Savo pirmąją žvejybą žiemine blizgute prisimenu kaip vykusią vakar.
Tiksliau būtų sakyti net ne žvejybą, o pirmąją žuvį. Prieš berods šešetą
metų, žiemą, gavau kvietimą iš Klaipėdoje gyvenančio bičiulio atvykti į
pajūrį. Stintų, o jei sąlygos leis paėjėsim ir ešerių, viliojo draugas.
Ilgai galvoti nereikėjo, mat iki tol mariose buvau nežvejojęs.
 Pirmą
kartą mariose žvejojome ties Nida. Buvau pagavęs jau keliolika stintų,
ir kartu su kompanija pradėjom statyti vėliavėles vėgėlėms. Bičiuliai
toje vietoje prieš kelias dienas džiaugėsi puikiais šių žuvų laimikiais,
tad viltis buvo didžiulė. Kol vėliavėlės tylėjo, stintos pamažu kibo,
ir man, pirmą kartą ant Kuršių marių ledo buvo be galo smagu. Žvejojau
dviem meškerytėm tradicine sistemėle – kelios fosforinės avižėlės ir
svarelis apačioje. Visgi buvau kažkur skaitęs ar girdėjęs, kad dažnas
marių žvejys vietoje svarelio naudoja didelę avižą arba blizgę. Ant
kablio kabina didesnį žuvies gabalą ir tikisi vėgėlės. Avižos neturėjau,
didelės blizgės irgi, bet neperseniausiai buvau įsigijęs „Kuusamo"
varinės spalvos blizgutę. Nedidelė, bet dirbo puikiai. Plika akimi
matėsi, kaip šiek tiek mestelėjus į viršų, valas gražiai nučiuoždavo į
šoną. Didelio žuvies gabalo nedėjau. Blizgute žvejojau pirmą kartą, bet
supratau, kad tai sutrukdytų blizgutės žaismą. Taip bežvejodamas pagavau
keletą tokių stintų, kad net visko matę Kuršmarių vilkai buvo nustebę.
Didstinčių. Tačiau didžiausia visų, ir ypatingai mano, nuostaba buvo
priešaky. Po dar vienos stintos, nuleidęs blizgutę žemyn, kilstelėjau į
viršų, ir pajutau kažkokį kliuvinį. Tokia buvo pirmoji mintis. Visgi,
greit sumojau, kad tai gali būti žuvis. „Kliuvinys" patvirtindamas,
atsakė keletu smūgių ir supratau, kad tikriausiai turiu reikalų su
vėgėle. Prisitraukiau prie eketės gana nesunkiai, ir akimirkai mūsų akys
susitiko. Nežinau ar išvydusi dienos šviesą, ar mano iš nuostabos
ištįsusį veidą, vėgėlė nėrė žemyn su dviguba jėga. Aš tik spėjau
pamatyti, kad laimikis neeilinis, ir per eketę tikriausiai netilps.
Pamatę, kad neįprastai elgiuosi, sulėkė bičiuliai, ir prasidėjo.
Galėčiau, turbūt ir visą straipsnį parašyti, kaip traukiau savo pirmąją
gyvenime  vėgėlę,
bet užmanymas ne visai toks. Pasakysiu tik tiek, kad po gerų
penkiolikos minučių, pasitelkus į pagalbą kablį, ir gerokai praplatinus
eketę, gražuolė 3,1 kg margašonė spurdėjo ant ledo. Tuo metu tai buvo
mano didžiausia žuvis apskritai, ir pirmasis didelis laimikis iš po
ledo, pagautas varinės spalvos blizgute su holograma – „Kuusamo
Kilpa-loiste". Po manojo laimikio pasipylė kibimai ir ant vėliavėlių. Su
bičiuliais tada pagavome gerą dešimtį vėgėlių, stintos kibo iki pat
vakaro. Tą žvejybą tikriausiai prisiminsiu visą gyvenimą.
Tokia buvo mano pirmoji pažintis su žvejyba blizgute nuo ledo. Turbūt
net nereikia sakyti, kad nuo tada stintų žūklėje praktiškai nenaudoju
svarelių. Visada, kai tik leidžia sąlygos vietoje švinelio kabinu
blizgutę. Kai žvejoju Nidoje ar ties Vente, kur nėra srovės ir gylis
nedidelis naudoju „Kuusamo" blizgutes iki 10g – „Jazz", „Sinfonia",
„Soul" modelius (1 paveikslas).  Tikiu,
kad blizgutė turi imituoti stintelę, tad spalvos pasirinkimas paprastai
būna vienareikšmiškas – sidabrinė. Kartais eksperimentuodamas užkabinu
ir varinę arba bronzinę, bet visada užklijuoju papildomą sidabrinę
hologramą. Kai žvejoju arčiau vadinamojo poligono arba kitur arčiau
farvaterio, tenka naudoti sunkiausią modelį – „Varma" (70mm, 15g) . Per
daugybę žvejybų iki šiol mane nudžiugino ne viena gražuolė vėgėlė.
Stintų savo kompanijoje dažniausiai pagaunu daugiau nei bičiuliai
žvejojantys įprasta sistema su švineliu.
Visgi kelis metus po to blizgutes naudojau tik žvejodamas Kuršių
mariose. Ežeruose buvau ištikimas avižėlei. Blizgute pradėjau gaudyti,
tik prieš trejus metus. Ir vėl pradžia buvo ne visai tradicinė.
 Kaip
dažniausiai žvejyboje būna, kuris nors iš draugų, bičiulių ar pažystamų
ką nors išbando pirmieji. Taip ir mano atveju. Draugai, ilgai svajoję
apie žvejybą žiemine blizgute iš valties, vieną rudenį tai ėmė ir
išbandė. Rezultatai buvo daugiau nei įspūdingi, tad netrukau šios žūklės
išbandyti ir aš. Dabar kai jau esu sukaupęs šiek tiek patirties, galiu
ja pasidalinti ir su jumis. Galbūt patyrusio blizgiautojo nesudominsiu,
bet pradedantysis tikrai ras naudingų patarimų ir išvengs keleto klaidų,
su kuriomis pirmose žūklėse susidūriau aš pats. Klaidos žvejyboje
dažniausiai kainuoja pinigus, tad patarlė, kad protingi mokosi iš
svetimų klaidų, čia ypatingai pasiteisina.
Blizgute iš valties pradedu žvejoti antroje rudens pusėje. Taip jau
yra, kad tuo metu ešeriai būriuojasi ir dažniausiai renkasi giliausiose
vandens telkinių vietose. Būtent šiuo metų laiku, juos paprasčiausiai
aptikti, ir galima sugauti daug ir įspūdingų egzempliorių. Jau nuo
spalio mėnesio, žinodami vandens telkinį, echoloto pagalba, galite
tikrinti gilesnes ežero vietas. Labai didelė tikimybė, kad ešeriai dar
nebus nusileidę į patį duobių dugną, o laikysis ant duobių šlaitų,
arčiau viršaus. Žiemai artėjant, dryžuotieji pamažu leidžiasi į duobių
dugną ir dažniausiai kimba iš giliausių telkinio vietų. Visgi, žvejyboje
aksiomų nėra. Besikeičiantys rudeniški orai, visada įtakoja žuvies
elgseną, tad nereikia kitą kartą nustebti, radus ešerių būrį ne duobėje,
o ant povandenio kalniuko viršaus. Tam yra visagaliai echolotai, ir
dauguma žvejų šiais laikais, be jų žūklės neįsivaizduoja.
 Suradus
žuvį, reikia teisingai užsiinkaruoti. Teisingai, yra taip, kad inkaro
virvė su dugnu sudarytų ne statų, o kuo smailesnį kampą. Tam reikia
turėti nemažą virvės atsargą, bet investicija atsiperka. Norint šiek
tiek pakeisti žvejybos vietą, užtenka kelis metrus atleisti virvę, ir
valčiai pasislinkus pavėjui, blizgutė žais jau už kelių metrų. Juk ir
žiemą, nebėgame toli nuo kibios eketės, o gręžiame kitą už kelių metrų.
Ilgiau atleista virvė turi dar vieną privalumą. Vėjas valtį visada
judina ir į šonus, tad vienu užsiinkaravimu apgaudomas kelių, o kartais
net keliolikos kvadratinių metrų plotas.
 Prieš
pereidamas prie masalų, trumpai apie įrankius ir valus. Kadangi,
žvejojama iš valties, ir pakankamai giliai, tai tokiai žvejybai naudoju
tik ploną pintą valą. Tiesa sakant, spiningaudamas pintą valą naudoju
visada, ir tik retais atvejais upėje žvejybai mažais vobleriais ir
sukrėmis esu susivyniojęs monofilamentinį. Pinto valo pagrindinis
privalumas – jo visiškas netamprumas. Kiekvienas net menkiausias žuvies
prisilietimas matosi ant sargelio, o dažnai ir jaučiamas ranka. Ir visai
nereikia bijoti naudoti pinto valo žiemos sezonu. Svarbu tik pasirinkti
teisingai. Termolydyti pinti valai (ant pakuotės turėtų būti angliškas
žodis „fused") dėl unikalios savo gamybos technologijos yra beveik be
oro tarpų, todėl visiškai neįgeria vandens. Toks pintas valas šąla ne ką
daugiau nei įprastas monofilamentinis, o jautrumas padidėja kelis
kartus.
 Įrankį
blizgiavimui iš valties renkuosi visada kietesnį, ne mažiau kaip 50 cm
ilgio. Esu žvejojęs tiek su stiklo pluošto spiningėliais, tiek su
angliniais. Pirmieji pigesni, antrieji kiek brangesni ir lengvesni. Tad
rinktis greičiausiai reiktų pagal piniginę. Svarbu žinoti, kad
tvirtesniu, kietesniu kotu geriau pasikerta žuvis gaudant didesniam
gylyje. Galbūt, šiek tiek prarasite malonumo, nei traukdami ešerius su
taip vadinamąja „sasyska". Visgi, galų gale, laimėsite, nes pakirtimų
procentas bus ženkliai didesnis. Visada ir būtinai naudoju sargelį.
Kartais net puskilinio ešerio kibimas vos vos matomas, o ranka nieko
nejauti net su pintu valu.
Ritelei, svarbiausia svoris, ir gerai veikiantys stabdžiai. Šiomis
dviem charakteristikom pasižymi kelių žymesnių gamintojų mažiausi
modeliai, ir vėlgi, viskas priklausys nuo jūsų kišenės. Net nekalbu
apie pigiausias plasmastmasines bevardes rites. Jų rinktis
nerekomenduoju, nes keisti rites kas sezoną, manau daugeliui iš jūsų jau
praeitas etapas. Geriau vieną kartą išleisti daugiau, ir turėti gerą
įrankį, kuris tarnaus kelis sezonus ne tik žvejojant blizgute iš
valties, bet ir daugeliu atvejų visą poledinės žūklės sezoną.
  O
dabar pereikime prie svarbiausio. Blizgutės. Jeigu, galima pataupyti
komplektuojantis meškerytes, rites, renkantis valą, galų gale aprangą ir
kitus įrankius, tai blizgutėms taupyti tikrai neverta. Juk žuvis kimba
ne ant geros meškerės, ritės, o būtent, ant to besitabaluojančio ant
valo vilioklio. Todėl blizgutes rinktis reikėtų itin atsakingai. Aš savo
dėžutėje turiu dviejų gamintojų masalus. Vieno modelio lietuviškas, ir
didelę gamą suomiškų „Kuusamo". Prisimenu vieno bičiulio, jau patyrusio
blizgiautojo žodžius, kai paklausiau nuo ko pradėti komplektuotis
žieminių blizgučių rinkinį. Atsakymas buvo vienareikšmiškas: „iš karto
pradėk nuo geriausių – „Kuusamo". Mes žvejai žmonės smalsūs, tad ir man
iš karto kilo klausimas, kuo gi tos suomiškos viliokės geresnės už kitas
esančias parduotuvėse. Vėl gi, mano draugas buvo konkretus: „jos visos
iki vienos dirba". Nebūčiau žvejys, jei nebūčiau pamėginęs paneigti
draugo žodžių praktikoje. Išleidęs kelias dešimtis litų, prisipirkau
visokių bevardžių blizgių po kelis litus, ir porą kartų žvejyboje
padarėme mini varžybas. Manau, net nereikia sakyti kas buvo pranašesnis.
Gavau į vienus vartus. Keičiau savo gelžgalius vieną po kito, o
bičiulis naudodamas vieno modelio suomišką blizgaitę traukė ešerius
vieną po kito ir šypsojosi į ūsą. Tada jau buvau ištraukęs tą didžiąją
vėgėlę, bet ešerių žūklėje buvau tik mokinukas. Patirtis atėjo vėliau,
ir noriu pasidalinti keliais praktiniais patarimais, kuriuos pats esu
išbandęs ir patikrinęs praktikoje.
 Kadangi
nuo stintų žūklės perėjau prie žvejybos žiemine blizgute iš valties,
tad dabar ir noriu aptarti konkrečių modelių pasirinkimą tokiai
žvejybai. Dažniausiai ešerių paieška prasideda giliausiose ežero vietose
iki 14-17m, tad iš „Kuusamo" gaminamų modelių geriausiai pasiteisina
didžiausios ir sunkiausios blizgės – „Varma" (70,15) ir „Jazz” (65,10).
Taip yra ne tik dėl to, gal žvejojant giliau sunkesnė blizgė geriau
skęsta. Daugybę kartų teko susidurti su ypatingai aktyvių ešerių kibimu,
ir didesnė blizgė būdavo svarbiausias didesnių ešerių selektorius.
Esant silpnesniam kibimui, aišku, verta šiek tiek sumažinti masalą ir ne
kartą žūklę yra išgelbėjus „Sinfonia" (60,9) ar netgi „Varma” (50,8).
Kartais ešerių būrys stovi ant paties duobės šlaito viršaus, tad mažesnė
blizgė būna daugiau nei logiškas pasirinkimas.
 Beveik
visi „Kuusamo" blizgučių modeliai yra su grandinėle pritvirtintais
kabliukais. Mano įsitikinimu, dažnai žuvį labiau vilioja būtent tas
laisvai besiplaikstantis kabliukas, o pati blizgutė tik patraukia
dėmesį. Anksčiau, ant kabliuko dažniausiai maudavau tradicinę ešerio
akį. Visgi, paskutiniu metu baigiu nuo to atprasti. Prieš keletą metų
parduotuvėse atsiradusios dirbtinės uodo trūklio lervos dažnai yra daug
geresnis pakaitalas. Rudenį dažnai pasiteisina ir mažiausi tvisteriukai.
Tad vienaakiai ešeriukai akių daugiau nebebado.
Kai šis straipsnis pasirodys spaudoje, tikriausiai žiema jau bus
atėjus. Dauguma žvejų su manimi sutiks, kad būtent pirmasis ledas yra
pats palankiausias blizgiavimui. Ir ešeriai geriausiai kimba, ir skyles
gręžti lengva. Kadangi pirmledis dažniausiai būna pavojingas, žvejybą
tenka pradėti priekrantėse, kur gyliai nedideli iki 2-2,5m. Tad
blizgutes renkuosi atitinkamas – „Kilpa-loiste" (35,3), „Varma” (45,5).
Pirmledžio žvejybai spiningėlio nenaudoju. Blizgutės mažos, valo
išleidžiama minimaliai, tad renkuosi lengvą meškerytę, kuri pavaizduota 2
paveiksle. Jos ir įprasto žieminio spiningėlio svoris skiriasi kelis
kartus. Lengvesniu  įrankiu
daug geriau jaučiamas tiek mažo vilioklio darbas tiek ir pats kibimas.
Tokią meškerytę naudoju iki 4-5 metrus siekiančių gylių, kol galimybė,
kad valas susipainios ant ledo lygi nuliui.
Gyliuose iki 5-6 m iš po ledo ešerius vilioju didesniais blizgių
modeliais iki 6g – „Jazz”, „Sinfonia", „Leija". Žiemai įsibėgėjus ir
ledui sustorėjus, galima tikrinti ir gilesnes vietas. Galima sakyti,
sugrįžtame ten, kur žvejojome rudenį iš valčių. Tad blizgučių
pasirinkimas atitinkamas ir jau aprašytas.
(2 paveikslas)
Dar kartą pasikartosiu, kad žvejyboje visiems atvejams taisyklių
nėra, ir eksperimentuodamas dažnai pasieki daugiau, nei įsikibęs
laikydamasis kokios nors vienos teorijos. Svarbu turėti pakankamą masalų
pasirinkimą savo dėžutėje tam, kad galėtum išmėginti ir rasti tą
vienintelį, kurį ešeriai tą dieną griebia geriausiai.
Mano aprašytas blizgučių pasirinkimas pagal žvejybos gylius yra tik
pradžių pradžia. Tikiu, kad pradedančiajam žvejui pasiūliau atspirties
tašką. Eksperimentus su spalvomis palieku jums. Kaip sako vienas mano
geras bičiulis: „atradimo džiaugsmas žvejyboje, dažnai netgi didesnis už
pasitenkinimą ištraukus žuvį". Gerų eksperimentų šiemet. Sinoptikai
žada, kad žiema bus ilga.
Valius Venskutonis
|
