Zvejys.ucoz.com

Lydeka Lietuvoje yra labai paplitusi žuvis. Dėl savo ėdrumo ir gobšumo dažnai vadinama krokodilu. Lydeka užauga iki 16 kg, kartais ir didesnio svorio. Kai kuriais duomenimis, Rusijoje buvo pagauta lydeka kurios ilgi buvo apie 2 metrus. Ypač senomis žiniomis randama, kad buvo pagauta lydeka virš 4 metrų ilgio ir sverianti apie 140 kg, o pagal jos žiaunose rastą žiedą sprendžiama kad jai buvo net 267 metai. Tačiau remiantis šio ir praeito amžiaus raštais, galite rasti jog 1916 m. viename Rusijos šiaurėje esančiame ežere buvo sugauta lydeka, kuri svėrė 24 kg, ji buvo 136 cm ilgio ir 12 cm pločio, amžius – 33 metai. Lietuvoje pagaunamos didžiausios lydekos apie 12 kg svorio.

Lydekos pradedamos gaudyti praslinkus 10 – 45 dienų po neršto. Jos neršia kovo mėnesio pabaigoje arba balandžio pradžioje. Per žiemą išalkusi lydeka godžiai griebia masalą. Tuomet lydeka masalo labai nesirenka ir galima gaudyti įvairiais būdais, ir įvairiais dirbtiniais masalais. Nepamirškite susipažinti su mėgėjiškos žūklės taisyklėmis, kurios riboja lydekų gaudymą šiuo metu.

Kol vanduo dar skaidrus, dirbtiniai masalai naudojami didesni ir baltos spalvos. Pavasarinio gaudymo sezonas yra gana trumpas, todėl reikia atidžiai sekti lydekų nerštą. Rudens sezonas yra kibesnis ir ilgesnis. Gaudant spiningu, lydekos žvejojamos nuo balandžio pabaigos iki lapkričio arba net gruodžio mėnesio, kitaip sakant kol užšąla upės ir ežerai.

Kad žvejyba būtų sėkminga – reikia mokėti rasti vietas, kuriose gausu lydekų, ir žinoti gaudymo taktiką, bei laiką kad jos kimba, bei aplinkybes įtakojančias jų kibimą.

Mažesnės lydekos, maždaug iki 2 – 3 kg, spiningautojų kartais vadinamos žolinėmis. Jos telkiasi seklesnėse vietose netoli žolių arba tarp žolių ir pradeda medžioklę, kai saulė įšildo vandenį ir mažos žuvytės iš žolių plaukia į vandens paviršių. Šios lydekos visuomet maitinasi arčiau vandens paviršiaus, todėl negiliose vietose, ypač kur žolėtas dugnas, dirbtinį masalą reikia vedžioti aukščiau ir greičiau.

Gaudant lydekas tarp žolių ir lapų, dirbtinio masalo į vieną ir tą pačią vietą daugiau kaip vieną ar du kartus mesti neverta. 2 – 3 kg lydekos yra labai energingos ir, užkibusios ant kabliuko, pradeda smarkiai mėtytis bei vartytis. Dažnai šoka iš vandens, kartais net iki pusės ar daugiau, plačiai išsižioja ir smarkiai purto galvą.

Užkirtus tokią lydeką, reikia stengtis neleisti jai iššokti į viršų, palenkiant spiningo kotą prie pat vandens arba net merkiant viršūnę į vandenį. Kartais lydeka, pritraukus, neria po valtimi. Šis nėrimas yra pavojingas dėl to, kad valas gali užkliūti už valties dugno ir lydeka galį atitrūkti nuo kabliuko. Neriant lydekai po valtimi, reikia valą irgi permesti į tą pusę.

Pastebėta, kad mažesnės lydekos geriau kimba ant besisukančių blizgučių, o ant besivartančių blizgių kimba didesnės lydekos.

Norint sugauti stambią lydeką, reikia gaudyti dugnines lydekas. Tokių lydekų daug nesugausite, bet jų svoris ir gaudymo malonumas yra žymiai didesnis.

Dugninės ežero lydekos laikosi gilesnėse vietose, tačiau rytais jos mėgsta pamedžioti seklumose arti žolių, taip pat įplaukia ir į seklias įlankas. Šios lydekos gaudomos užmetant dirbtinį masalą kuo toliau ir jį leidžiant prie pat dugno. Dugninė lydeka griebia įvairiu dienos metu, retai, ypač renkasi masalą, todėl ir masalą į tą pačią vietą reikia daug kartų užmesti.

Spiningu gaudyti vienoje vietoje nerekomenduojama ilgiau kaip 15 – 20 minučių, tačiau, ieškant minėtosios stambios dugninės lydekos, reikia ilgesnį laiką dirbtinį masalą mėtyti taip, kad jis kartkartėmis praplauktų ir netoli kelmų, esančių dugne, arba nelygių dugno vietų. Nelygiame dugne taip pat galima sužvejoti stambią lydeką.

Stambi lydeka priešinasi labai atkakliai. Pagriebusi dirbtinį masalą, lydeka iš karto nesiduoda iškeliama į vandens paviršių, o bando plaukti palei dugną. Lydekai smarkiai priešinantis ir veržiantis tolyn, reikia nepagailėti išleisti daugiau valo, bent tol kol ji sustos. Tačiau valą nepamirškite laikyti įtemptą ir, lydekai sustojus, tuojau pradėti sukti ritę. Lydeka, kiek paplaukusi, vėl sustoja ir metasi į šalį; čia ir vėl reikia išleisti valą. Lydeka kaskart plaukia vis mažesniu ratu, kol nuvargsta ir iškyla į paviršių. Dažnai kova tuo dar nesibaigia. Lydeka, pajutusi mirtiną pavojų, staigiu smūgiu tempia valą ir neria į gilumą, jeigu tuo metu spiningautojas neišleis reikiamo kiekio valo, lydeka dažniausiai atitrūksta.

Pritraukus stambią lydeką prie valties ar prie kranto, iškelti ją iš vandens reikia graibštu. Graibšto neturint, žuvis iškeliama iš vandens rankomis, paėmus pirštais už akių.

Lydekas iki 4 kg svorio, galima imti ir už sprando. Imant lydeką už galvos, reikia būti atsargiam, kad pirštai nepatektų tarp dantų, nes galima itin skaudžiai sužeisti.

Nekantrūs spiningautojai 5 – 6 kg lydeką bando iš karto išvilkti, ir nebando jos nuvargint. Ne vieno žvejo praktika parodė, kad staigaus ir greito išvilkimo reikia atsisakyti, nes lydeka dažniausiai staigiu smūgiu nusitraukia ir nuplaukia. Stambi lydeka niekuomet nedaro staigių šuolių. Šuoliai yra stiprūs, bet vienodi. Dėl to ją ir galima nuvarginti. Juo didesnė lydeka, juo ji ramesnė būna ir vandenyje, bet stengiasi kuo toliau ir giliau, nuplaukti nuo kranto ar valties

Stambesnės lydekos maitinasi maždaug vienu, ir tuo pačiu metu. Maisto ieškoti pradeda ne ankstyvą rytą, o vidurdienį, tačiau ne visuose ežeruose vienu metu. Vienuose ji ima masalą nuo 10 valandos kituose nuo 12 – 13valandos, ar net nuo 15 – 16valandos. Norint pagauti stambią lydeką, jos maitinimosi laiką reikia ištirti kiekviename telkinyje individualiai.

Lydeka griebia masalą iš užpakalio arba iš šono. Ji puola vieną du, o kartais ir tris kartus iš eilės. Paskanavusi masalo, ji grįžta į savo buveinę. Todėl, pajutus ar pamačius nesėkmingą lydekos puolimą, reikia dar keletą kartų užmesti masalą į tą pačią vietą. Dažnai lydeka puola masalą pakartotinai ir dar su didesniu įniršiu.

Ar visuomet lydeka puola masalą? Jeigu masalas eina. tiesiog lydekos link, ji masalo negriebia. Reikia atsižvelgti į tai, kad lydeka niekuomet tiesiogiai ir atvirai nepuola masalo, nes tuomet imituojama žuvelė galėtų labai lengvai pasprukti. Jeigu masalas vedamas viršum lydekos, nuo jos nutolstant, tai lydeka dažniausiai ji griebia. Lydeka griebia masalą iš užpakalio rečiau iš šono ir niekuomet nepuola iš priekio. Išimtis gali būti drumstame vandenyje arba vandens sūkuryje.

Spiningaujant tik labai mažas dalis lydekų griebia masalą. Jeigu rytmetį pagaunamos 3-4 lydekos, laikoma, kad žvejoti sekėsi neblogai, nors tikrai nežinoma kiek lydekų matė masalą, bet jo negriebė. Kartais iškyla klausimas, kaip reikia manevruoti masalu, kad kiekviena lydeka, pamačiusi jį čiuptų. Žinoma, kad tikrų patarimų negali būti, bet šį tą patarti vis dėlto galima. Žinoma, kad grobis į nasrus pirmiausia patenka jei tai silpna arba sužalota žuvytė, tad masalo judesiai turi būti panašūs į silpnos ir mirštančios žuvytės judesius. Tokie judesiai pasidaro nevedžiojant masalą, o pristabdant ir leidžiant jai kartais nusileisti, netgi pasiekiant dugną, masalą trūkčioti. Tačiau nepamirškite, jog kartais dugnas būna priaugęs žolių, ar jame esti kelmų ar akmenų, tokiu atveju masalas vedamas lygiai. Vedant masalą lygiai, lydeka mato jį tiktai trumpą momentą ir bando jį pulti. Tokiose vietose patartina masalą leisti į tą pačią vieta 3 – 4 kartus.

Pavasarį lydekos pradedamos gaudyti mažose upėse, kurios greičiau apsivalo nuo drumzlių. Mažose upėse greičiau išneršia lydekos, o tai turi didelę reikšmę ankstyvam ir sėkmingam lydekų gaudymui. Tokiose nedidelėse upėse geriausiai gaudyti palei duobes, vedant masalą per duobę arba išilgai kranto. Siauresnėje upės atkarpose reiktų gaudyti palei priešingą krantą,

Ypač gerai gaudyti lydekas pavasarį, kai dangus apsitraukia pilkšvais debesimis, būna šilta ir atrodo kad tuoj tuoj prapliups lyti. Tokią dieną naudojant šviesius masalus galima tikėtis neblogo laimikio.

Vasaros lydekos ne visada ima masalą vienodai. Kartais ir liepos mėnesį galima pagauti nemažai lydekų. Nors vasarą lydekos yra mažiau aktyvios ir gana nenoriai ima masalą. Daug spiningautojų pataria vasarą lydekas gaudyti ankstų rytą, arba prieš sutemstant.

Rudenį lydekos gaudomos nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo. Rudenį, atšalus vandeniui ir mažoms žuvelėms nusileidus į gilumą, paskui jas seka ir lydekos. Todėl rudenį geriau gaudyti gilesnėse vietose.

Rudens sezonas yra pats įdomiausias. Lydekos, velkant jas prie valties ar į krantą, esti labai atkaklios ir energingos.

Spiningavimas paprastai duoda gerus rezultatus, jei gaudoma intensyviai bei didesniame plote. Gaudyti vienoje vietoje ilgesnį laiką nepatariama. Aišku kad kartais, visą dieną intensyviai spiningaujant, būna kad nieko nepagaunama, tačiau reikia turėti kantrybės ir gaudyti iki pat sutemos, nes dažnai paskutinės gaudymo minutės yra pačios sėkmingiausios.

Vasarą lydekos mėgsta lindėti žolėse ir blizge jas sunku iš ten išvilioti. Patartina tokią vietą perplaukti valtimi ir jas išbaidyti. Išbaidyta lydeka toli neplaukia, bet sustoja, čia pat arti žolių. Po keleto minučių galima pradėti mėtyti masalą palei žoles, ir laimikis bus užtikrintas.

Kai kurie spiningautojai mano, kad juo masalai labiau spindi, tuo ją geriau griebia lydeka. Praktikoje tai ne visuomet pasitvirtina. Kartais geresnių rezultatų pasiekiama, kai gaudoma sena patamsėjusią blizge.

Kai kurie spiningautojai galvoja, kad tam tikras masalas tikrai užtikrina laimikį, ši nuomonė ne visad pasitvirtina. Kartais tuo pačiu metu labai geri ir panašūs rezultatai pasiekiami tiek spindinčia, tiek ir patamsėjusia blizge.

Lydekos judesiai savotiški ir įvairūs: kartais žaibiškai puolant masalą, o kartais lėti, nepaslankūs. Pačiupusi grobį, lydeka nesimeta į šalį ir staiga nesustoja vietoje, bet ramiai kiek paplaukia ta pačia kryptimi. Tokie lydekos judesiai dažnai suklaidina spiningautoją, nes, lydekai pagriebus masalą, iš karto negalima atskirti, ar masalas užkliuvo, ar lydeka ją griebė. Dažnai ji taip nežymiai čiumpa masalą, kad spiningautojas neužkirsdamas tik stipriu patraukimu patraukia ją, manydamas, kad masalas užkliuvo, ir, žinoma, lydeka paleidžia masalą.

Naudodami graibštą, nepatyrę spiningautojai dažnai kiša jį lydekai į panosę, ir ta, sukaupusi paskutines jėgas, puola į šalį, nutraukdama valą arba kartais sulaužydama spiningo kotą. Graibštą reikia įleisti į vandenį anksčiau ir, ištraukus lydeką viršum jo, staiga graibštą pakelti taip, kad žuvis didesne dalimi patektų į jį, ir tik tada reikia traukti lydeką vandeniu į krantą arba į valtį. Keliant tiesiai aukštyn, gali lūžti graibšto kotas arba lankas, ir žuvis gali iškristi atgal į vandenį. Gaudant dviese, labai patogu, kada graibštą po žuvimi pakiša draugas.