Ešeriai ir ežerai Kartais žvejai
kalba, kad ešeriai — nepailstantys klajūnai, visus metus besiblaškantys
po vandens telkinį, tad meškeriotojui kartais nelengva šių žuvų rasti.
Dažniausiai taip kalbama nesėkmingai pažvejojus Kuršių mariose. Sakyti,
kad ešeriai —dideli klajūnai, gana rizikinga: šios žuvys dažnai laikosi
tam tikrose vietose. Daugelyje didelių ežerų yra puikių žūklės plotų,
kuriuose ešeriai kimba tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį.
Paprastai tos vietos — tai kalneliai, akmenynai ir pan. Dėl tam tikrų
priežasčių ešeriai šias vietas mėgsta ir neketina niekur trauktis.
Tiesa, kartais auksinė žūklės vieta trumpam tampa tuščia, bet pagrindinė
šio reiškinio priežastis tikrai ne ta, kad ešeriai sugalvojo paklajoti
po ežerą ir paieškoti geresnės vietos. Dažniausiai ešerių pasirodo ten,
kur staiga atsiranda daug lengvai pasiekiamo maisto. Tai paprastai
susiję su kokiu nors masiniu reiškiniu, pvz., aukšlių nerštu, vėžių
nėrimusi iš šarvo ir pan. Vietas, kurias
ešeriai renkasi ežeruose, apibūdinti keliais žodžiais sunku. Kelių žvejų
paklausę, kur ežere ieškoti ešerių, konkretaus atsakymo neišgirstume.
Jei ir išgirstume, atsakymai iš esmės skirtųsi. Ešerius gaudome giliose
vietose kietu dugnu, vidutinio gylio plotuose dumblėtu dugnu, šias žuvis
meškeriojame seklumose, vandens žolėmis apaugusiuose plotuose ir t. t.
Viename ežere kietą dugną netikėtai keičia itin dumblėtas. Ten, kur
dugnas kietas, gylis siekia maždaug 3 metrus, ten, kur dugnas dumblėtas,
tik metru giliau. Laikantis teorijų, žvejoti reiktų ne ten, kur dugnas —
klampus dumblas, bet ten, kur dugnas — žvyras. Praktika parodė visai ką
kita: plotuose kietu dugnu kibo tik maži ešeriai, vietose dumblėtu
dugnu masalus griebė kur kas didesni gentainiai. Norint paaiškinti tokį
fenomeną, reiktų kažkuo remtis, bet kai ežeras nesušnabžda  nė mažiausios užuominos, visos išvados — tik spėlionės. Į
klausimą, kodėl ešeriai kartais pakyla nuo dugno ir maitinasi
viduriniuose vandens sluoksniuose, atsakyti taip pat sunku. Ešeriai taip
elgiasi gana dažnai, tad spiningaujant tenka ieškoti vandens horizonto,
kuriame tam tikru metu medžioja ešeriai. Geriausias masalas vykdant
tokias paieškas — nedidukas skęstantis vobleris, pavyzdžiui, „Rapala
Countdown". Kiekvienu metimu renkantis trumpesnį voblerio skendimo
laiką, šiuo masalu galima išžvalgyti įvairius vandens horizontus.
Žinoma, ešeriai pakyla ir iki vandens paviršiaus, kur rengia
triukšmingas puotas. Tokį ešerių šėlsmą ankstų rytą matę visi
meškeriotojai, ir jokių nežinomųjų čia negali būti: ešeriai medžioja
vandens paviršiuje plaukiojantį mailiuką, ir tiek.
Ešeriai ir upė Daugelio žvejų teigimu,
žvejoti ešerius nesunku. Radus alkanų ešerių būrį ir pasirinkus tinkamą
masalą, šių plėšrūnų žūklė iš tikrųjų tėra lengvas žaidimas. Vis dėlto
reikia atsiminti, kad ešerys — nenuspėjamas ir tik dėl jam vienam žinomų
priežasčių kartais gali ignoruoti net skaniausią masalą. Rasti ešerių
būrį ežere nėra lengva, upėje tai paprasčiau: šimtaprocentinės ešerių
buveinės čia visada skiriasi nuo bendro fono. Nedidelėje upėje ešeriai
laikysis giliose duobėse, siauroje upėje ešerių geriausia ieškoti ten,
kur upė ima platėti, kur susidaro įlankėlės. Lėtos srovės upėje ešerių
bus ten, kur srovė greitesnė, t. y. siauresnėse upės atkarpose, rėvose.
Greitos srovės upėje reikia ieškoti vietų, kur vanduo teka lėčiau ir
ramiau. Kai upės vaga gili, ešeriai laikosi ten, kur sėklių keičia
gylis. Upėse ešeriai mėgsta laikytis palei vandens žolių juostą. Vandens
lygiui upėje krintant, ešeriai lenda į duobes arba leidžiasi upe žemyn.
Vandens lygiui kylant, ešeriai plaukia prieš srovę, laikosi įlankėlėse,
seklesnėse vietose. Ešerius vilioja plūdenomis ar nendrėmis apaugusios
nedidelės švaraus vandens telkinio salelės. Apaugusiame vandens
telkinyje ešeriai laikosi vandens augalų akutėse. Ešeriui, kaip ir
daugeliui mūsų vandenyse gyvenančių žuvų, plūdena yra patraukliausias
vandens augalas. Tai suprantama: ten, kur auga plūdenos, vandenyje
daugiau ištirpusio deguonies, be to, ant šių augalų stiebelių yra
įvairių organizmų, kuriais minta žuvys.
Ešeriai ir masalai Nors, ieškant grobio,
ešeriams padeda ir uoslė, vis dėlto pagrindiniai šių žuvų jutimai yra
rega, klausa ir šoninė linija. Dėl šios priežasties, žvejojant ešerius,
ypač svarbi masalo spalva. Gaudydami ešerius, paeksperimentuokite vienos
rūšies, bet skirtingų spalvų masalais. Pamatysite, kad dažniau ešeriai
atakuos kurios nors vienos spalvos masalą. Sunku pasakyti, kokias
spalvas ešeriai vertina labiausiai. Tai lemia ešerių racionas,
apšvietimas, vandens skaidrumas, žūklės vietos gylis. Universali masalo
spalva žvejojant ešerius — vadinamasis tepalas („motor oil"), bet kai
kuriuose vandens telkiniuose tam tikromis sąlygomis ešeriai ignoruoja ir
šios spalvos guminukus. Tai, ką vieną vasarą patyriau Kuršių mariose,
galiu drąsiai vadinti bene įspūdingiausia visų laikų ešerių žūkle.
Tądien nebuvo jokio vėjo, laivo nesiūbavo jokia bangelė. Danguje — nė
debesėlio, o marių vanduo toks žalias, jog atrodė, kad guminuką leidi ne
į vandenį, bet į kažkokią košę. Ešeriai griebė visus guminukus ir kibo
kaip pasiutę. Mūsų brigada padarė išvadą, kad tokiame drumstame
vandenyje ešeriai nieko neįžiūri, tad griebia visus guminukus. Deja,
klydome. Visų spalvų guminukus ešeriai griebė tik anksti ryte, vėliau
daugelis ešerių ėmė teikti pirmenybę geltoniems guminukams. Šio
reiškinio logiškai paaiškinti negalėčiau: žvejai puikiai žino, kad
Kuršių marių žydėjimo įkarštyje vandens skaidrumas, kaip, beje, ir matomumas po vandeniu, yra nulinis. Pastaruoju
metu labai išpopuliarėjo mikromasalai. Pasivaikščiojus ant Nidos
uostelio molo tampa aišku, kad mikromasalų manija užvaldė bent pusę
žvejų. Vaizdelis ant molo gerokai skiriasi nuo matyto prieš penkerius
metus: sliekais gaudo mažuma, mikromasalais — dauguma. Mikromasalų visai
nesunku įsigyti nedidukėje žūklės įrankių parduotuvėje prie pat molo.
Pastaruoju metu kalbama, kad ešerių galima pagauti tik mikromasalais.
Viena vertus, tai tiesa, kita vertus, žvejojant mikromasalais, kai
kuriuose vandens telkiniuose kimba nedideli ešeriai — didesni griebia
tik didesnius guminukus. Solidžiomis vartiklėmis gaudant lydekas, ešerių
taip pat užkimba. Kartais ešerys būna tokio dydžio, kad imdamas jį nuo
kabliuko stebiesi, kaip vargšeliui reikėjo pasistengti, norint apžioti
gana didelį trišakį kabliuką. Vadinasi, ešerys atakuoja ir didelį
masalą, bet kodėl? Gal blizgę ešerys palaikė konkurente, kurią reikia
išvyti iš savo teritorijos, gal atakavo iš godumo, norėdamas aplenkti
konkurentus? Į šiuos klausimus atsakyti sunku. Taip pat sunku nuspėti,
kokius masalus rinksis nežinomo vandens telkinio ešeriai. Žvejoji,
pavyzdžiui, rudens pradžioje gana sekliame ežere, mėtai 4 cm vobleriuką
ir džiaugiesi retais nedidelių ešerių kibimais. Kai atsibosta, kabini 9
cm voblerį. Staiga junti, kad kažkas ima smagiai priešintis. Žinai, kad
ne lydeka, bet negali patikėti, kad toks didelis vobleris suviliotų
didelį ešerį. Būna ir kitaip. Žvejoji 2 numerio sukriukėmis — kimba
šimto gramų ešeriai. Užkabinęs 0 numerio sukriukę pastebi, kad
šimtgraminių mažiau, kur kas daugiau — du ar triskart sunkesnių. Taigi
griežtai pasakyti, koks — didesnis ar mažesnis — masalas geresnis,
negalima. Reikia daug ką įvertinti ir pabandyti atspėti, dėl kokių
priežasčių ešerys puolė jam pasiūlytą masalą. Ešeriai ir taktika Meškeriotojo
karjerą pradedantys žvejai tiki, kad ešerys — gana primityvi, godi ir
kvaila žuvis, tad ir gaudyti ją reikia primityviai. Tokio gaudymo esmė
paprasta: pasirenkama sukriukė arba guminukas, masalas užmetamas,
leidžiama jam nuskęsti, tada masalas lėtai traukiamas kranto ar valties
link. Toks spiningavimas — tai ešerių žūklė be jokios taktikos. Kartą,
kaip dar pats buvau žalias spiningautojas, ankstų rytą Spindžio ežere
pamačiau vandens paviršiuje šėlstančius ešerius. Žuvys taip agresyviai
palei nendres vaikėsi mailių, jog atrodė, kad to mailiaus ore triskart
daugiau nei vandenyje. Apie guminės valties pūtimą negalėjo būti nė
kalbos. Staigiai susidėjau spiningą, užsikabinau „Balzer Colonel"
sukriukę, įsibridau beveik iki pažastų ir užmečiau vietos, kurioje iš
vandens į orą lakstė mailius, kurioje retkarčiais iš vandens
pasirodydavo didelių žuvų žabtai, link. Berods, antru metimu užkibo gana
solidus ešerys. Staigiai atkabinau ir vėl užmečiau. Deja, per
pusvalandį nepagavau nė vienos žuvies, nors ešeriai tą pusvalandį dar
šėliojo. Vėliau viskas nurimo. Nieko nesupratęs, grįžau į krantą. Iš
pradžių maniau, kad sukriukė plaukė per giliai, todėl ešeriai ją
ignoravo. Panašioje situacijoje atsidūręs dar kelis kartus, supratau,
kad greičiausiai pasirinkau netinkamą masalą. Ešeriams šėlstant
vandens paviršiuje (tai tetrunka 15–20 min., kartais — pusvalandį), nėra
kada gaišti ir laimės ieškoti tik sukriuke. Keliskart užmetęs sukriukę,
keisk ją tvisteriuku. Dar keli tušti metimai — kabink voblerį. Taip
išbandysi ne tik skirtingų dydžių, formų bei spalvų, bet ir skirtingai
vandenyje plaukiančius masalus: vieni griečiau ners į dugną, kiti plauks
prie pat vandens paviršiaus, vieni vibruos agresyviau, kiti virpės
švelniau. Gaudant ešerius ties povandeniniais kalneliais,
akmenynais, duobėmis elgiamasi taip pat. Pagrindinis taktikos tikslas —
rasti tuo metu dryžuotiesiems tinkamiausią masalą. Kai kuriuose vandens
telkiniuose jokios taktikos nereikia. Pavyzdžiui, viename „šviežiame"
karjere, kuriame dar darbuojasi ekskavatoriai ir kitų žuvų, be ešerių,
nėra, jokios taktikos nereikia: ešerys spurda, kad ir kokios spalvos
mikrotvisteriuką užmeti. Užmeti dviejų mikrotvisteriukų sistemėlę — į
krantą trauki du ešerius. Šiais laikais ešeriai vandens paviršiuje
šėlsta vis rečiau. Dideliuose ežeruose šį nuostabų vaizdą dar galima
pamatyti, bet gausesnio meškeriotojų būrio sulaukiančių mažesnių
ežerėlių ir tvenkinukų ešeriai gyvena paslaptingiau: dažniausiai
medžioja prie dugno ar viduriniuose vandens sluoksniuose, o vandens
paviršiuje pasirodo tik ten, kur ramu, kur jų niekas netrikdo.
|
