Upėse siūlau išmėginti specifinį žvejybos būdą. Jis
pakankamai aktyvus, daug judėjimo, ir visada jaučiamas kontaktas su
žuvimi. Tai lyg plūdinės, dugninės, spiningo ir muselinės mišinys.
Įrankiai.
Šiam gaudymo būdui reikalinga
jautri ir lengva meškerė. Gali būti match tipo ar lengvas pikeris. Jos
ilgis priklausytų nuo upės dydžio, jos srovės, bei kitų aplinkybių.
Optimaliausias koto ilgis - apie 3,60 m. Ritelė nedidelė, geriau su
didesniu perdavimu. Sistema.
Valas
turi būti plonas, ne storesnis nei 0,16 mm. Ir pati sistemėlė: pavadėlis
0,08–0,12 mm, 20–40 cm ilgio, kabliukas - pagal masalą. Svarelių
išdėstymas yra bene svarbiausias dalykas. Tai kažkas panašaus, kaip
gaudant su „Vagler” tipo plūdėmis. Man labiausiai pasitvirtinęs jų
išdėstymas buvo toks: prie pat mazgo su pavadėliu ant pagrindinio valo
dėjau mažiausią svarelį, virš jo per 15–20 cm spaudžiau kiek didesnį,
dar virš jo per 20–30 cm dar didesnį. Tačiau bendras svarelių svoris
neturėtų viršyti 2 gramų. Išimtinais atvejais galima ir sunkinti
sistemą, ypač jei srovė didesnė arba žvejojama didesniu atstumu. Dar
svarbi svarelių forma, gali būti ir pailgi ar kriaušės formos, tačiau
jie turėtų būti kuo apvalesni, kad kuo mažiau kliūtų už dugno nelygumų. Masalai.
Patys
įvairiausi, tinka absoliučiai viskas, ką tuo metu randa žuvys
vandenyje. Kadangi gaudoma prie pat dugno, vis tik labiausiai tiktų
apsiuvos, sliekai, dėlikės ir kiti vandenyje randami gyviai. Galima
netgi naudoti vabzdžius, žiogus, ypač jei gaudomoje vietoje yra kiršlių,
šapalų. Privalumai.
Šio žvejybos būdo
privalumas tas, kad esant nedideliam gyliui žuvys kartais bijo plūdės
ar jos šešėlio – jos šiuo atveju nėra. Gaudant plūdine ir toli paleidus
masalą nematai plūdės, ypač jei vandens paviršiumi plaukia daug šapų ar
suplakto vandens putų. Čia vėlgi, visi kibimai jaučiami ranka, plūdės
nereikia visą laiką sekti, tad galima gėrėtis gamta ar stebėti žuvis.
Beje, parinkus tinkamą įrangą, kibimas jaučiamas puikiai. O jei žuvis
užkibo toli, ir dar stambi, tai traukti ją plonais valais, lengvu kotu
yra neapsakomas malonumas. Juk patys žinot… Trūkumai.
Jei
žūklės vietoje yra kliuvinių, tai sistemėlių praradimai yra
neišvengiami. Ir taip tenka nutraukti nemažai pavadėlių, juk gaudoma
plonais valais. Dar vienas trūkumas - sunku rasti tinkamą upės krantą.
Nuo kranto tinka labiau gaudyti ten, kur upė daro vingį ar yra didesni
žvejybos plotai. Bet kuriuo atveju būtini ilgi guminiai batai, dar
geriau - brydkelnės. Gaudymo būdas.
Žvejoti
geriausia ten, kur dugnas yra lygus, dar geriau - smėlėtas, srovė
vienoda ir nestipri. Gylis tiks ir pusė metro ir toks, kuriame tik
galima išlaikyti masalą prie dugno. Jei upė plati, užmesti galima
stačiai link kito kranto, ir svareliams pasiekus dugną, valą įtempti ir
leisti jiems ridentis dugnu. Taip prilaikant, leisti jiems pririedėti
prie pat kranto, nes jei vandenyje ar ant kranto yra žolių, visada yra
tikimybė sulaukti kibimo. Patogiausia yra žvejoti įbridus, tada gali
leisti masalui riedėti kiek tik leidžia srovė ir aplinkybės. Jei
svareliai per dažnai kliūva ar užsilaiko už dugno (bet ne už kliuvinių),
galima mėginti lengvinti kažkurį svarelį. Ir atvirkščiai – jei
sistemėlė tiesiog sklendžia vandeniu (pvz. stipresnė srovė), pasunkinti
pačią sistemėlę. Šis gaudymo būdas žvejui leidžia improvizuoti, galima
masalą kažkur prilaikyti, jį pašokdinti, kad atkreipti žuvų dėmesį. Taip
pat mokant dirbti su srove galima patikrinti vietas po palinkusiais į
vandenį medžiais. Kadangi įranga bei pats žvejybos būdas leidžia užmesti
masalą gana toli, galima tolimu metimu pasiekti toliau šokinėjančias
žuvis, tuo pačiu masalas, krisdamas ant vandens jas sudomintų. Sakysit:
„Čia dugninė". Taip, tačiau meškerė yra visą laiką laikoma rankose, o
sistemėlė juda dugnu, tarsi pati ieškotų žuvies. Kiekvienas žuvies
prisilietimas juntamas ranka, lyg gaudant museline. Tik kibimas kiek
kitoks. Jei museline juntamas vienas stuktelėjimas, tai čia kibimas
priklauso nuo žuvies būdo čiupti masalą (pvz. strepetys visada kelis
kartus suvirpins kotą). Žinant kur ir kokios žuvys laikosi, galima
specializuotis gaudyti ūsorius ar šapalus. Pajaukinti nepakenks.
Jei
dugnas be kliuvinių arba jų nedaug, sistemėlę galimą leisti tiek toli,
kiek galima jausti su ja kontaktą. Tai ypač patogu, kai iki tos vietos,
kur matosi esant žuvų, yra sunku prieiti, pvz. kai žuvis laikosi duobės
gale.
Taigi, aprašiau žvejybos būdą, kurį netyčia pats atradau.
Tikrai įdomu ir verta išmėginti. O jei šalia jūsų teka upė, ir žinote,
kur kokia žuvis mėgsta būti, pabandykite ir parašykite kaip sekėsi… Drageris
|
