Mano dėdė sakydavo: „Geriausias masalas ešeriui — naktinis
sliekas." Sunku jam būdavo prieštarauti, kai jis grįždavo iš žvejybos ir
parsinešdavo puskibirį gražiausių ešerių. Tai buvo seniai.
Dabar
mes, spiningautojai, ešerius gaudome sukriukėmis, guminukais,
vobleriukais ir pan. Bet gal vis tik geriausias ešerio masalas yra
naktinis sliekas? O gal nėgės jauniklis?
Pabandykime,
paeksperimentuokime, paieškokime tam tikroms situacijoms geriausio
masalo ir pateikime jį taip, kad jis būtų geriausias.
Ką renkiesi?
Amerikiečių žvejys Jimas Renewas sakė: „Jei man kas pasakytų
„Jimai, tu gali pasirinkti bet kurį dirbtinį masalą, bet tik vieną. Ką
renkiesi?", aš greičiausiai pasirinkčiau plastikinę kirmėlės imitaciją."
Tokie prisipažinimai Amerikoje labai dažni. Juos išsako ir paprasti
žvejai, ir įvairių JAV spiningavimo čempionatų nugalėtojai. Kodėl jie
taip šneka? Nes mano, kad plastikinė slieko, dėlės, kitos kirmėlės ar į
kirmėlę panašaus gyvio, pvz., nėgės, imitacija yra labai efektyvus
masalas.
Mūsų spiningautojai taip nemano. Lietuvoje plastikinės
kirmėlės, kurios už Atlanto vadinamos „worm lures", kelią į
spiningautojų dėžutes skinasi sunkiai. Didelė dalis spiningautojų net
nėra jomis žvejoję, tačiau jei jiems reikėtų pasakyti savo nuomonę apie
tokius masalus, ji greičiausia būtų neigiama. Taigi išeina, kad tikras
naktinis sliekas — labai geras masalas ešeriui, o naktinio slieko
imitacija — dėmesio nevertas masalas. Ar neatrodo, kad trūksta logikos?
Kompanija „Creme
Lures Company" nėra gerai žinoma Lietuvos spiningautojams, tačiau
Amerikoje ir vakarų Europoje ji pristatoma kaip turėjusi didžiausią
įtaką šiuolaikinių masalų vystymosi raidai. Reikalas tas, kad po II
pasaulinio karo Ohajo valstijoje įkurta „Creme Lures Company" iš karto
pradėjo eksperimentuoti su įvairiais naftos produktais, nes jų
pagrindinis tikslas buvo pagaminti minkštą lankstų masalą, kuris būtų
panašus į slieką ar kokią kitą žuvų mėgstamą kirmėlę ir gerai laikytųsi
ant kabliuko. Eksperimentas pavyko — 1949 m. pasaulį išvydo pirmoji
dirbtinė kirmėlė „Creme worm". Taigi šiemet amerikiečiai gali švęsti 60
metų jubiliejų, nes būtent prieš tiek laiko jiems buvo pasiūlytas
minkštas masalas. Tiesa, kompanija „Creme Lures Company" pirmąjį
plastikinį masalą, kuris vadinosi „Creme Wiggle Worm", pardavė tik 1951
m. — kažkoks žvejys, pamatęs katalogą, paštu užsisakė vieną JAV dolerį
kainuojantį pakelį, kuriame buvo 5 vnt. šių masalų. Tais pačiais metais
įvyko lūžis — masalai buvo pristatyti „Cleveland Sportsman's Show"
parodoje, ir po parodos per kelias dienas buvo parduota 9 600 pakuočių.
Tačiau
tikras pasisekimas atėjo tik tuomet, kai šis masalas tapo populiarus
JAV pietuose, kur pagrindinis spiningautojų žūklės objektas buvo
plačiaburniai ešeriai (basai). 1951 m. JAV pietuose atsirado daug
dirbtinių vandens telkinių, kuriuose gyveno daug basų, tad šių žuvų
žūklė tapo nacionaliniu sportu. Dėl to „Creme Lures Company" iš Ohajo
net persikėlė į Teksasą, kad būtų arčiau įvykių centro.
Nepopuliarumo priežastys
Kaip
matote, pirmas guminukas buvo ne riperis ar tvisteris, o dirbtinis
sliekas. Jis tapo toks sėkmingas, kad Amerikos žvejai be jo
nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Tačiau jis visiškai nereikšmingas
Lietuvoje, nors, reikia pasakyti, kad viena kita žvejybos įrankius
importuojanti Lietuvos kompanija jau ėmė skirti didesnį dėmesį
plastikinėms kirmėlėms. Vienoje žūklės įrankių parduotuvėje mačiau gana
didelį plastikinių kirmėlių asortimentą, tačiau visos kirmėlės turėjo
tokias uodegėles, kokias turi tvisteriai, kurios šiam masalui
reikalingos tik tam, kad bent šiek tiek išsklaidytų žvejų nepasitikėjimą
šiuo masalu.
Kodėl dirbtinis sliekas nėra populiarus Lietuvoje?
Visų pirma pas mus nėra basų, kurie greitai leistų įsitikinti, kad
dirbtinės kirmėlės — puikus masalas. Antra, ideali dirbtinio slieko
imitacija ir kiti į jį panašūs masalai sukelia nepasitikėjimą — nėra
uodegėlės, kuri virpėtų, nėra nieko, kas maskatuotų į šonus, keltų
virpesius, be to tai labai ilgas masalas. Trečia, pagrindinis
spiningautojų žūklės objektas yra lydeka, o tikinčių, kad lydeka gali
griebti slieką ar kokią kitą kirmėlę, yra labai mažai. Ketvirta,
atsiradus mikromasalams imta manyti, kad tai pats geriausias masalas
žvejojant ešerius, nors iš esmės mikromasalai yra pats geriausias
masalas gaudant ešeriukus, o ne didelius ešerius. Penkta, norint
sėkmingai žvejoti dirbtiniais sliekais ir kitomis kirmėlėmis, reikia
juos tinkamai pateikti. Tradicinis būdas — guminukas su galvakabliu,
šiuo atveju dažniausia netinka. Taip pabandę žvejoti spiningautojai
dirbtiniu slieku dažnai nusivilia ir grįžta prie įprastų masalų.
Galima rasti ir šeštą, ir septintą priežastį, bet gal jau užteks. Pereikime prie kitų dalykų.
Keli realūs pavyzdžiai
Nukeliaukime
į Kuršių marias ir iš laivo pažvejokime ešerių, nors tų ešerių ne kažin
kiek beliko, kiekvienais metais juos pagauti vis sunkiau. Didžiausia
žvejų dalis Kuršių mariose ešerius iš laivų gaudo sliekais. Naktinis
sliekas čia pas geriausias masalas. Kita dalis gaudo dirbtiniais
masalais. Kyla klausimas: jei naktinis sliekas — geriausias masalas
žvejojant didelius Kuršių marių ešerius, tai kodėl tie, kurie žvejoja
dirbtiniais masalais, naudoja mažiausius guminukus? Dėl to, kad tokie
guminukai yra sėkmingas masalas? Taip, maži guminukai suvilioja ešerių,
tačiau labai dažnai pralaimi naktiniam sliekui. Tai gal verta pabandyti
žvejoti didelėmis sliekų imitacijomis? Deja, tokia idėja retai kam šauna
į galvą.
Nukeliaukime į kokią nors upę, kur galima pagauti gražių
ešerių. Gegužę vietinius žvejus prie tos upės sutiksime su plūdinėmis
meškerėmis ir kibirėliu nėgės jauniklių, kurie išvaizda panašūs į
dideles kirmėles. Su tokiu masalu vietiniai pagauna gražių ešerių.
Spiningautojas tokioje upėje gaudo mažais vobleriukais, sukriukėmis. Jis
irgi pagauna. Bet gal jo sėkmė būtų didesnė ir prilygtų vietinių, jei
jo masalas būtų nėgės imitacija?
Nukeliaukime į mažą upę, kur
gyvena upėtakiai. Vietiniai juos gaudo sliekais, o mes teisėtai
piktinamės, nes to negalima daryti. Tačiau vietiniai taip gaudo, nes
sliekas yra geras masalas. Spiningautojai upėtakiams taip pat galėtų
pasiūlyti dirbtinį slieką, tačiau siūlo voblerius, vartikles ir t. t.
Tai
tik keli pavyzdžiai, bet juk mūsų vandenyse yra kur kas daugiau žuvų,
kurias galėtų sudominti dirbtinis sliekas, nėgės, dėlės ir panašios
imitacijos. Tai šapalai, starkiai, ūsoriai.
Nesiūlau visko
atsisakyti ir žvejoti dirbtiniais sliekais. Toks siūlymas būtų nesąmonė,
tačiau yra situacijų, kai dirbtinis sliekas iš tiesų gali būti
geriausias masalas, juk sliekai natūraliai patenka į vandenį, juos
išplauna kilstelėjęs upių vanduo, be to, be sliekų, yra įvairių kitų
kirmėlių, kuriomis maitinasi ir tos žuvys, kurios esti spiningautojų
medžioklės objektu.
Dvi savybės
Jau
minėjau, kad žvejojant dirbtiniais sliekais ir kitokiomis kirmėlėmis
labai svarbus yra masalo pateikimas. Sakykime, turime slieko imitaciją,
mauname ją ant galvakablio susinervinę, kad tas masalas labai ilgas ir
žuvis jo neapžios, kažkur per slieko vidurį dar įsmeigiame papildomą
kabliuką, pintu valu sujungtą su galvakablio kabliuku, ir metame į
vandenį. Ką daryti toliau? Džigauti? Nelogiška. Kam kabinti slieko
imitaciją ir suteikti jai žuvelės judesius? Vilkti lėtai dugnu? Jau
geriau, bet toli nuo idealaus kirmėlės pateikimo, todėl nuo slieko
numaukime galvakablį ir pažiūrėkime, ką siūlo tie, kurie dirbtiniais
sliekais žvejoja jau 60 metų. Bet prieš tai — keletas niuansų.
Dirbtiniai
sliekai ir kirmėlės turi dvi išskirtines savybes: panašumas į kirmėlę
ir minkštumas. Dirbtinio slieko medžiagos minkštumas — gamybos proceso
rezultatas. Jų gamybai naudojami tam tikros sudėties plastikai, dėl
kurių šie masalai yra labai minkšti ir lankstūs.
„Worm" klasės
masalai retai būna trumpi. Paprastai apatinė riba — 10 cm. Jei masalas
trumpesnis, jis jau ne kirmėlės, o kokios nors lervos imitacija.
Dirbtinių
sliekų būna plaukiančių ir skęstančių. Jei sliekas pagamintas tik iš
silikono, jis turėtų plaukti, jei į jo vidų ko nors prigrūsta, sliekas
skęsta arba esti neutralaus plūdrumo. Į slieko vidų gali būti įgrūstas
nedidelis konteineriukas su metaliniais rutuliukais, tada sliekas
barška.
Sistemėlė iš „Karolinos"
Pereikime
prie slieko ir kitų kirmėlių pateikimo. Tam yra dvi garsios sistemėlės —
„Carolina Rig" ir „Texas Rig". Apie jas mūsų žurnalas jau ne kartą
užsiminė. Nors šios sistemėlės panašios, tačiau yra ir esminių skirtumų.
Yra ir įvairių modifikacijų, pavyzdžiui, „California Rig" ar kas nors
panašaus, bet tai — nežymios minėtų dviejų sistemėlių modifikacijos.
„Carolina Rig" sistemėlę sudaroma taip:
ant pagrindinio valo užmaunamas slankiojantis svarelis (dažniausiai kulkos formos);
užmaunamas
plieninis ar plastikinis karoliukas (tam, kad mazgą apsaugotų nuo
slankiojančio svarelio ir kad svareliui stuktelėjus į karoliuką
atsirastų garsas);
- rišamas sukutis;
- prie sukučio rišamas 40–100 cm pavadėlis;
- prie pavadėlio — vadinamasis ofsetinis kabliukas;
- ant kabliuko užmaunamas dirbtinis sliekas;
- kartais ant pavadėlio užmaunama speciali kulkos formos plūdelė, kuri pristumiama prie kabliuko (plūdelė masalą pakelia aukštyn).
Kaip
surišti „Carolina Rig" sistemėlę, parodyta paveikslėlyje. Kaip su tokia
sistemėle žvejoti ir kokie jos pranašumai? Sistemėlę užmetame. Svarelis
nusileidžia ant dugno. Dirbtinis, plaukiantis sliekas (jei neplaukia,
plūdrumą jam suteikia papildoma plūdelė) nuo dugno pakyla tiek, kiek jam
leidžia pavadėlis. Ilgindami ar trumpindami pavadėlį galime leisti
sliekui plaukti aukščiau ar žemiau. Traukimo technika labai paprasta:
patraukiame–sustabdome, patraukiame–sustabdome. Patraukus svarelis
trinkteli į metalinį ar kieto kaip stiklas plastiko karoliuką, sukelia
garsą ir pasislenka dugnu sukeldamas dumblo debesėlį. Jei naudojami
firminiai svareliai ir karoliukai, net nežymaus patraukimo svarelis
stuktelėdamas į karoliuką, sukelia gana gerai girdimą garsą.
Slieko,
dėlės, nėgės jauniklio ar kita imitacija traukimo metu ne tik seka
paskui svarelį, bet ir nirsteli žemyn. Patraukus pusmetrį (t. y. tiek,
koks pavadėlio ilgis) darome pauzę. Plaukiantis sliekas vėl nori užimti
savo padėtį, todėl kyla aukštyn. Gal net kiek rangosi. Aplink jį —
dumblo debesėlis. Aišku, kuo ilgesnis pavadėlis, tuo ilgiau ir aukščiau
kyla plastikinis sliekas. Tai itin natūralus, plėšrūnams apetitą
sukeliantis povandeninio pasaulio vaizdas.
Labai svarbus
sistemėlės elementas yra svarelis. Čia galima rasti bendrų bruožų su
poledinės žūklės masalu „velniuku", nes „Carolina Rig" sistemėlės
svarelis turi būti gerokai sunkesnis nei reikia masalui nuskandinti.
Svarelio paskirtis — triukšmauti, kelti dumblo debesis. Kai kurie
„Carolina Rig" svareliai gaminami blizgantys, kad atkreiptų žuvų dėmesį.
Masalo užkabinimas
Amerikos
žvejai plastikinius sliekus kabina ant vadinamųjų ofsetinių kabliukų.
Tai specialios formos kabliukas, kuris užmaunamas taip, kaip parodyta
paveikslėlyje. Kaip matote, kabliuko gylys pasislėpęs masale. Kabliukas
taip maunamas todėl, kad būtų kuo mažiau išsikišusių elementų, galinčių
užsikabinti už žolių ar kitų kliuvinių. Kadangi dirbtinio slieko
medžiaga yra labai minkšta, kibimo metu kabliukas iš guminuko išlenda ir
įsminga į žuvies nasrus. Jei bijote, kad bus daug tuščių kibimų, ten,
kur vandens telkinio dugnas švarus, pavyzdžiui, Kuršių mariose, galite
naudoti paprastus kabliukus ir jų gylį iškišti į išorę, bet kažin ar bus
geriau. Paimkite ofsetinį kabliuką ir užmaukite ant jo dirbtinį slieką.
Iš pradžių nebus lengva, bet kiek pasitreniravus, slieką užmausite
tiksliai ir greitai. Kabliuką užmaukite taip, kad jo gylys būtų prie pat
slieko viršaus arba net išlįstų. Dabar lengvai pirštu spustelėkite
slieką per kabliuko išlinkimo vidurį, ir pajausite kaip kabliukas duria į
pirštą.
Dirbtiniai sliekai kabinami ant didelių ofsetinių
kabliukų. Naudojami 2/0, 3/0, 4/0 ir 5/0 kabliukai. Mažesnių nei 2/0
naudoti nepatariama.
Ofsetiniai kabliukai turi kelias tik jiem būdingas ypatybes:
- Z formos išlankstymą prie auselės;
- didelį
išlinkimą ir specialiu kampu užlenktą gylį, kuris arba paslepiamas
masale, arba iškišamas ir gražiai prigludinamas prie masalo paviršiaus.
- Z
formos išlankstymo reikia tam, kad minkštas masalas fiksuotųsi,
neslidinėtų kabliuku. Platus išlinkimas daromas tam, kad žuviai kimbant
tarp dviejų kabliuko dalių esanti masalo dalis išsilenktų ir žuvis būtų
patikimai pakirsta.
Kadangi dirbtinis sliekas yra labai
ilgas masalas, meškeriotojams kyla abejonių dėl efektyvaus pakirtimo ir
niežti nagai kur nors slieko viduryje ar net gale įdėti papildomą
kabliuką. To daryti neverta — tuščių kibimų sulaukiama tik tada, kai
kimba nedideli, iki 200 g ešeriai. Kai masalą puola didesnis ešerys,
beveik visada jis užkimba patikimai. Tiek ešeriai, tiek sterkai
nesistengia slieko susigrūsti į gerklę. Dažniausiai jie puola taip, kad
išraukus žuvį didžioji slieko dalis kabo išorėje.
Sistemėlė iš Teksaso
„Texas
Rig" sistemėlė yra universalesnė, nes žūklės metu gali būti
modifikuojama. Ji gali tapti panaši į „Carolina Rig" sistemėlę arba jos
svarelis gali atlikti paprasto galvakablio vaidmenį. Nors „Texas Rig"
sistemėlėje taip pat naudojamas kulkos formos svarelis, jis yra kur kas
mažesnis ir lengvesnis nei „Carolina Rig" sistemėlės svarelis. „Texas
Rig" sistemėlės svarelis paprastai būna optimalus tam žūklės gyliui,
kuriame žvejojama.
Vienas iš „Texas Rig" pranašumų: bet kurioje
valo vietoje galima operatyviai užfiksuoti svarelį. Tai neretai daroma
pasinaudojant dantų krapštuku — įkišant jį į svarelio kiaurymę ir
nulaužiant. Kaip fiksatoriai naudojamos ir specialios guminės juostelės.
Beje, kai kurios Amerikos kompanijos „Texas Rig" sistemėlei skirtus
svarelių komplektus pardavinėja su dantų krapštukais.
„Texas Rig" sistemėlė konstruojama taip:
- ant pagrindinio valo maunamas slankiojantis kulkos formos svarelis;
- užmaunami vienas ar keli įvairiausio dydžio kieti plastikiniai ar metaliniai karoliukai (garsui skleisti);
- rišamas kabliukas.
Žvejyba
su „Texas Rig" sistemėle šiek tiek kitokia nei su „Carolina Rig"
sistemėle. Šiuo atveju masalo traukimo įvairovė yra didesnė. Galima
gaudyti taip kaip gaudoma su „Carolina Rig" sistemėle, galima džigauti
nedideliais trūktelėjimais ir t.t. Kokią traukimo techniką naudoti,
priklauso nuo žūklės sąlygų ir meškeriojamų žuvų.
