Zvejys.ucoz.com

Egzistuoja du polediniai ešerių gaudymo būdai: blizge ir avižėle. Neįmanom tvirtai atsakyti, kuris iš jų geresnis. Reikia gerai išanalizuoti kiekvieną situaciją ir kiekvieną telkinį. Ešerio poreikiai taip pat būna skirtingi priklausomai nuo telkinio tipo, pačios žuvies dydžio, maitinimosi bazės ir kitų faktorių. Pakalbėsime apie sezoniškumo faktorių ešerių gaudyme.

Sezoniškumo teorija

Pirmas ledas – tai tikra šventė. Tuomet net ir žvejybos aprėptis nebaugina – juk gręžti ploną ledą lengva. Kur po pirmuoju ledu slepiasi ešerys?  Ten kur ir kilkės (Volgos žemupys). Jei jau ešerys medžioja kilkes (apie tai galima spręsti iš jo skrandžio turinio), tai gaudyti jį reiktų blizge arba balansyro. Mailių medžiojančiam ešeriui avižėlė per daug nepastebima, ir žvejyboje kai reikia pagauti kuo daugiau žuvies per trumpiausią įmanomą laiką ji neleidžia įgyti reikiamo tempo.

Sausio viduryje, kai kilkių būriai išsisklaido, išsisklaido ir ešeriai. Gausesnius dryžuotųjų plėšikų būrius surasti vis sunkiau ir sugaunama jų mažiau. Tokiu metu sunku pasakyti kuo geriau gaudyti, blizge ar avižėle.Dėl deguonies trūkumo ešeriai tampa mažiau aktyvūs, dabar jie ne tokie judrūs kaip žiemos pradžioje ir didelių atstumų ieškodami kilkių nenukeliauja. Bet iš inercijos juos vis tiek turėtų būti galima sugauti blizge, nes lytiniai produktai dar ne taip stipriai spaudžia vidurius ir skrandis dar laisvas. Maitinasi jie vis dar aktyviai – badauti negalima, reikia kaipti riebalų atsargas nerštui.

Žiemos pabaigoje (pačio storiausio ledo sezonas), kai ešerio pilvukas suapvalėja, atrodo, kad blizgę ar balansyrą būtų išvis galima palikti namie. Gainioti mailių jam dabar sunku, į skrandį nieko apart mažų vabalėlių ar vėžiagyvių vis tiek netilps. Tokiu metu ešeriai turėtų laikytis sėkliuose, prie stačių krantų o ypač prie salų, kur daugiau deguonies prisotinto vandens ir mažai judėti nes reikia taupyti energiją. Maitinasi jie mažomis porcijomis (skrandis tuo metu visiškai užspaustas), bet visą dieną. Suėdei –suvirškinai, suėdei –suvirškinai. Ir čia nieko geriau už avižėlę, imituojančią mažą maisto objektą nesugalvosi, o blizgės ir balansyrais gali gulėti namie. Taip teorijoje galima nustatyti plėšrūno poreikius net nelipant ant ledo. Ant pirmojo ledo, be konkurencijos karaliauja blizgė. Viduržiemyje – blizgės ir avižėlės santykiu 1 prie 1, gal net truputį avižėlės naudai. Ant paskutinio ledo – tik avižėlė. O kaip viskas yra tikrovėje?

Sezoniškumo praktika

Žvejų žiema vidurio Rusijoje paprastai prasideda lapkritį, kai maži telkiniai pasidengia pirmuoju ledu, kuris jau gali išlaikyti žmogų. Dideliuose telkiniuose ledas atsiranda gerokai vėliau negu ant kūdrų, upelių ar ežeriukų, Bet būtent  didesniuose telkiniuose žūklė įdomesnė. Dideli plotai – dideli žuvies būriai. Ešerių būryje konkurencija neišvengiama ir būtent dėl jos sugaunama daugiau žuvies. Bet būna ir taip, kad būrio ešerys nenori kibti. Priežastį surasti sunku, bet pagauti plėšrūną vis dar įmanoma tik žūklė tampa sudėtingesnė.

Dideliuose telkiniuose pagrindinis ešerių maistas yra mažos žuvelės. Volgos telkiniuose tai beveik visada kilkės, rečiau – aukšlės. Jų medžioklei ešeriai susirenka į didelius būrius. Gaudant ant pirmojo ledo blizgė turi eilę pranašumų lyginant su avižėle. Visų pirma – didelis veikimo spindulys. Jei avižėlės veikimo spindulys ant pirmojo ledo yra 1-1.5 metro, tai blizgės tomis pačiomis sąlygomis jis 4-5 kartus didesnis. Masalo (ir blizgės ir avižėlės) įtakos spindulį galima padidinti keliant masalą nuo dugno. Kuo masalas aukščiau – tuo jis geriau matomas žuviai. O blizgė yra matoma iš didesnio atstumo. Antra, blizgė daug mobilesnė, ji greičiau pasiekia dugną. Nereikia valyti eketės: tris minutes „padirbai" ir jei žuvis nepasirodė, gali eiti toliau. Po pirmuoju ledu ešeriai labai aktyvūs. Blizgę griebia ir dideli ir maži dryžuotieji. Svarbiausia –juos surasti, o tam reikia gręžti daug ekečių. Nepamenu daug žvejybų, kur ant pirmojo ledo būčiau gaudęs vien avižėle. Tada geriausiu atveju pavykdavo pagauti „kūdrinius" mikroešeriukus. Praktika patvirtina, kad ant pirmojo ledo avižėle gaudyti nėra jokios prasmės.

Bet viduržiemyje teorija ir mano praktika išsiskiria. Jau daug metų pildau žvejo dienoraštį. Užrašau datą, dienos metą, orą, pagautos žuvies kiekį ir svarbiausia, ant ko ji sugauta. Atidžiai išstudijavęs praėjusių septynerių metų užrašus sudariau lentelę, kurioje yra du stulpeliai: viename – gaudymas blizge, antrame – avižėle. Rezultatai tokie: Nuo trečiojo gruodžio dešimtadienio iki kovo vidurio (Tai būtų vidurinės juostos viduržiemio ribos) blizgei teko 97% pagautų ešerių, o avižėlei – tik likę 7 procentai. Tikriausiai rezultatui įtakos turėjo mano asmeninis pomėgis gaudyti blizge. Pripažinsiu, blizgiausi man daug įdomiau nei gaudyti avižėle. Bet jei gaudyti blizge nebūtų tikslinga, tai aš ir negaudyčiau. Vienintelis pastebėjimas mano statistikoje – sugaunamų žuvų vidurkis ženkliai sumažėjo.

Kartais viduržiemy ešeriai neblogai kimba ir ant avižėlės. Dauguma mano pažįstamų žvejų teigia, kad viduržiemyje avižėle ešeriai gaudomi nė kiek ne prasčiau negu blizge, o gal net ir geriau. Vis dėl to viduržiemy aš žuvies pagaudavau trečdaliu daugiau negu gaudantys avižėle. Pati įsimintiniausia žūklė įvyko praėjusių metų vasarį. Mes su draugu gaudėme aplink vieną salą Volgos viduryje. Gaudėme tose pačiose vietose ir dėl eksperimento netgi keitėmės eketėmis. Aš gaudžiau blizge, o draugas – avižėle. Žūklės pabaigoje, mano dėžėje ešerių buvo 8 kartus daugiau negu pas draugą. Ant paskutiniojo ledo aš užlipu daug dažniau negu viduržiemy ir dažniausiai gaudau tik ešerius. Gaudau prie krantų, prie salų kur statūs krantai – būtent tokiose vietose šiuo metų laiku renkasi įvairiausia žuvis, tame tarpe ir ešeriai. Net jei blizgė ir nebuvo favoritas, ešeriai vis tiek ją griebė! O tai jau visiškai prieštarauja teorijai. Dabar ešerys turėtų maitintis tik smulkiu maistu, tokiu kaip šoniplaukos, bet iš tiesų jis noriai griebė net didokas blizges. Aišku, ne taip noriai kaip viduržiemy ar ant pirmojo ledo, bet griebė.

kartais pasižiūrėti į eketę naudinga - matysite, kaip žuvis reaguoja į masalą

Pati įdomiausia žūklė įvyko praėjusio sezono pabaigoje. Ešerių ieškojau jų pirmojo ledo mėgstamose vietose: prie salų Čeboksarų užtvankoje. Iš pradžių nusprendžiau gaudyti avižėle nes buvau įsitikinęs, kad gero kibimo tikėtis neverta. Porą dienų prieš tai man paskambino draugas ir perspėjo, kad nepamirščiau įsigyti „matyliaus" nes blizge ešeriai nesidomi. Savo zonoje išgręžiau 15 ekečių iš kurių su avižėle pagavau tik tris ešerius, tiesa, visai nemenkus. Rezultatas nedžiugino. Gręžti prie pat salos ir gaudyti mailių man nesinorėjo. Tik dėl eksperimento į vieną eketę nuleidau blizgutę. Ir reikalai pajudėjo: per tris valandas sugavau daugybę rinktinių ešerių. Tiesa, blizgė pas mane ne pati prasčiausia  - tai buvo eksperimentinis rankų darbo gaminys. Ji buvo neįprastai išlenkta ir „dirbo" labai „ekstravagantiškai", kas ir suviliojo plėšrūnus. Tikriausiai todėl ant tos stebuklingos blizgės kabliuko ir užkibo tiek ešerių. Ant paskutiniojo ledo vis dėl to laimėjo avižėlė, kuriai teko beveik 63% sugautos žuvies. Bet nemanau kad toki metu blizgė turėtų pralaimėti. Taip, beveik visi mano draugai ant paskutiniojo ledo gaudo avižėle. Tikriausiai jie tiesūs – taip pagauti lengviau. O aš lengvų kelių neieškau. Tiesos dėlei, reikia pripažinti, kad kai kur teorija su praktika sutampa. Sezono pabaigoje blizge sugauti ešerį vis sunkiau, o kuo sunkiau sugauti blizge, tuo man įdomiau. Galima sugalvoti daugybę būdų sugauti ešerį blizge. Net jei žuvis pasyvi, ją vis tiek įmanoma priversti užkibti. Svarbiausia – galvoti ir bandyti.

Kompromiso paieškos

Norint pasiekti gerų rezultatų reikia analizuoti situaciją žūklės vietoje. Neįmanoma iškart pasakyti kuo geriau gaudyti, blizge ar avižėle. Aš visuomet pradedu nuo blizgės, nes jos veikimo spindulys didesnis ir ji pritraukia žuvį iš didesnio atstumo negu avižėlė. Ešerys priplaukia prie masalo ir dažniausiai jį „bando". Nuo jo aktyvumo priklauso, ar masalą jis sugriebs, ar kaip dažnai būna prasto kibimo metu, tik bakstels nosimi net neprasižiodamas. Jei ešerys gerai griebia blizgę, apie avižėlę aš net nesusimąstau. Bet artėjant paskutiniam ledui vis dažniau prireikia ir jos. Beje, esant prastam kibimui blizgė padeda gaudyti ešerius avižėle. Nuleidžiu blizgę į eketę, virpinu, taip surinkdamas aplink eketę būrį ešerių (kad ir kokie pasyvūs jie būdų, o nauju objektu vandenyje vis tiek susidomės). Jei negriebia blizgės į tą pačią eketę nuleidžiu mažytė avižėlę ant labai plono valo, o jos ešerys neatsisakys. Tokiu būdu pagrindinis blizgės tikslas – prie eketės pritraukti kuo daugiau ešerių. Žinoma, po praėjus šiek tiek laiko jie gali išsisklaidyti, tuomet vėl reikia panaudoti blizgę. Avižėlės pakeitimas blizge kai žuvis pasyvi, retai atneša laukiamą rezultatą. Kai net ant avižėlės plėšrūnas kimba prastai – blizgę naudoti beprasmiška. Dar galima avižėlę rišti virš blizgės. Ant pirmojo ledo toks variantas gali suveikti, ant paskutinio – vargu. Su blizge problemų nebus, o su avižėle „žaisti" sudėtinga, bet įmanoma. Vienas mano draugas būtent taip gaudo visą sezoną. Jei žuvis nesidomi blizge, jis ją nuleidžia ant dugno ir „žaidžia" avižėle.