 Kuoja Iš karpinių šeimos
Šią žuvų rūšį gerai pažįsta ir senas, ir jaunas. Kuoja –
tai vienas populiariausių atviro vandens sezono laimikių. Dzūkai šią
gražią melsvai sidabrašonę žuvytę vadina mekšru, žemaičiai – rauda. Dar
kitur ji – bruišė, brunšis. Tai visli, visur paplitusi, todėl ir
ypatingos apsaugos nereikalaujanti žuvis. Nerasi jos gal tik labai
sekliuose, uždumblėjusiuose, rūgštaus vandens telkiniuose, o visur
kitur ši karpinių šeimos žuvis dažnai aptinkama. Kai kuriuose vandens
telkiniuose jų prisiveisia net tiek daug, kad šioms pradeda trūkti
maisto ir ant meškerės dažniausiai papuola vos 10-15 cm ilgio žuvelės.
Paprastai stambesnės, kelių šimtų gramų, kuojos meškeriotoją džiugina
vandens telkiniuose, kur gyvena daugiau lydekų. Mat jos puikiai
praretina kuojų ir kitų menkaverčių žuvų būrius. Kuojos gali perkopti
net pusantro kilogramo ribą, tačiau meškeriotojams tokie laimikiai
pasitaiko labai retai.
Žūklės įrankiai
Kuojų žūklė nėra sudėtinga. Užtat šias žuvis mėgsta
meškerioti vaikai, pradedantys meškeriotojai ir tik per atostogas į
rankas paimantys meškerę poilsiautojai. Jas gaudyti galima
teleskopiniais be žiedų ir ritės meškerykočiais. Jie vadinami
sportiniais, nes kaip tik tokius kotus per varžybas ir treniruotes
dažniausiai naudoja sportininkai bei jų pavyzdžiu sekantys žvejai.
Gaudant toli nuo kranto ramiame vandenyje, tinka tolimojo užmetimo
meškerė. Upėse geriau naudoti boloninę, kurią lietuviškai tinka vadinti
tiesiog palaidyne. Nelieka be laimikio ir dugninių meškerių, ypač tų
ilgų jautriomis viršūnėlėmis, gerbėjai. Jos tolimiems metimams patogios
stovinčiame ir tekančiame vandenyje.
Kuojos dažnai sukinėjasi 2-4 m gylyje netoli kranto, už
vandenžolių juostos. Čia jos pasiekiamos 4-5 m sportine meškere. Tai
pats patogiausias įrankis tokiomis sąlygomis žvejojant nuo kranto,
liepto ir, aišku, iš valties.
Meškeriotojo pagalbininkas
Kuojos dažniausiai maitinasi prie pat dugno, tad jas
meškeriojant išsiversti sunku be gylmačio. Šį sportininkų naudojamą
žvejo pagalbininką mėgėjai be reikalo ignoruoja. Tai, kokiame gylyje
dugnas ir koks jo charakteris, būtina žinoti. Be to, gylmatis rodys, ar
pasirinktoje vietoje yra augalų ir kokie jie. Paprastai, jeigu dugnas
švarus, mažai dumblo, reikia, kad kabliukas su masalu kabotų apie 5 cm
nuo dugno. Tada, kuojai kimbant, plūdė panyra. Kartais šios žuvys
ragauja masalą nuo dugno. Tuomet pravartu masalą palengva pavilkti tai į
vieną, tai į kitą pusę. Plūdė, stveriant masalą, panyra slinkdama į
šoną. Jeigu dugnas nuklotas žemaūgių augalų kilimu, verta pasistengti,
kad kabliukas su masalu kabotų virš jo ir nekliūtų už augalų, masalą
traukiant į šoną. Kai žuvų kibimas pasyvus, dažnai gelbsti nedidelis –
nuo 5 iki 10 cm – gylio pakeitimas.
Kuojų jaukinimas
Pasitaiko atvejų, kai kuojos pakyla aukštai nuo dugno
ir gerai kimba. Kartais įtakos tam turi ne visiškai teisingai
pasirinkta jaukinimo taktika. Tai nutinka, kai lengvas, mažai
suklijuotas ir suspaustas jauko rutulys pradeda irti vandens paviršiuje
ir besileidžiančios smulkios jauko dalelės pakelia kuojas nuo dugno.
Tada šios pradeda kibti kartu su aukšlėmis. Norint, kad aukšlės
netrukdytų kuojų žūklei, reikia naudoti rišamąsias medžiagas, tinkamai
sudrėkinti jauką ir formuoti patvaresnius jo rutulius. Šie, jeigu
dugnas švarus, turi nesuirę jį pasiekti ir tik tada pradėti pamažu
skaidytis. Jeigu dugnas nuklotas vandenžolėmis, gerai, kai jauko
rutulys „sprogsta" pusmetrį virš jų. Esant storam dumblo sluoksniui,
sunkus jauko rutulys gali jame nuskęsti nesuiręs ir jaukinimas bus
mažai efektyvus. Siekiant, kad aukšlės netrukdytų kuojų žvejybai, tenka
naudoti sunkesnį svarelį, o kartu ir didesnę plūdę tam, kad masalas
greičiau skęstų ir nepastvertas aukšlių pasiektų priedugnio zoną, kur
maitinasi kuojos.
Gundantys skanėstai
Kuojos masalui neišrankios. Pavasarį, kol vanduo
šaltas, jos, ypač stambiosios, neatsisako slieko, smulkesnės viliojamos
uodo trūklio lervomis. Didelis kuojų skanėstas – apsiuvų ir musių
lervos. Meškeriojant jomis šios žuvys kimba ir žiemą, ir vasarą. Po
neršto, vandeniui sušilus, dažnas žvejas atsisako gyvūninių masalų ir
vilioja kuojas šutintomis perlinėmis kruopomis, įvairiomis tešlomis.
Upėse stambios kuojos mėgsta šutintus kviečius ir žalius siūlinius
dumblius. Marinuotų arba šutintų žirnių ir kukurūzų smulkmė neapžioja,
na, o rimtesni egzemplioriai jų neatsisako. Ant kabliuko užverta musė
arba žiogas masina daugelį žuvų, kuoja irgi ne išimtis. Taigi sunku
rasti žvejų naudojamą masalą, kuris šioms žuvims nepatiktų.
Valas ir kabliukai
 Kuoja Meškeriojant įvairias žuvis kabliukas pasirenkamas
pagal masalą. Deja, daugelis retai paimančių meškerę į rankas žvejų
netiki, kad ir stambų laimikį galima įveikti mažu kabliuku, ir ima juos
per didelius. Kabliuko forma ir spalva taip pat svarbi. Gyvūniniams
masalams patogesni kabliukai ilgesiu koteliu, augaliniams – geriau
naudoti trumpakočius. Gerai, kai kabliuko spalva artima masalo spalvai,
tačiau, esant aktyviam kibimui, apniukusiam orui arba drumstam
vandeniui, tai didelės reikšmės neturi. Problemos prasideda, kai žuvys
neaktyvios, nenoriai maitinasi arba kai meškeriojama labai nužvejotame
vandens telkinyje, kur žuvų esti mažai. Tada gelbsti kuo plonesni
valai, maži kabliukai ir smulkūs masalai.
|
