Ne pirmą dešimtmetį vyksta tai atlėgstantis, tai
vėl po naujų mokslo atradimų įsiliepsnojantis disputas, ar žuvys sugeba
įsiminti masalus.
Olandų mokslininkas, Nobelio
premijos lauretas Nikas Tinbergenas praėjusio amžiaus šeštajame
dešimtmetyje atliko eksperimentą ir stebėjo lydekos elgesį maitinimosi
metu. Į akvariumą, kuriame gyveno 12 rainių ir 12 trispyglių dyglių,
buvo įleista lydeka. Plėšrūnė iš pradžių entuziastingai vaikėsi abiejų
rūšių žuveles, tačiau po kelių dienų padėtis pasikeitė.
Kelių
rimtų kontaktų su spyglius pašiaušusiomis dyglėmis pakako, kad
lydekaitė jas paliktų ramybėje. Tik tada, kai buvo sumedžiota paskutinė
rainė, atėjo dyglių eilė. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad iš bado
šuoir akmenį bado. Tik tuščio pilvo gurgimo priremta lydekaitė ėmė
medžioti dygles. Šis eksperimentas rodo, kad lydekos geros mokinės ir
gretai išsiaiškina, koks grobis parankesnis.
Pamokanti statistika
Kaip
lydekos reaguoja į dirbtinius masalus? Šį klausimą Olandijos
meškeriojimo vidaus vandenyse sąlygų gerinimo organizacijos užsakymu
tyrė grupė ichtiologų. Pirmajam eksperimentui buvo pasirinktas
tvenkinys, kuriame buvo įleistos 79 lydekos (36-64 cm dydžio). Tris
dienas po penkias valandas penki patyrę meškeriotojai jas žvejojo, o
sugautas žuvis tuojau pat paleisdavo į vandenį. Masalai dvejopi: sukrės
su lapeliais, išmargintais įstrižomis raudonomis juostelėmis, ir gyvos
žuvelės – kuojos. Iš pradžių lydekos labai aktyviai griebė sukres: per
valandą užkibdavo vidutiniškai 3 žuvys. Per dvi dienas visos lydekos
buvo užkibusios ant sukrių trišakių. Todėl trečią dieną per valandą
užkibdavo tik viena lydeka, o dienos pabaigoje ir eksperimento galo
sukrėmis nebepavyko sugundyti nė vienos lydekos.
Gyva žuvelė – geresnis masalas
Gyvomis
žuvelėmis lydekos iš pradžių domėjosi mažiau: pirmą dieną jomis
nesusiviliojo nė viena lydeka. Tik antrąją, eksperetų nuomone, tos
lydekos, kurios jau paragavo sukrių, pradėjo medžioti gyvas žuveles. Per
valandą užkibdavo vidutiniškai dvi žuvys, tačiau antrosios dienos
pabaigoje lydekų domėjimasis gyvais masalais sumažėjo perpus. Bet
trečiosios dienos rytą vėl pasiekė tą patį lygį. Eksperimentas buvo
pratęstas dar savaitę. Per tą savaitę nė viena lydeka nesusidomėjo
sukre, o susigundymas gyvu mailiumi pamažu augo, kol pasiekė stabilų
lygį – 2 kibimai per valandą.
Gabios mokinės
Tyrinėtojai
padarė išvadą, kad lydekos gana greitai pasimoko iš karčios patirties.
Jos išmoko atpažinti dryžuotas sukres, tačiau laisvai plaukiojančių
kuojų nuo jų gentainių, kurios užvertos ant kabliuko, atskirti nesugeba.
Todėl akivaizdu, kad vandens telkiniuose, kur žvejojama kuo
įvairesniais masalais, lydekų kibimo intensyvumas išlieka toks pat,
nors plėšrūnės ir tampa atsargesnės, o kimba rečiau.
