Meškerykočio
svarbą, žvejojant dugnine meškere, pervertinti labai sunku. Bet kuriuo
meškerykočiu užmetame masalą, pakertame ir varginame užkibusią žuvį,
tačiau dugninė meškerė turi dar vieną paskirtį – ji privalo labai
staigiai ir tinkamai reaguoti į kibimą. Ne bet kaip parodyti, kad kas
nors kur nors kimba, bet reaguoti taip, kad meškeriotojas galėtų kuo
greičiau ir tiksliau pakirsti, kad suprastų, kas tam tikru metu vyksta
žūklės vietoje. Taigi dugninė meškerė turi būti ne tik tvirta, lengva.
Ji turi pasižymėti tam tikromis tik tokios rūšies kotams būdingomis
savybėmis Daug kas tiki, kad pagrindinė dugninio meškerykočio savybė yra
tvirtumas, nes dažnai užmetami gana sunkūs svareliai ar šėryklėlės,
dažnai metama gana toli. Yra žvejų, teigiančių, kad dugninė meškerė gali
būti bet kokio svorio, nes didžiąją laiko dalį ji guli ant atramų. Šie
žvejai neįverti na fakto, kad žvejyba dugnine meškere gali būti ne tik
stacionari, bet ir mobili, kad šiais laikais terminas "dugninė meškerė”
yra kur kas platesnis, aprėpiantis daugiau žūklės būdų nei prieš – metų.
Kalbėdami apie dugnines meškeres, naudojame terminus "jautri
viršūnėlė”, "virpanti viršūnėlė”, tarsi pabrėždami, kad svarbiausias
dugninės meškerės elementas yra pati viršūnė. Tačiau tai nėra visiška
tiesa. Viršūnėlė,be abejo, yra pakankamai jautrus kibimo
signalizatorius, tačiau viena, be tinkamo meškerykočio,ji visai bevertė.
Viršūnėlė – tik meškerės tąsa, jos neatskiriama dalis. Jei kalbame apie
dugnines meškeres, privalome nagrinėti visumą, o ne atskirus jos
elementus.
Nagrinėjant dugnines meškeres, nėra tikslo minėti kokių nors
konkrečių firmų. Vieni jaučia sentimentus "Shakespeare” kotams, kiti
pripažįsta lengvas ir jautrias "Byron” meškeres, treti teikia pirmenybę
"Cormoran” ir "DAM” meškerykočių universalumui, Ketvirti meldžiasi tik
"Shimano” ar "Daiwa” produkcijai. Pastaruoju metu turbūt nerasite žūklės
įrankių firmos, kuri negamintų dugninės meškerės su jautria viršūnėle.
Reikia pasakyti, kad net tarp nežinomų, tiksliau, dar nepelniusių
pasaulinės šlovės, gamintojų produkcijos galima rasti nuostabių
perliukų.
Firmos, kurių neseniai dar visai nebuvo, kurios tik prieš 2-3 metus
pradėjo aktyviai skverbtis į rinką, išties gali pasiūlyti puikių
meškerykočių, nes šiuolaikinė meškerykočių pramonė leidžia pagaminti
visai padorią ir dėmesio vertą meškerę. Tačiau tai nėra auksinė
taisyklė, nes į rinką besiveržiančios Vakarų Europos ir Tolimųjų Ritų
firmelės pateikia nemažai šlamšto, kurio vertė abejotina. Gaminant
dugnines meškeres, pasitaiko, kad meškerės viršutinė dalis yra ir per
stora ir per sunki, ją lyginant su visa meškere, o tai neatitinka
meškerės su jautria viršūnėle konstravimo principų. Tokių meškerių pilna
Gariūnuose. Belieka stebėtis, kodėl žvejai vis dar ne tik nekokybiškas
dugnines meškeres, bet ir konstruktorių minčių "šedevrus” su piršto
storio spalvota viršūnėle, kuria galima šerną nudobti. Susidaro įspūdis,
kad žvejams svarbiausia, jog viršūnė turi būti nudažyta raudonai ar
geltonai, o visa kita – tik smulkmenos. Smulkmena, matyt, ir tai, kad
kimbanti žuvis turi pademonstruoti ypatingą jėgą, norėdama linktelėti
tokią viršūnėlę.
Visų meškerės elementų suderinamumas yra vienas svarbiausių veiksnių
renkantis ne tik spiningą, tolimojo užmetimo meškerę, bet ir dugninę
meškerę. Mes vis dar manome, kad žūklė dugninėmis meškerėmis yra gana
grubi, ne tokia subtili, kaip žuvų gaudymas plūdinėmis meškerėmis. Taip
buvo seniau, kai vieninteliu signalizatoriumi buvo laikomas varpelis,
tačiau laikai pasikeitė, žūklės įrankiai ištobulėjo ir šiuolaikinė
dugninė meškerė savo subtilumu, jautrumu nenusileidžia plūdinei, o
universalumu, beje, plūdinę netgi lenkia.
Jei jau prakalbome apie meškerės elementų suderinamumą, šią temą
reiktų panagrinėti atidžiau. Ideali dugninė meškerė ir toliau yra
angliškas vienos dalies meškerykotis "Shudder”, kurį žvejai Didžiojoje
Britanijoje gamindavo rankomis. Be abejo, geriausi ir gajingiausi
meškerykočių konstravimo biurai šiais laikais yra sukūrę abstraktų,
idealų matematinį vienam ar kitam žūklės būdui skirtos meškerės modelį,
tačiau toks modelis liks kompiuterių atmintyje ir niekada nebus
realizuotas. Idealo prototipai, pagaminti japonų, vokiečių, danų
laboratorijose, yra tokie brangūs, kad kalbėti apie realų jų naudojimą
neverta. Gamybos kaštai yra be galo dideli, medžiagos ypač brangios, ir
toks ekskliuzyvinis meškerykotis paprastai būna skirtas tik
kolekcininkams, nes kainuoja apie 10 tūkstančių dolerių (40 tūkstančių
litų).
Ideali dugninė meškerė, kurią galima pasigaminti gerokai mažesnėmis
sąnaudomis, būtų 12 pėdų (3,60 m) ilgio vienos dalies meškerykotis,
padarytas iš anglies ir stiklo pluošto kompozito, apipinto siejančiomis,
standinančiomis medžiagomis. Prie jo būtų pritvirtinti ypač lengvi, tam
tikra tvarka išdėstyti žiedeliai ir t.t. Tačiau ir toks meškerykotis
yra abstrakcija vien dėl to, kad saugiai transportuoti vienos dalies
3,60 m ilgio meškerykotį galima tik teoriškai. Atsisakius idealų,
konstruktoriams teko tokią meškerę supjaustyti į tris dalis, kas
matematiškai buvo nepageidautina, tačiau praktiniu požiūriu natūralu.
Tačiau viena 1,20 m ilgio viršūnė kiša koją tokio koto universalumui:
turėdami tik vieną viršūnėlę, prarandame galimybę prisitaikyti prie
žūklės sąlygų (vėjo, srovės, gylio, svarelių svorio, pavadėlio ilgio ir
pan.), tad konstruktoriams teko nusispjauti į visus matematinius
modelius ir sugalvoti dugninę meškerę keičiamomis plonomis skirtingo
elastingumo trumpomis viršūnėlėmis. Tačiau ne viso firmos pamiršo
idealus, ne visos pradėjo gaminti tokias meškeres, kurių gamybos kaštai
dėl paprastesnės konstrukcijos būtų mažesni. Tarp dugninių meškerių
galima rasti ir brangių klasikinių "Swimfeeder” modelių, turinčių ne
trumpas keičiamas, o ilgas vienalytes skirtingo elastingumo anglies
pluošto viršūnes. Be abejo šis spendimas primena idealą, nes tokį
meškerykotį sudaro trumpa apatinė dalis su rankena, ilga vidurinė ir
ilga vienalytė viršutinė dalys. Kai vienalyčių viršutinių dalių yra
kelios, meškerė gerokai pabrangsta, o tai verčia rinktis paprastesnius
ir pigesnius variantus. Kaip matote, dugninės meškerės kaina priklauso
nuo blanko medžiagų, žiedelių, nuo jos konstrukcijos ir panašumo į
idealą. Tačiau visa tai tėra technika, padedanti žvejoti. Jei įvairioms
teorijoms skirsime pernelyg didelį dėmesį, jei paisysime vien tik
technologijų, greitai nebepastebėsime, kas vyksta aplink, ir žūklė taps
ne romantiška, o technokratiška. To niekada nereikėtų pamiršti. Kita
vertus, jei mūsų tikslas – dugninė meškerė, negalima žvejoti bet kaip ir
bet kuo. Šiuolaikinė dugninė meškerė ne veltui kartais vadinama meškere
su virpančia viršūnėle. Žodis "virpėjimas” tiksliai apibūdina
šiuolaikinio meškerykočio elgseną kibimo metu. Būtent virpėjimas, o ne
lankstymasis ar dar kas nors geriausiai apibūdina šių laikų meškerę.
Deja reikia pasakyti, kad labai daug meškerių elgiasi kitaip, nei buvo
sumanyta prieš daugelį metų Anglijoje. Bet apie tai truputi vėliau.
Kompromisai, kompromisai, kompromisai – tai verslo abėcėlė. Bet
Lietuvos žūklės rinkai tai nebūdinga. Ji serga nuo pat gimimo ir jokių
taisyklių, išskyrus savas, nepripažįsta. Čia gali rasti pardavėją, kuris
ne tik nieko doro nepatars, bet ir mazgo nesuriš; čia gali rasti
parduotuvių, kurios prekiauja tik tuo, ką importuoja jų savininkai,
visai nepaisydamos fakto, kad asortimentas skurdus; čia galima rasti
tokių įrankių, kurių ir paskirtis neaiški, ir kokybė yra abejotinos
vertės, jau nekalbant apie tai, kad brangios kokybiškos prekės apskritai
dingsta, lyg jų niekam nereiktų. Lietuvoje karaliauja "piguva”. Puikus
įrodymas – reklaminiai šūkiai: "Kokybiška, patvari, šiuolaikiška keturių
guolių ritė – tik už 40 litų, puikus spiningas – tik už 60 litų!” Tai
teisinama sumažėjusia žvejų perkamąja galia, sunkia šalies ekonomine
padėtimi. Nesinori nieko komentuoti, nes vis tiek niekas nepasikeis:
gatvėse ir toliau daugės naujų ar apynaujų automobilių, miestuose kils
modernūs prekybos centrai, bet žūklės pasaulyje pokyčių turbūt
nesulauksime. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar bus siūlomos abejotinos
paskirties ir vertės prekės, kaip ir anksčiau, taip ir dabar jas pirks
žvejai, nepaisydami fakto, kad benzinas važiuojant žvejoti kartais
atsieina brangiau nei neseniai įsigyta meškerė. Tokia situacija tenkina
tik meškerių remontu besiverčiančius žmones. Pastaruoju metu jie iš
džiaugsmo trina rankas – darbo padaugėjo. Atrodo ir ateityje netrūks.
Blogiausia, kad niekur nedingsi: esi priverstas lankytis tautinėse
parduotuvėse, klausytis įvairiausių erezijų, džiaugtis, kad kas nors
teikėsi ant prekystalio atsainiai numesti vieną ar kitą smulkmeną. Juk
nevažiuosi į užsienį meškerės ar ritės, be to, visai ant nosies –
kalėdinių nuolaidų metas. Tos nuolaidos – viliojantis dalykas, nes
kartais atrodo įspūdingai – 50 procentų. Pamačius tokį skaičių ant
parduotuvės lango, iškart kyla begalė klausimų. Kas tai? Sendaikčių
išpardavimas, kad net perpus pigiau? O gal parduotuvių savininkai tiek
daug "užsimena” ant didmeninės kainos, kad gali leisti sau tokias
nuolaidas? Tai kiek tada "užsimeta” importuotojai? Gal tai lietuviško
altruizmo išraiška – per Kalėdas žvejybos įrankius pardavinėti už
savikainą ar netgi pigiau? Na, gerai. Sakykime, tai išpardavimas, kurio
tikslas – papildomos apyvartinės lėšos, nes reikia galvoti apie naują
sezoną, apie naujus įrankius. Vadinasi, tarp to, kas parduodama, yra
senų, nenupirktų, jau kelerius metus gulinčių žūklės įrankių, yra
šlamšto, kurio niekad niekam nereikėjo. Taip, tai tiesa. Bet
pasivaikščiojus po parduotuves vis dėlto galima rasti ir gerų daikčiukų,
likusių nuo vasaros. Gerai paieškojus, už prieinamą kainą net kokybišką
funkcionalią dugninę meškerę įmanoma nusipirkti. Sezono metu už tokią
kur kas didesnius pinigus tektų pakloti. Žodžiu, pardavėjai žarsto
nuolaidas, o mes ieškome gerų prekių. Nuolaidų metu dažnai svarstome,
kiek sutaupysime, kiek tas ar anas būtų kainavęs prieš mėnesį, bet ar
verta taupyti ir pirkti tą meškerę, kurią jau seniai esame nusižiūrėję.
Gal geriau, omenyje turėdami tą pačią pinigų sumą, kilstelėkime akis į
kitą stovą, kur išsirikiavusios brangesnės aukštesnės klasės meškerės,
ir, pasinaudoję nuolaidomis, įsigykime įrankį , kuris, metant 15 g
svarelį, nesuskils į tris dalis, kuris tarnaus mums ištikimai ir ilgai.
Kaip ir kitų meškerių, taip ir dugninės negalima pirkti aklai. Kaip
ir visas meškeres, taip ir dugninę parduotuvėje reikia sudėti ir
pasižiūrėti, ar ji "limpa prie rankos”. Jei iš pat pradžių kyla kokių
nors abejonių, geriau tokią meškerę padėti atgal ir pasiieškoti širdžiai
mielesnio varianto. Laikydami meškerę rankoje, pabandykite įvertinti,
ar jos viršutinė dalis nėra per sunki, pernelyg gremėzdiška, lyginant su
visu meškerykočiu. Tai ne toks retas šių meškerių trūkumas. Deja, ne
visada lengva jį pastebėti. Visada atkreipkite dėmesį į meškerykočio
akciją – tai šiek tiek palengvins pastangas. Paėmę meškerę į rankas,
staigiu judesiu krestelėkite ją kelis kartus, padrebinkite, kad
pamatytumėte, kaip jis išlinksta. Jei meškerykotis akivaizdžiai
deformuojasi tik prie viršūnėlės, vadinasi, jis stangrus ir greitos
akcijos. Daugelis meškeriotojų, žvejojančių dugninėmis, vertinas tokias
meškeres, nes jomis pakertama greitai ir efektyviai, o į kibimą reaguoja
tik pati viršūnėlė.
Schema
Tačiau bet kokios meškerės stangrumas privalo turėti ribas. Jei
deformacijos taškas yra arčiau viršūnės nei per 1/4 viso meškerykočio
ilgio, įrankio geriau nepirkti – jis pernelyg "kietas”. Taip bandant
"minkštus”, elastingus meškerykočius matyti ne tik deformacijos taškas,
bet ir ryški meškerės virpesių atmušimo linija (žiūrėk į schemą),
atsirandanti toje vietoje, kur dinaminis meškerės įlinkis būna
didžiausias. Jei šioje vietoje įlinkis yra labai didelis (meškerykotis
primena botagą), vadinasi, arba kotas yra pernelyg "minkštas”, arba
meškerės viršutinis segmentas yra per sunkus. Jei ši linija nėra ryški,
bet nusidriekia apatinėje meškerykočio pusėje (t.y. žemiau ½
meškerykočio ilgio), kotas taip pat yra per liaunas, kad tarnautų kaip
funkcionali dugninė meškerė.
Kaip ir daugelis kotų, taip ir dugninės meškerės būna sudėtinės ir
teleskopinės. Sudėtinės meškerės yra kur kas geresnės,geriau perduoda
virpesį, atsirandantį kibimo metu. Teleskopinės meškerės irgi nėra kokia
nors blogybė, kurią reikia niekinti, visur ir visada peikti.
Teleskopinės meškerės turi savų privalumų. Renkantis tokią meškerę,
reikia žiūrėti, kad suskleista ji būtų kuo trumpesnė. Trumpesnė meškerė
turi daugiau segmentų, vadinasi, daugiau ir žiedelių. Ji yra standesnė
už mažiau segmentų turinčią meškerę ir geriu perduoda viršūnės
virpesius.
Perkant meškerę, reikia atidžiai apžiūrėti plonų spalvotų viršūnėlių
komplektą – viršūnėlių kūgiškumas turi žūti tolygus. Yra viena taisyklė:
jokia viršūnėlės vieta negali būti storesnė už sujungimo vietą. Tam
tikros viršūnėlės atkarpos skerspjūvis gali būti toks pats, kaip
sujungimo. Taip daroma norint suvienodinti plonos spalvotos viršūnėlės
ir viršutinės meškerės dalies įlinkius, tačiau toji atkarpa negali būti
pernelyg ilga. Įlinkio tolygumą taip pat galima patikrinti parduotuvėje –
tereikia paimti už spalvotos viršūnėlės galo ir ryžtingai išlenkti visą
meškerykotį. Jei viso meškerykočio įlinkis jungimo su viršūnėle vietoje
neatitinka tolygaus lanko formos, tai jau gamybos brokas. Aišku,
meškerykotis čia nekaltas. Jei jis pakankamai neblogas, jei limpa prie
rankos, kiek patobulinus viršūnėles galima pasiekti jų įlinkio tolygumą.
Verta patikrinti ir prie meškerės pridedamų viršūnėlių jautrumą, jo
skirtumus. Reikia paimti visas viršūnėles už galiukų ir pasižiūrėti,
kaip jos, veikiamos svorio, išsilenkia. Vertėtų palankstyti viršūnėles
paėmus už abiejų galų. Jei didžiausias išlinkimas būna viršutinėje
dalyje, tai viršūnėlė tinkama, ji puikiai rodys kibimą.
Visą viršūnėlių komplektą paprastai turi tik brangesnės žymių
gamintojų meškerės. Žvejai, įsigiję dugninę meškerę su trimis stiklo
pluošto viršūnėlėmis, dažnai galvoja, kad jo užtenka visiems gyvenimo
atvejams. Tačiau trys skirtingos stiklo pluošto viršūnėlės – tik
komplekto dalis. Be jų dar reikia pilnavidurės anglies pluošto
viršūnėlės, kuri naudojama gaudant stiprioje srovėje su šėryklėlėmis,
trumpesnės, geriau tuščiavidurės anglies pluošto viršūnėlės, naudojamos
tada, kai gaudoma dirbtiniais "Jig” masalais arba panašiu būdu mobiliai
žvejojant kai kuriais natūraliais masalais, bei ypač jautrios, skirtos
žvejoti stovinčiame vandenyje "swing” viršūnėlės. Šešios skirtingos
dugninės meškerės viršūnėlės leis naudotis šiuo įrankiu įvairiomis
sąlygomis (net spiningaujant), suteiks kur kas daugiau galimybių pažinti
šiuolaikinės dugninės privalumus. Tokią universalią meškerę galima
naudoti visada, kai reikia, jog kibimą parodytų jautri meškerės viršūnė.
Pagaliau priėjome prie esminės meškerės savybės, kurią ypač vertina
anglų, vokiečių ir kitų šalių žvejai, atskleidę visas šiuolaikinės
dugninės paslaptis. Kaip galvojate, kodėl šiuolaikinių dugninių
prototipas, sukurtas anglų, buvo vienos dalies ir vadinosi "Shudder”
(angl. drebulys, šiurpulys)? Nes žvejys, laikydamas ranką ant
meškerykočio rankenos, kibimo metu galėjo jausti savitą virpėjimą, kurį
nuo pat viršūnėlės rankenai perduodavo meškerykotis. Šis virpėjimas,
pasak anglų,yra vienas svarbiausių šiuolaikinės dugninės parametrų.
Remdamiesi juo, galime spęsti, kaip kimba žuvis, galime numanyti būsimo
laimikio rūšį. Taigi jūsų pirkinys, jei jau norite turėti pilnavertę
dugninę meškerę, taip pat turi atitikti šį reikalavimą – privalo
"virpėti”. Tai vėlgi lengva patikrinti parduotuvėje prieš perkant
meškerykotį. Paguldykite jį ant prekystalio taip, kad 2/3 viršutinės
meškerės dalies karotų (ant prekystalio gulintis trečdalis imituoja ant
atramų pastatytą meškerę). Dabar paprašykite draugo, kad paimtų už
spalvotos viršūnėlės vidurio, per kelis centimetrus išlenktų meškerės
viršūnę ir staigiai atleistų. Jei visas meškerykotis iki pat rankenos
pastebimai virpa, kotas yra tinkamas. Jei virpulys pakeliui pranyksta,
pasiieškokite kitos meškerės, panašesnės į idealą.
|