Zvejys.ucoz.com

Jaučiatės, kad nebeliko lydekavimo paslapčių, esate visiškas spiningo virtuozas ir jau nieko nauja nebeišmoksite? Nusibodo blizgės, galvakalbiai, riperiai, vobleriai ir kita spiningavimo guma bei metalas? Norite kažko naujesnio, subtilesnio, originalesnio? Norite gaudyti lydekas kitaip? Tuomet šitas rašinys jums.

Arba: jūs patyręs muselininkas, kuriam nebeliko paslapčių su kiršliais ir upėtakiais. Jums norisi kažko daugiau ir stipriau, kažko kitaip. Ar tai įmanoma Lietuvoje, nevažiuojant lašišų į Norvegiją ar taimenių į Mongoliją? Įmanoma, skaitykite toliau.

Užsikabinimas

Veik visi pažįstami Lietuvos muselininkai perėję spiningavimo mokyklą. Mano žvejiškas kelias prasidėjo taip pat – iš pradžių lydekos su „tauragiškėmis" blizgėmis, vėliau – lydekos su sukrėmis ir vobleriais, dar vėliau – upėtakiai su sukrėmis ir vobleriais. Kažkur pusiaukelėje „traktorines" inercines rites „Nevskaja" pakeitė neinercinės. Į guminukus persimesti nespėjau, nes prieš gerą dešimtį metų perėjau į upėtakių žvejybą museline ir niekad nebegrįžau prie spiningo.

Kiekvieno etapo pabaigoje aplankydavo šioks toks persisotinimo jausmas. Pastarąjį kartą jis atėjo, kai pradėjo rodytis, kad su musele prieš upėtakį nieko nauja artimiausiu metu nenusimato, išskyrus naujų upelių atradimo džiaugsmą.

Prasiblaškymas atėjo atsitiktinai. Jau prieš kokius penkerius metus museliniuose žurnaluose pradėjau pastebėti, kad daugėja straipsnių apie lydekų žvejybą. Teorinis susidomėjimas pradėjo virsti praktiniu, kai prieš kelerius metus susirišau keletą lydekinių musių. Tačiau pirmi pabandymai mėtyti jas 6-os AFTMA klasės kotu neatrodė labai elegantiškai, tad dar geri metai praėjo, kol „papigiai" susipirkau bandomąjį 8-os klasės komplektą.

Nuo tos akimirkos pasigavau lydekų „infekciją". Kažkaip viskas praėjo sklandžiai: ir mėtyti aštunta klase gerai, ir pirma lydeka užkibo gal iš penkto metimo. Tai privertė staigiai patikėti lydekinių musių galia. Ir per pačią pirmą žvejybą tas tikėjimas buvo sutvirtintas dar trimis gražiomis lydekomis ir antra tiek nerealizuotų kibimų.

Tikėjimą nauja žvejybos patirtimi stiprino ir pačios lydekos: dažniausiai didesnės už standartinius upėtakius, įnirtingiau besipriešinančios ir šiaip paįvairinimas prie upėtakių ir kiršlių dietos pripratintai šeimai.

Taigi ratas užsidarė: lydekos su museline vaikystės upėse Žemaitijoje, kuriose prieš daugiau nei trisdešimt metų išėjau spiningo (su „Nevskaja" rite) pradžiamokslį vadovaujant tėvui.

Taktika: tai, ką visada žinojai

Muselinio lydekavimo „infekcijos" žavumas tas, kad gali grįžti į seniai pažįstamas vietas ir panaudoti jose sukauptą spiningavimo patyrimą. Neįtikėtina, bet po trisdešimties metų lydekos lenda iš tų pačių duobių kampų, iš po tų pačių kelmų ar lūgnių „krūmų".

Tik jas išvilioja ne gerus trisdešimt gramų sverianti „Jūratė" ar „Svajonė", bet keturgramis kailio, plunksnų ir blizgučių pluošto kūgis. Kitame upelyje pasitaškius „tauragiške" galėjo ir vandens nelikti, o apie musę lydeka gali kartoti dainos žodžius „tu atėjai taip tyliai, tyliai" .

O kitka jūs žinote: lydekos, kaip kelių policininkai, grobio tyko tose pačiose vietose. Lydekos, kaip policininkai, tose vietose kartais būna, kartais ne, kartais griebia masalą (vairuotoją), kartais ne.

O muselinė duoda šansą tose pat vietose paduoti naują masalą, kurio dauguma lydekų nematė neregėjo, todėl ant musės kimba labiausiai spiningistų nutrintose vietose.

Be to, musės veikimo diapazonas kur kas didesnis. Tai neribotos vedimo galimybės nuo lėto vedimo paviršiumi kaip vobleris iki tylaus dunksenimo į dugną kaip geru galvakabliu. Bet svarbiausia – musė gyva net visiškai sustojusi, nes juda pati: juda kailio ašutai, plunksnos, juda lengvieji blizgučiai.

Aparatūra

Dauguma Lietuvos muselininkų ginkluoti universaliais šeštos klasės kotais, bet rimtai lydekų žvejybai tai per skysta. Reikia mažiausiai dviem AFTMA numeriais stipriau, bent jau upinei žvejybai. Lydekinis kotas turi būti maksimaliai kietas, greitos akcijos.

Nesu mėgėjas žvejoti ežeruose (man patinka šaudyti ne į tolį, o į taikinius, kurių upėse, ypač nedidelėse, daugiau) bet spėčiau, kad museliaujant lydekas ežeruose reikėtų dar galingesnio koto iki 10 AFTMA numerio, kad galima būtų užmest toliau ir iššukuoti didesnius plotus, bei kovoti su didesnėmis lydekomis.

Tačiau aštunta klasė miela tuo, kad tai paskutinė klasė, kurios kotą dar galima nesunkiai valdyti viena ranka, tad verta gerai pagalvoti, ar verta žengti toliau muselinės „sunkiosios artilerijos" link .

Muselinis „šniūras" lydekoms paprastai yra WF (Weight forward). Dauguma gamintojų siūlo specializuotus lydekinius „šniūrus", kurie pasiteisina: lengviau mėtyti dideles ir palyginti sunkias lydekines muses. Iš bėdos ir eilinis WF ar kūginis DT (Double taper) muselinis valas įgudusiose rankose padaro darbą visai padoriai.

Dar reikės pasirinkti, ar plaukiantis ar skęstantis valas ir atitinkamai dvi alternatyvos – ar lengvi, nepasunkinti strimeriai ar daugiau ar mažiau pasunkinti. Pasirinkimas – skonio reikalas, bet man labiau prie širdies plaukiančio valo – pasunkintos musės versija, labiau tinkanti mano mėgstamuose upeliuose ir nedidelėse upėse. Spėčiau, kad skęstančio valo prireikia rimtai giliuose vandenyse.

Žvejojant lydekas būtinas neperkandamas pavadėlis. Geriausiai specialus muselinis, minkštas metalo pluošto pavadėlis, kurį galima pririšti prie valo paprastu mazgu.

Gamintojai taip pat siūlo specialius lydekinius konusinius pavadėlius su vieline pabaiga (pvz. Scientific Anglers), bet jie ne per daug pasiteisina. Lydekinės musės yra tokios didelės ir sunkios, geriausio kūgio pavadėlis jų nepajėgia apversti, tad metant, kad galutinai pavadėlis ištiesintų, geriau išnaudoti musių svorį.

Praktiškai tai reiškia, kad mano lydekinį pavadėlį sudaro, pradedant nuo „šniūro", 2 metrai 0,25mm fluorkarboninio valo, 2 m. 0,20 fluorkarboninio valo ir 20 cm minkšto pluošto metalo pavadėlio. Mažesnėse upėse bendrą pavadėlio ilgį galima trumpinti iki trijų metrų.

Muselės (ne, povandeniniai laivai)

Lydekinių musių receptai vis dažnesni muselininkų portaluose ir literatūroje. Savo lydekinės musės formulę laipsniškai susidariau iš keturių dėmenų – tai ilgis, tūris, judrumas ir atsparumas.

Lydeka mėgsta, kad masalo būtų daug. Tai reiškia, pirma, kad lydekinė muselė yra mažiausiai 15–20cm ilgio povandeninis laivas; antra, kad tas povandeninis laivas turi būti gana platus, turėti „tūrį".

„Daug masalo" rišant musę reiškia, kad kiršlinių musių išugdytas minimalizmas ir reikalavimas neperkrauti negalioja. Sintetiniai ilgieji pluoštai duoda lengviausią didmusių versiją, kurią lengva mėtyti. Man nelabai patinka per menkas tūris ir palyginti menkas judrumas, tai toks „dietinis" patiekalas ant labai išalkusios lydekos stalo.

Lenkijoje populiarios lydekinės musės iš ožkų kailio (goat) – mano galva judrumo daugiau, bet per „skystas" plaukas ir todėl per menkai tūrio. Arktinės lapės (arctic fox) kailis per trumpas ir per minkštas, labai judrus ir idealus upėtakiniams strimeriams, bet per „silpnas" lydekoms.

Manau, kad idealiausia medžiaga – elnio uodega (bucktail). Ilgas, galingas plaukas, muselinės meškerės terminais fast action – jis turi kietumo ir atsitiesia priklausomai nuo traukimo greičio. Konstruojant musę svarbu bucktail ašutus rišti virš juos nuo kabliuko koto pakeliančio didesnės gaidžio plunksnos palmerio. Tuomet bucktail ašutai turi suformuoti nuo galvos link uodegos platėjantį kūgį. Tokia musė traukiama susiglaudžia, bet pradeda pūstis vos sulėtėja. Prieš šį pulsavimą ir strimerio uodegos vinguriavimą lydekos sunkiai atsilaiko.

Bucktail yra gera medžiaga ir todėl, kad bene atspariausia lydekų dantims. Pas mane dėžutėje yra keletas musių, atlaikiusių iki penkių lydekų ir dar tinkamų naudoti. Visos kitos minėtos medžiagos nėra tokios atsparios, ir iš jų surištiems lydekiniams strimeriams dažnai lemta likti vienkartiniais.

Bucktail pasižymi sodriomis, giliomis spalvomis, yra gera medžiaga ir dėl gamintojų siūlomo spalvų pasirinkimo. Kiekvienas lydekininkas turi savo teoriją, kokios spalvos geriausios. Aš dariau paprastai – kartojau senų blizgių spalvas ir mano pasirinkimas – balta ir raudona, žalia ir geltona; juoda, pilka ir balta.

Lydekinėse musėse paprastai privaloma pridėti kokio nors gerai judančio blizgučio ir gaidžio plunksnų.

Lydekinių didmusių kabliukai: mažiausiai 4/0 dydžio, o ten, kur tikitės didesnių lydekų, ir 8/0 kabliukas nebus per didelis. Populiarėjant lydekų žvejybai museline, beveik visi pagrindiniai muselinių kabliukų gamintojai dabar savo kataloguose siūlo ir specialius lydekų kabliukus, kuriems paprastai būdingas ilgas kotas ir paprastas, klasikinis išlenkimas.

Savo musę rišu taip: uodega – blizgutis (flashabou ar bet kas panašaus), toliau centimetras gaidžio plunksnos palmerio, ant kurio rišama pora gaidžio plunksnų iš šonų ir pirma „partija" bucktail – du geri kuokštai iš šonų, vėl palmeris, dvi plunksnos iš šonų ir du kuokštai bucktail viršuj-apačioje. Idealu atkartoti šiuos žingsnius bent keturis kartus per visą kabliuko ilgį. Svarbu, kad bucktail kuokštai, rišami pakaitom šonuose ir viršuj-apačioj, visą laiką virš palmerio, suformuotų į uodegą platėjantį kūgį. Idealu, kad artėjant prie galvutės, būtų rišamas vis ilgesnis bucktail, kad visi kuokštai baigtųsi maždaug vienoje plokštumoje ir suformuotų kūgio pagrindą.

Lydekinio strimerio galvutę reikėtų pasunkinti bronzos akimis ar kūgine galvute su akimis. Bucktail plauko pagrindas yra storokas, tad baigiant rišti prie galvutės susiformuoja gero pieštuko storio strampas, kurį paslepiu didelės, minkštos plunksnos (gali būti višta) palmeriu, arba elnio kailio buck tipo „šiaušalu", kurį galima palikti sušiauštą, arba apkirpti mudler stiliumi.

Muselinė valdo

Muselinė valdo, nes įvairesni masalai ir pateikimo būdai, tyliau ir subtiliau, palyginti menkas muselinės paplitimas Lietuvoje reiškia, kad museliniai masalai žuvims mažiau pažįstami.

Apibendrinimas paprastas: dvidešimt metų patyrimo gaudant spiningu lydekas ir upėtakius ir penkiolika metų patyrimo gaudant museline (tiesa, lydekas tik vienus metus) darau vienareikšmišką išvadą: muselinė yra rezultatyvesnis gaudymo būdas – daugiau kimba, daugiau užkimba, didesnės žuvys. Sudėjus viską: muselinė įdomiau.

Galit atšauti, kad brangu, kad sudėtinga išmokt. Leisiu sau prieštarauti. Nesivaikant garsių prekės ženklų susipirkti muselinę „aparatūrą" galima palyginti nebrangiai, bent jau ne brangiau negu vidutinį spiningisto arsenalą. O žuvį gaudo ne prekės ženklai, o žvejo galva.