Meškeriojimas tapo gyvenimo sanklodos dalimi, kuri remiasi konkrečia
doktrina, nepripažįstančia metodų, kurie buvo naudojami tais laikais,
kai „žuvų knibždėte knibždėjo" visuose vandenyse, tačiau profesionalai
ne kartą prasitarė, kad atidžiai tyrinėja pirmuosius spausdintus
informacijos apie meškeriojimą šaltinius, kurie pasirodė dar XVII a.
antroje pusėje. Tarp juose aptinkamų faktų dėmesį ypač traukia natūralių
kvapiųjų ir birių medžiagų naudojimas vilioti žuvis. Ar tikrai senieji
receptai beviltiškai paseno? Galbūt tokia meškeriojimo praktika – tik
mitas?
Skerstuvių trofėjus
Kiek patikima yra senuosiuose manuskriptuose, kuriuose mūsų pirmtakai
bandė formuluoti meškeriojimo teorijos pagrindus, pateikiama
informacija? Juk negalima atmesti tikimybės, kad autoriai savo išvadas
galėjo remti ne tik praktine patirtimi, bet ir nuogirdomis, visuotinai
priimtina, nors ir nepatikrinta nuomone. Galėjo, bet vargu ar tai darė,
siekdami, kad tekstai būtų svaresni. Daugelio šalių žūklės ekspertai
šiandien sutinka, jog daugiausia buvo klystama formuluojant terminus, o
faktinė medžiaga dažniausia būdavo absoliučiai adekvati praktikoje
naudotiems būdams ir metodams. Todėl neteisinga mūsų protėvių
meškeriojimo praktiką laikyti vien mitu, nes ir dabar iš jos galima
pasisemti reikiamos patirties. Tik reikia tikrinti faktus ir vertinti
juos atsižvelgiant į anų laikų kontekstą.
Štai konkretus
pavyzdys. Kai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje skersdavo jautį,
karvę ar veršį arba kiaulę, šis veiksmas dažniausiai neapsieidavo be
meškeriotojų dalyvavimo. Jie laukdavo, kol bus išpjauta šlapimo pūslė,
kurią čia pat švariai išplaudavo ir pripildavo kraujo. Kam būdavo skirta
tokia „bomba"? Jau tada buvo pastebėta, kad kraujas turi gebėjimą
vilioti žuvis. Išpiltas į vandenį kraujas atrodo kaip raudonas debesis.
Žuvys tikrai plaukia prie tokio debesies. Dabar manoma, kad žuvis masina
kraujyje esančios amino rūgštys, kurias jos jaučia šonine linija, o
tada manė, kad kraujo kvapas žadina maitinimosi instinktą.
Neapsieita
ir be prietarų: kai kurie žvejai tikėjo, kad žūklėje naudojamas
prievilas , t. y. kraujas, turi būti to paties gyvulio ir šviežias,
todėl skerstuves derindavo su žūkle. Jau kitą rytą po skerstuvių žvejys
traukdavo ant ledo ir atverdavo iš anksto iškirstas eketes. Prie pūslės
pririšdavo žąsies kiaušinio dydžio akmenį ir ją keliose vietose
pradurdavo adymo adata arba batsiuvio yla. Pūslę rišdavo prie virvutės,
leisdavo į eketę ir nugramzdindavo taip, kad ji pakibtų per porą metrų
nuo dugno. Na, o šalia esančiose eketėse būdavo žvejojama. Kad šis
metodas – neišgalvotas, man pačiam teko įsitikinti prieš keturiasdešimt
metų žvejojant Varnių apylinkėse telkšančiame Luksto ežere: mūsų
sutiktas meškeriotojas mielai pasiūlė įsitaisyti šalia, ešerių visiems
užteks, o paskui prasitarė, kad į vandenį įleista „pūslė su krauju – jau
sena, išsivadėjusi ir kitai žūklei nebetiks". Bet tą popietę stambūs
ešeriai jo eketėje kibo vienas po kito. Tad galima teigti, kad „pūslės"
metodas – teisingas.
Slaptos blizgės
Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje avižėlių dar nežinota, tad, vieno
paskutinių etninių kuršių ir garsiausių Kuršmarių žvejų Erčiaus
Jurginaičio teigimu, žvejota blizgėmis. Joms kabliukus kaldindavo pas
Ventės, Kintų, Drevernos ar Rusnės gyvenvietėse gyvenusius kalvius, o
paskui juos, pasislėpę nuo svetimų akių, „pricinuodavo" (prilituodavo –
tarmiškai) prie savo blizgių. Kiekvienas žvejys turėdavo nuosavą
„blizgę", dažnai paveldėtą iš tėvo, kuris ją būdavo paveldėjęs irgi iš
savo tėvo, tad ji būdavo ne tik šeimos maitintoja, bet ir relikvija.
Nieko nuostabaus, kad kiekvienas žvejys masalą, kuris žiemą maitindavo
šeimą, laikydamasis nerašytos šimtametės tradicijos, kruopščiai slėpdavo
nuo svetimų akių.
Anuometinių blizgių kalibras dabar kelia
nuostabą ne tik ešerių, bet ir sterkų bei lydekų žvejams. Kam įdomu,
kaip tokie masalai atrodo, gali juos pamatyti Nacionalinio muziejaus
ekspozicijoje. Ten pat eksponuojami ir „valai", o tiksliau – iš plaušų
nuvytos virvelės. Kažkada tokiomis „blizgėmis" per dieną Kuršmarėse
pagaudavo iki kelių šimtų ešerių, kuriuos pargabendavo rogėmis.
Man,
dar būnant pradinės mokyklos moksleiviu, teko būti betarpišku tokios
žūklės dalyviu septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje. Mat
vienas tėvų giminaitis buvo susijęs su versline žvejyba. Mūsų šeimai
lankantis pas jį Kintuose, tas giminaitis pasiūlė ekskursiją, o
tiksliau, išvyką ant Kuršmarių ledo. Pasirodė, kad mūsų giminaičiui teko
važnyčiotojo vaidmuo. Jis turėjo važiuoti paskui žvejus ir rinkti į
roges žuvis. Ūkio vadovai surengė eilinį „vajų" ir išruošė žvejus
meškerioti blizgėmis. Šį būdą Kuršmarėse žvejojusių žvejų vadovybė
nuolat prisimindavo, kai dėl storo ledo būdavo sunku sugauti žuvų, tad
tie eidavo „planų vykdyti" su senosiomis blizgėmis (beje, kai kurias
senųjų blizgių formas bando atkurti Klaipėdoje veikianti įmonė „Aisė").
Tuo
metu tikriausia jau retas žvejų ekipažas naudodavo pūslę su krauju, o
gal ir niekas jau nebenaudodavo, nes sunku ir jaučio pūslę buvo gauti,
tačiau toks prievilas, E. Jurginaičio teigimu, buvo naudojamas iš
Kuršmarių žvejų.
Garsaus praėjusio amžiaus pradžios ichtiologo
Leonido Sabanejevo, aprašiusio beveik visų Europoje aptinkamų žuvų
žūklę, teigimu, kraujo šleifas, nusidriekiantis nuo pūslės, privilioja
ešerius. Kai žuvų vienoje vietoje susitelkia daug, jos patiria
konkurencijos dėsnius, tad ima aktyviai kibti.
Kuris dirgiklis stipresnis?
Kraujas turi specifinįkvapą,kurisgana gerai sklinda vandenyje, o
tirštus dūmus primenantis kraujo debesis skaidriame vandenyje matomas iš
toli. Kuris iš šių dirgiklių svarbesnis?
Kad būtent debesėlis
žadina neapsakomą ešerių smalsumą, akivaizdžiai įsitikinau prieš
ketvirtį amžiaus ant Asvejos ledo. Tiesiai priešais Jonėnų kaimelį, kurį
galima pasiekti per kelias minutes nuo Siužionių sankryžos, yra viena
siauriausių Asvejos vietų. Senesni gyventojai dar prisimena, kad čia
plaukydavo lynu sliuogęs pontoninis keltas, kuris gabendavo žmones bei
jų gyvulius ir kinkinius iš vadinamosios Baluošų pusės į Jonėnų krantą.
Laivybai patogi siauruma čia susidarė todėl, kad į ežerą išsišauna ilgas
ir siauras pusiasalis, kuriuo ir dabar vingiuoja keliukas į
girininkiją, lenkiantis vakarinį Baluošų ežero galą. Už pusiasalio –
nemaža įlanka, į kurią iš Baluošų ežero atiteka upelis. Įlankos dugnas –
gūbriuotas, todėl čia yra nemažai tinkamų vietų vilioti ešerius.
Paprastai
įlankos viduryje, priešais Baluošos intaką, tokiomis dienomis visada
žvejoja iš Dubingių ar Joniškio miestelių atvažiavę žvejai. Jų taikinys –
vidutiniokės kuojos, o ešerių plotai prasideda už puskilometrio nuo
kuojų žūklavietės. Tą kartą įlankoje nesimatė nė vieno meškeriotojo.
Toks vaizdas visada nuteikia labai gerai, ir aš tuoj pat leidausi
pirmojo sėkliaus link. Apėjau aplink jį bandydamas tai blizgelę, tai
avižėlę, persmaugtą per liemenį kaip vapsva, tačiau užkibo vos šeši ar
septyni nedideli ešeriai, o išgręžti teko apie dvidešimt ekečių.
Lyginant su jų skaičiumi, rezultatas buvo menkas. Tokiais atvejais
patartina leistis prie kito sėkliaus. Bet ir čia scenarijus pasikartojo
raidė raidėn.
Kai pasukau trečiojo žūklės taško link, į akiratį
pakliuvo žvejo, meškeriojančio ties esančiu už kokio puskilometrio
rageliu, siluetas. Nutariau paėjėti iki jo, pasidalyti įspūdžiais ir
pasitikrinti, ar nekimba tik man vienam? Tai buvo vietinis
meškeriotojas, apžergęs medinę žūkladėžę, o ant galvos jam pūpsojo
senovinė lapinė kepurė, atkragintomis į šonus ausinėmis. Išgirdęs
girgždant po mano kojomis sniegą, žvejys pakelė galvą nuo eketės ir
pakvietė kurtis šalia:
– Ešeriai retokai stveria masalą, tad dviese bus smagiau kibimo laukti...
Senasis meškeriotojas parodė man sniego kauburėlį už kelių žingsnių nuo jo eketės ir tarė:
–
Atsikask ir žvejok... – tuos žodžius sakydamas, senis pakirto gelmėje
kažką ir netrukus išvilko iš eketės maždaug keturiašimtgraminį kuprių.
Motyvas
sukrusti buvo akivaizdus, tad po poros minučių mano avižėlė jau grimzdo
į gelmę. Seniokas vėl kažką susikaupęs traukė iš gelmės, bet jo
veiksmus mačiau tik puse akies, nes stebeilijau į savo meškerėlės
sargelį. Deja, pakirsti laiku nespėjau, tad šiek tiek pavirpinau masalą
ir padariau pauzę. Negalėjau patikėti savo akimis, kai sargelis iš lėto
ėmė kilti į viršų, kol valas visiškai atsipalaidavo ir ėmė plevėsuoti
lengvo vėjelio plaikstomas. Patirtis kuždėjo, kad taip kimba karšis,
teks kantriai laukti, kol jis vėl ims lenkti sargelį prie vandens.
Tačiau vidinis balsas priešinosi tokiam sprendimui ir ragino pakirsti,
nes jokiais karšiais šitoje priekrantėje nė iš tolo nekvepia. Ir vidinis
balsas paėmė viršų – pakirtau. Ranka pajuto, kad valas įsitempė kaip
styga. Jį teko atleisti, kad nepokštelėtų. Po poros minučių eketėlėje
išvydau didesnį nei vidutiniokas ešerį...
Deja, po pusvalandžio
kibimas ėmė blėsti. Kai ketvirtį valandos niekas nepajudino sargelių,
senasis žvejys pakilo nuo savo „pasostės", kuri sudundėjo kaip būgnas,
nes jos šonus ešeriai bubino uodegomis. Diedukas nužėrė sniegą nuo
pašalinei akiai nematomos eketės, išgręžtos už metro nuo mūsų, pakėlė
per ją permestą pagaliuką. Prie jo buvo pririšta pajuodusi virvelė.
Senukas kelis kartus ją timptelėjo ir pagaliuką vėl paguldė skersai
eketės ir užžėrė ją sniegu. Po dešimties minučių kibimas atsinaujino...
Nors
ir labai varžiausi klausti, kas čia vyksta, bet smalsumo numaldyti
nepajėgiau. Diedukas man paaiškino, kad į tą eketę įleistas maišelis.
Virvelės ilgis toks, kad jis kabotų dviejų metrų aukštyje virš dugno.
Maišelyje – liepinių ir drebulinių pelenų miltai, o ant dugno – žąsies
kiaušinio dydžio akmuo. Anais laikais į tokius storo popieriaus
maišelius pakuodavo ryžius, kruopas, miltus. Prieš gramzdinimą maišelį
reikia subadyti vinimi. Kai maišelis su pelenais papurtomas, iš jo ima
byrėti turinys ir vandenyje pakimba poros metrų skersmens debesėlis,
kuris pamažu sėda ant dugno. Drumzlės vilioja ešerius, kurie sukinėjasi
prie jų, kol debesiukas išsisklaido. Šis senas ešerių viliojimo būdas
rodo, kad drumzlių terapija viliojant ešerius veiksminga ir naudojama
seniai. Tad gali būti, jog abu dirgikliai – vienareikšmiai. Uoslės
faktorius Šiandien minėtais ešerių viliojimo būdais galbūt naudojasi vos
vienas kitas meškeriotojas iš 100 000, ta čiau subtilesnių receptų, o
tiksliau, reikalaujančių mažesnių sąnaudų, pasitaiko. Pavyzdžiui,
Serbijoje nau dojamas smulkus žvyras, sumaišytas su smėliu. Mano geras
pažįstamas Gordanas Jovičius iš Belgrado pasakojo, kad į vandenį
pažeriama sauja smulkaus žvyro, o po kelių minučių į tą plotą metami
ešerių masalai. Metodo veiksmingumas – patentuotas. Tiesa, taip žvejoti
galima tik skaidriame vandenyje. Matyt, todėl, kad ešeriai turi
matyti,
jog vandenyje vyksta kažkoks judėjimas. Šią versiją patvirtina ir
vokiečių meškeriotojo Georgo Duvės papasakotas metodas, tačiau šiuo
atveju naudojamas ne smulkus žvyras, o smulkiai sutrupinti kiaušinių
lukštai. Jų privalumas tas, kad plokšti lukšteliai žymiai ilgiau grimzta
nei žvyras, o antra, jų trajektorijos – labai vingrios. Žinoma, vargu
ar kas ešerius šiandien vilioja krauju, nes ir jaučio šlapimo pūslę, ir
šviežio kraujo sunku gauti, tačiau būtent viliojimas kvapais ir
aromatais yra šiuolaikinė žūklės praktikos kryptis. Kodėl? Tai
nesudėtinga praktiškai įgyvendinti gana mažomis sąnaudomis. Tuo tikslu
kuriami įvairūs preparatai, kuriais tepamos blizgės ir vobleriai, jie
įmaišomi į guminukų ir jaukų sudėtį. Aromatiniai dirgikliai kuriami
moksliniu pagrindu, tačiau ir be specialių žinių kiekvienas
meškeriotojas žino, kad kraujo kvapas vilioja ne tik ešerius, bet ir
kitas žuvis. Vilioja ir kiti kvapai, pvz., potencialaus grobio kvapas
arba išgąsdintų žuvelių išskiriamas feromonas, uodo trūklio lervų
išspaudų aromatas ir t. t.
Jei turite akvariumą, įleiskite kelis
ešerius, įpilkite į vandenį kelis šaukštus kraujo ir pamatysite, kaip
pagyvės jų elgesys. Ešeriai įplauks į patį kraujo debesėlio tirštumą, o
iš šono atrodys, kad jie maudosi drumzlėse lyg seniai vonios nematęs
miestietis.
Ichtiologai teigia, kad ešeriai patiria kažką
panašaus į nirvaną. Tyrinėtojai nustatė, kad daugelio žuvų galvos bei
šoninės linijos nusagstytos skonio receptoriais, kurie ypač jautriai
reaguoja į amino rūgštis. Jų kaip tik yra kraujyje, todėl ešeriai
suplaukia prie kraujo debesėlio pasimėgauti nepakartojamu jų skoniu. Jei
šalia pasipainioja grobis, t. y. mailius ar sliekas, ešerys nubunda iš
transo ir galvotrūkčiais stveria jį. Tokioje būsenoje ešerį lengvai
suklaidina vingri blizgutė, imituojanti masalinę žuvelę, nepastebi jis
ir to, kad uodo trūklio lervos suvertos ant avižėlės kabliuko.
Ypatingi priedai
Patyrę meškeriotojai seniai naudojasi ešerių silpnybe kraujui ir
įvairiems kvapams bei ryškioms spalvoms. Verniejaus ežere žvejodamas
sutikau vietinį meškeriotoją, kurio žūkladėžėje gulėjo trys
puskilograminiai kupriai. Vyras geranoriškai paaiškino, kad jokio
stebuklo čia nėra, tiesiog reikia turėti
tinkamą žūklės įnagį.
Svarbiausia poledinės žūklės blizgės charakteristika – svoris, kuris
privalo būti toks, kad masalą pavyktų greitai nugramzdinti į
reikiamą
gelmę. Nei forma, nei spalva, jo teigimu, lemiamos reikšmės neturi. Jei
esi tikras, kad blizgė sklendžia palei dugną, tai nereikia sukti
galvos,
ar masalas pasiekia ešerių buveines. Kai esi tikras, kad
blizgė – ešerių panosėje, gali ją šokdinti taip, kad kupriai atkreiptų
dėmesį į svarbiausią dalyką
– ant blizgelės dvišakio pasmeigtą
skaisčiai oranžinį ešerio arba sodriai raudoną kuojos peleką. Geriausia
tinka krūtinės pelekai, bet galima ir uodegos
peleką skelti į dvi dalis ir vieną smeigti ant geluonies. Žvejo teigimu, ešerys nedvejodamas stveria padabintą peleku blizgę.
Tverėje
(Rusija) žinomas dar fenomenalesnis metodas: čionykščiai žvejai prie
ešerių žūklei skirtų blizgelių trigubai didesniais negu reiktų
žiedeliais tvirtina ilgakočius trišakius kabliukus, o ant jų geluonių
pasmeigia šviežių kepenų gabaliukus. Kepenis kaip masalą man teko
naudoti tik šamų žūklėje
birželį, nes tuo metu veršelio kepenys
kažkodėl labai viliojo Nemuno deltos šamus, o taip pat lapkritį iš
kepenų išrėžtais ilgais „makaronais", kai neturėdavome vadinamųjų
„naktinių" sliekų, gundėme Nemune ir Minijoje vėgėles. Ešeriams šio
natūralaus masalo siūlyti neteko, o štai rusų meškeriotojai naudoja jį
sėkmingai. Esą, blizgelės forma taip pat neturi ypatingos reikšmės.
Svarbu, kad ji operatyviai grimztų į 10-12 m gelmę. Kai kas iš tenykščių
žvejų mano, jog lyg ir pranašesnės už kitas yra auksaspalvės blizgutės,
tačiau tikros statistikos niekas nežino. Tiems, kurie panorės šį masalą
išbandyti,naudingas patarimas: kad kepenis būtų lengviau supjaustyti
mažais kąsneliais, jas iš pradžių užšaldo.
Daugelyje mūsų krašto
vietų žvejai naudoja dar vieną gudrybę. Kad geriau kibtų, ant blizgės ar
avižėlės kabliuko jie veria žuvies akį. Dažnas jų pasiruošia namie,
valydamas laimikį, ir laiko šaldytuve iki kitos žūklės. Tačiau patyrę
blizgiautojai teigia, kad geriausia šviežia akis, nes ji skleidžia
kvapą. Taigi akivaizdu, kad aromatai vilioja ešerius. Natūralūs ir
cheminiai viliokai Maždaug prieš penkiolika metų „Cormoran" asortimente
atsirado „dešra" „Double Fish", kurioje buvo įfarširuotas aromatinis
„džinas". Tame įdare labai didelę dalį sudarė kraujo preparatai. Kad
„džinas" išsivaduotų iš „butelio", dešrą reikia subadyti yla kaip ir
jaučio pūslę su krauju. Iš įmestos į vandenį „dešros" sunkdavosi želės
pavidalo masė, kuri mano nosiai atrodė bekvapė. Nors „sardelė" buvo
nepigi, nutarėme išbandyti, ar tikrai ji „veikia". Kompanijos ekspertų
teigimu, „Double Fish" – universalus vilioklis visoms žuvims. Mūsų
planas buvo pri- vilioti „sardele" sterkus. Laukti prailgo ir maždaug po
poros valandų nutarėm spjauti į eksperimentą. Tačiau kilo mintis vietoj
žuvelės ant kabliuko užverti stambų slieką. Efektas buvo stulbinantis –
vos užmečiau masalą, plūdė rovė į šoną kaip skuteris. Pakirtau, ir štai
tada prasidėjo. Paaiškėjo, kad
užkibo dešimtkilograminis karpis.
Tokio kalibro „peniukšliai" kibo iki tamsos, kol pagaliau suvyniojome
meškeres ir šiek tiek atsipeikėjome nuo patirtų
įspūdžių. Pasirodo,
„dešra" priviliojo ne sterkus, o karpius. Vėliau dar keletą kartų
naudojau „Double Fish". Tiesa, tokio efekto pasiekti nepavyko, tačiau
įspūdis
liko neblogas. Dabar „Cormoran" asortimente minėtų „dešrelių" nebėra,
tačiau aromatinių viliokų serija tęsiama, joje yra įdomių naujovių, tarp
kurių „Nitro Grease" pastos, kurių sudėtyje – amino rūgštys, kvapus
„Double Fish" aliejus, kuriuo patepami masalai, aromatą skleidžiantys
lašišų ikrai, puikiai imituojantys vieną populiariausių masalų. Žodžiu,
dabar nebūtina lėkti per kaimą ir ieškoti jaučio pūslės, nes žūkladėžėje
galima turėti visą laboratoriją įvairiausiems eksperimentams. Nė kiek
neabejoju, kad – tai bandymų erdvė, kurioje galima atrasti tai, kas iki
šiol nepavykdavo. 
Viktoras Armalis
Žurnalistas
|
