| Statistika |
|---|
Viso žvejyboje: 1 megėju: 1 žveju: 0
|
| :) |
|---|
 |
|
Zvejys.ucoz.com
Pradžia » 2011 » Rugpūtis » 6 » Kibimo stimuliavimas
13:51 Kibimo stimuliavimas |
Jei srovė stipri ir ridena dugnu ne tik 100 g šėrykles, bet ir tokio
pat svorio gramzdai masalų vietoje neišlaiko, išeitis viena – trikojo su
meškerykočių laikikliais reguliuojamo ilgio kojas reikia pailginti iki
maksimumo, kad valai į vandenį smigtų kuo statesniu kampu – tada srovė
valą slėgs mažesne jėga.
Vietoj įžangos
Nors
sugebėjimas tiksliai užmesti masalą ir išlaikyti jį reikiamoje vietoje –
vienas kertinių meškeriojimo dugnine pagrindų, tačiau, norint šiuo būdu
sėkmingai gaudyti žuvis, vien šios subtilybės žinojimo nepakaks.
Meškeriotojas, atvykęs prie vandens, dažniausia susiduria ne su tipine
situacija, o su konkrečiomis sąlygomis, kurios neretai gerokai skiriasi
nuo tų, su kurio mis susidurta paskutinėje išvykoje. Situacija skiriasi
net tuo atveju, jei meškeriojama toje pa čioje vietoje, tais pačiais
įrankiais ir gaudomos tos pačios žuvys. Praktiškai ką nors nuspėti iš
anksto gana keblu, todėl meškeriotojas savo arsenale turi sukaupti ne
tik gerus ir patikimus meškeriojimo įrankius, bet ir seriją sprendimų,
kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl šio se pastabose
išdėsčiau savo patirtį ir tikiuosi, kad kažkam ji bus naudinga.
Krepšelis ar spiralė?
Gegužės
pradžioje dugnine gaudžiau karosus seklioje užlajoje, kai prie manęs
netikėtai priėjo kaimynystėje meškeres užmetęs meškeriotojas ir
paklausė: ar iš krepšelio tipo šėryklės, pa gamintos iš vielinio
tinklelio, jaukas išbyra ir pasiskleidžia taip pat gerai, kaip ir iš
tradicinės „spiralės"? Paaiškinau, kad „krepšeliai" ypač tinkami
meškerioti tokiame sekliame vandens telkinyje kaip šis, nes jaukas iš
tokių šėryklių pasiskleidžia daug geriau nei iš „spiralių", kadangi į
pirmąsias kemšamas birus jaukas, o „spirales" reikia „apklijuoti" daug
lipnesniu jauku, kurio dalis kas kartą ištraukiant įnagį dažniausia
lieka šėryklėje.
Grimzdimo paklaida
Jei iš
pradžių žuvys kimba intensyviai, o po kiek laiko kibimas ima silpti be
jokios regimos priežasties, gali būti taip, kad masalas atsiduria
tolokai nuo jauko, kuris byra iš grimztančios šė ryklės. Kodėl taip
atsitinka? Paprastai masalo ir jauko užmetimo distancija fiksuojama, kad
už metant minėti du dalykai atsidurtų visada tame pačiame taške.
Pageidautina, kad jo skersmuo būtų maždaug 1-1,5 m. Tačiau tikrovėje,
kai šėryklė grimzta, o valas įsitempęs, jaukas išbyra iš karto, o pati
šėryklė atsiduria arčiau meškeriotojo, nei formuojama jauko dėmė. Kar tu
su ja už „magiško" apskritimo ribos atsiduria ir masalas. Reikalą
galima nesunkiai pataisyti – reikia maždaug metru toliau užmesti masalą
ir jis tada nugrims tiksliai ten, kur reikia.
Distancija ir orientyrai
Masalą
su šėrykle užmetinėti įvairiomis kryp timis nepatartina, nes tokia
taktika neveiks minga, mat jaukas skleisis vėduokle, žuvys jo aptiks
visur ir vienoje vietoje nesitelks. Todėl reikia iš karto pasirinkti
kitame krante orienty rus, nes ant vandens ženklų nėra. Orientyrai padės
mesti masalą visada ta pačia kryptimi, o paklaida bus nedidelė. Antra,
kad šėryklė neskristų toliau nei reikia, po pirmojo sėkmin go, t. y.
tokio masalo užmetimo, kuris tenkina meškeriotoją atstumo nuo kranto
požiūriu, valo ilgis fiksuojamas: jis prisegamas ant ritės valo būgnelio
esančiu specialiu fiksatoriumi, pramin tu „auskaru". Todėl valas turi
būti pakankamai tvirtas ir reikiamo skersmens, kad atlaikytų ap krovas,
kai masyvi šėryklė, skriedama į taikinį, trūkteli jį su didžiausia jėga.
Svaidyti šėrykles su sveriančiu iki 60 g jauku rekomenduojamas 0,18 mm
skersmens valas, iki 100 g – 0,22 mm, o sunkesnes – 0,22 mm. Valas gali
atsitiktinai atsisegti, todėl patyrę meškeriotojai pažymi reikiamos
atkarpos pabaigą ryškiu rašalu, ku ris atsparus vandeniui. Jei
laikysitės tokios taktikos, tai šėryklė kris daugmaž į tą pačią vietą,
kurioje ant dugno skleisis žuvis viliojantis jaukas. Jei leidžia
sąlygos, galima pasinaudoti karpių meškeriotojų patirtimi, ir vietą, į
kurią bus užmetamas jaukas su šėrykle, pažymėti specialia plūde.
Jaukinimo sparta
Kad
žūklė būtų sėkminga, reikia suburti žuvis į tą vietą, kur užmetamas
masalas. Tai padaryti galima tik vienu būdu – sudominti jas kvapiu,
apetitą žadinančiu jauku. Meškeriojant jauko transportavimo į numatytą
vandens telkinio tašką priemonė – šėryklė. Jos talpa – ribota, o
paskleisti maždaug kilogramą jauko, reikalingo patraukti žuvų dėmesį,
reikia operatyviai, per trumpą laiką. Tai galima padaryti kas kelias
minutes užmetant į parinktą vietą kupiną jauko šėryklę. Tačiau dažnas
šėryklės pliumpsėjimas į vandenį žuvims nekelia pasitikėjimo ir kuriam
laikui jos gali pasitraukti, kol baigsis jauko užmetimas. Kad būtų
keliama mažiau triukšmo ir jauko užmetimo procesas būtų spar tesnis,
patartina turėti įvairios talpos šėryklių. Kam? Iš pradžių geriau
naudoti erdvią šėryklę, talpinančią šimtgramį ar net daugiau jauko,
kuria per kelis kartus nuskraidinsite pusę ar du trečdalius reikiamo
jauko kiekio į numatytą tašką. Talpioji šėryklė paprastai būna
pritaikyta tiksliems metimams: kad įnagis skrietų kaip kulka, šėryklės
gale – šrato arba lašo formos masyvokas gramzdas. Tokia šėryklė keičiama
tylesne, kai reikiamas kiekis užmestas keliais „talpiais" metimais.
Greitam jauko transporta vimui galima naudoti ir karpių žvejų naudojamą
taktiką – prikimštus jauko PVA medžiagos maišelius. Prie šėryklės
rišamas toks maišelis ir užmetamas kartu su ja. Vandenyje maišelis
greitai ištirpsta, o turinys lieka ant dugno.
Sukučio nauda ir valo tipas
Kaip
turi elgtis dugninės valas? Gulti ant dugno ar ne? Patirtis diktuoja,
jog sėkmingesnė žūklė būna tada, kai valas gula ant dugno. Todėl šiam
meškeriojimo būdui naudojami specialūs valai – sunkesni už vandenį ir po
kiek laiko nugrimztantys ant grunto. Tokie valai paprastai būna tamsių
spalvų, kad neišsiskirtų dugno fone. Toks pat valas naudojamas
pavadėliams, kuriais tvirtinami prie pagrindinio valo kabliukai. Jei į
dugninės montažą bus įtraukti sukučiai, prie kurių auselių tvirtinami
pavadėliai su kab liukais, pavadėliai daug lygiau išsities ir geriau
priglus prie dugno.
Kabliuko storis
Dažnai
pasitaiko, kad sistemingai nepavyksta sėkmingai pakirsti kimbančių žuvų,
nors jos noriai stveria masalą. Ypač dažnai tai pasitaiko, kai
žvejojamos nestambios žuvys, pvz., kuojos. Bandymai kuo anksčiau
pakirsti žuvį arba laukti, kol ji giliai įris masalą, paprastai būna
neefektyvūs. Pirmu atveju žuvis nespėja apžioti masalo, antru –
dažniausia būna jį išspjovusi, nes pajunta įtartiną kabliuko geluonį.
Padėtį galima pataisyti parinkus reikiamą kabliuką. Jei susiklosto
minėta situacija, gali būti, jog kaltas storas kabliukas. Todėl
patartina kabliuką pakeisti plonesniu. Kodėl? Plonesnis, vadinasi, ir
lankstesnis spyruokliuojantis kabliukas pri slopina pakirtimo jėgą ir
kabliukas neperplėšia žuvies žiomenų, o storas atvirkščiai – gali
stipriai trūkteltas plėšyti kuojų lūpas.
Veiksmingos gudrybės
Jei
žuvys kimba nenoriai, labai atsargiai ragauja masalus ir nesiseka jas
veiksmingai pakirsti, reikia atsiminti kelias gudrybes, kurių patyrę
dugninės specialistai pataria griebtis, jei siekiama geresnio rezultato.
Pirma, tokiais at vejais nenaudojamas aklinas įnagio montažas, kai
šėryklė – nejudri. Patariama naudoti slankią jungtį, kad žuvis galėtų
pavilkti į šalį masalą ne jusdama šėryklės svorio. Paprasčiausia slanki
jungtis – ant valo užvertas sukutis su segtuku. Kad užmetant įnagį
sukučio auselė neišardytų pavadėlio tvirtinimo mazgo, žemiau jos ant
valo veriami vienas ar du guminiai rutuliukai. Kita nereta situacija,
kai vangaus kibimo metu žuvys apkramto, sugnaibo ar tiesiog iščiulpia
masalus. Dažniausia taip pasielgti kaprizingos kuojos ar plakiai mėgsta
su musės lervomis. Kibimo signalizatorius fiksuoja kibimą, meške
riotojas pakerta, o ištraukia tik kabliukus, ant kurių plevėsuoja
iščiulptos musių lervų odelės. Tokiais atvejais reikia negailestingai
nurėžti slieką ties kabliuko geluonimi arba verti vieną musės lervą.
Efektas patikrintas: vos žuvis stvers masalą, jis su kabliuku iškart
atsidurs jos žiomenyse.
Kolegiškumas nekenkia
Visiems
meškeriotojams pažįstama situacija, kai dėl sunkiai paaiškinamų
priežasčių viename sektoriuje kimba, o kitame – štilis. Jei meškerio
jate su kompanionu, kuriam atiteko „negyvas" sektorius, būkite kolegišku
ir pasidalykite sėk me. Atidėkite į šalį vieną dugninę ir žvejokite
vienu įrankiu, kad kolega turėtų kur užmesti savo meškerę. Tiesa, jis
turėtų šėryklę pakeisti kiek įmanoma lengvesniu gramzduku, kad į vieną
tašką nebūtų užmetama pernelyg daug jauko ir susibūrusios prie masalų
žuvys nepasi sotintų. Tada jos eis pogulio, o meškeriotojams teks
laukti, kol jos vėl praalks. Kolegiškumas nekenkia, atvirkščiai jis tik
sustiprina draugystę ir tampa tvirtu garantu, kad kiekvienas grįš namo
su puikia nuotaika.
Povilas MEŠKONIS
|
|
Peržiūrėta: 1065 |
Patalpino: ltboss
| Reitingas: 0.0/0 |
|
