aš įsitikinau – tas jau metė. Nėr aktyvumo. Apie 12:00  - dar vienas ėmimas atbulais dantimis.

Viskas.Namučių.

Dugnas tiek prižėlęs žolių, kad jei tik pajudini užmestą šėryklėlę – prasmenga ir amen. Su lig kiekvienu traukimu ištraukiu bent keletą kilogramų žolių. Mesdamas stengiuosi pataikyti į tą pačią vietą. Po kokių penkių pataikymų toje vietoje jau išraviu žoles ir ten kimba kiek geriau.

Vanduo ežere bent 30cm aukščiau, nei įprasta. Jau kiek atvėsęs. Apie +17 laipsnių. Lynai aiškia geriau kimba, kai sušyla (įsidienojus ir vakare). Mano kolega ištraukė du nedidukus. Ne viskas iš pirmo karto lengvai pavyksta.

Žūklė 3

Penktadienį vakarą jau savo budėjimo poste. Perplaukęs griovį ir valandą montavęs įrangą. Per visą vakarą vienas lynukas tepatampė. Tik tiek. Nakvoju prie kotų.

Šeštadienį išryt  - ramuma. Nervas ima. Nežinau ir ką bedaryti. Apie 8:00 vieną gal 300gr šiaip ne taip išprašiau. Vėl tyla. Prieš pačius pietus ant dziko įkirtau kažką stambesnio. Iškart nuvarė gal 20 metrų šonan. Teko bristi pasitikti. Įmovė į žoles. Valai tvirti. Pavadėliai pinti. Išplėšiau su visom lelijom. Gražus. Nesvėriau, bet kažkur arčiau kilo. Griebė ant gryno dziko.

Vakare dar pora "atbulų" kibimų. Vėl miegoti. Kitąryt praradęs viltį jau ir net nesikeliu be 5:00. Apie 9:00 šiaip ne taip vienintelį ištraukiu. Vidutinis. Vėl sėdžiu viltį praradęs. O kai vilties nėr tai ir atokiau nuo kotų laikaisi, ir į dangų dažniau pažvelgi, ir skrandin ką nors įsimesti norisi...

Kartais pasitaiko koks kibimas, bet labai trumpas ir atsargus. Ir kai tuo metu kažką meti skrandin, dar ir pro šalį skrendančias žąsis paskaičiuoji, tai tik lyno uodegą tepamatai.

Valas apsisuka apie koto galą, bet kai nėr vilties, tai tik patempi kiek stipriau ir kažkaip atsipina.

Tačiau visad turiu fantastišką nuojautą. Beveik kaskart prieš žūklę galiu pasakyti - teks šįkart pabendrauti su kuo rimtesniu ar ne. Jau maniau, kad tas rimtesnis ir buvo tas kilograminis lynukas.

Apie 11:00 užmetu ir bandau panardinti valą. Kažkaip keistai sargelis prie koto prilipęs. Kiek atleidžiu. Vis vien prilipęs. Dar atleidžiu. Vis vien prilipęs. Sakau - kirstelsiu. Kaip stuktelėjau - tai kaip pro šalį važiuojantį traukinį būčiau pakabinęs. Smūgis baisus. Ritė sudainuoja. Pliaukšt 0,28 Gamakatsu ir viso gero. Paskui apžiūrėjau - patrintas per tą tingėjimą perrišti keliose vietose buvo.

Gyvenimo lynas visad ateina, kai žiopsai....

Žūklė 4

Trumpa žūklė su dviem nakvynėm. Buvau išsiruošęs ilgiau, bet teko vynioti kotus. Tyla. Kaip visada – apgaudžiau visus kitus ežero žvejus kartu paėmus. Du lynukai: apie 100gr ir apie 150gr. Kiek teko girdėti – lynų daugiau niekas išvis nepagavo. Oras – lynams pasaka. Merkė kiaurą dieną ir iki vidunakčio. Kiaurai iki paskutinio siūlo... Vėjuota. Meškerės šokinėja. Kibimo pastebėti neina. Šiandien diena – ramuma. Apniukę. Irgi pasaka. Rezultatas tas pats – šnipštas. Karšiai gi kimba kaip sužvėrėję.

Beje, kai pernai bekirsdamas nutraukiau apie 40 lynų, šiemet jau teko galvoti ką daryti su valais. Mono nelabai tinka, nes kietokas ir trukdo superjautriai beždžionėlių sistemėlei. Pintas – tik pakeli kotą nuo stovelių – o ten jau nutrūkęs. Dabar apie 10 metrų prie šėryklos naudoju mono valą, o toliau – pintas. Idealu būtų, jei ne tas mazgas. Pavadėliai - Fire Line XDS arba Fire Line Micro Ice 0,12 pintas. Anksčiau - Gamakatsu G-Line 0,22(gan dažnai trūkinėjo) arba 0,24. Pagrindinis - Gmakatsu G-Line 0,28. Aplamai, geresnio už čia parašytą mono valą dar rasti neteko. Patikimai atlaiko 2 sezonus. Jau po valandos žūklės tampa lengvai matinis (žuvis labiausiai bijo ne valo spalvos, bet jo blizgesio).

Pavadėlio lgis  - didelė problema. Kai aktyviai kimba - ima ir su 15cm pavadėliu. Toks neužsipina.

Žymiai geriau kimba, kai pavadėlis ilgesnis. Optimalu apie 25cm. Kad neužsipintų, kablį nestipriai priklijuoju prie viršutinės dalies taip, kad nuo smūgio į vandenį jis atšoktų. Tada skrendant jis neužsipina, bet dar gali užsipinti leisdamasis. Kad ir to išvengti. tik įkritus masalui labai lengvai patempiu. Tik jokiu būdu ne masalui jau nusileidus ant dugno. Užsikabins už žolių arba pasiners į jas.

Ilgesnis kaip 25 cm pavadėlis jau irgi lynui blogai. Tada nepamatai jo kibimo pradžios timpčiojimo. Pamatai tik kai jau eina "pilnu chodu". Beždžionėlė tada per sekundę prilimpa prie koto, pajutęs tempimą lynas masalą meta ir nebesuspėji pakirsti.

Žūklė 5

Ką tik po trumpos lynų žūklės. Kas pasiteisino viename ežere - pridarė bėdos kitame. Vis retinau žoles, kad būtų patogu žvejoti. Ir atsitiko taip, kad toje vietoje nebeliko ką žvejoti. Lynams mano agrarinė veikla, matyt, nepatiko ir jie iš tos vietos, matyt, pasitraukė. Kaip jau esu rašęs - dugno velėjimas - labai efektyvus ir lynus suaktyvinantis dalykas. Bet kai lynui pradedi velėti ne tik tai, kas po nosim, bet ir tai, kas virš jo galvos - jam, matyt, tai nepatinka.

Žodžiu, per du vyrus turėjom tik vieną tikrą lyno kibimą saulei leidžiantis. Ir tas pats nutraukė 0,3mm pagrindinį valą pakirtimo metu ir pasakė Ate. Valas nutrūko lygioje vietoje netoli ritės. Dar bandžiau vytis bėgantį jo galą, bet Lynas buvo greitesnis. Turėjo būti labai didelis dėdė, kad tai nesukalbamai smogė. Drebėjau visą vakarą vis vapėdamas "gyvenimo lynas.... gyvenimo lynas...." Nusipirkau už to lyno kailį sau dar vieną pamoką. Ritė neprasisuko, nes valas buvo užkištas už būgnelio plunksnelės. Tai reikalinga tiksliam metimo atstumui atmatuoti. Po to įvykio jau darau kitaip: atmatuotas atstumas yra apie metru ilgesnis, nei užmetimo atstumas. Ir užmetant, kol šėrykla dar nepasiekė vandens, kotą patraukiu tą metrą į kranto pusę. Vėliau tą perteklinį metrą suvynioju ant ritelės, kotą pastatydamas į savo vietą. Taigi, to metro ant ritelės turi pakakti ritei prasisukti ir suamortizuoti pakirtimo metu. Tokia procedūra aktualu žvejojant pintais valais, bei metant nedideliu atstumu (mano žūklėje - apie 20m), kur net ir monofilamento tamprumo gali nepakakti amortizavimui.

Tuo ir skiriasi patyręs žvejas nuo pradedančio. Patyręs jau turi už labai daug žuvų kailių nusipirkęs labai daug naudingų pamokų.
Dar viena išvada - ritės būgnelio plunksnelė monofilamento nepjauna. Trūko ne per ją.

Vidas Vilčinskas

8 616 88343