Mokslininkai mano, kad žuvys – nepakankamai
ištirtos, todėl mūsų žinių bagažas apie šiuos gyvūnus gana ribotas. Šią
spragą, Pensilvanijos universiteto biologijos ir žuvininkystės
profesorės Victoria‘os Braitwhite nuomone, būtina kuo skubiau užpildyti,
o vienas svarbiausių klausimų – nustatyti, ar žuvys jaučia skausmą?.
Beveik šimtmetį meškeriotojai
diskutuoja, ką žuvys patiria, kai į lūpą įsminga kabliukas? Šis
klausimas svarbus etikos aspektu, nes iki šiol mokslininkai manė, kad
žuvys – nejautrūs gyvūnai. Na, o žvejai šiuo teiginiu lyg ir
pateisindavo aštrių žvejybos kabliukų naudojimą. Tačiau dabar ne tik
etikos sumetimais tapo būtina žinoti, ką patiria žuvys, kai susiduria su
žvejybos įrankiais? Pasaulinės maisto organizacijos specialistai
prognozuoja, kad jau 2030 metais pusė visos žmonijos per metus
suvalgomos žuvies ant mūsų stalo atkeliaus iš žuvininkystės fermų.
Vadinasi, jomis reikės rūpintis kaip žemės ūkyje auginamais galvijais ir
paukščiais. Todėl V.Braitwhite teigimu, tyrimų ji ėmėsi anaiptol ne
siekdama išspręsti seną žvejybos etikos problemą, o rengdama dirbtinio
žuvų auginimo ir veisimo fermose metodiką.
Ilgus
metus atlikami ir dešimtis kartų patikrinti tyrimai parodė, kad žuvų
organizme yra tokios pat specialios paskirties nervų skaidulos, kokias
turi žinduoliai ir paukščiai. Ši išvada pateikta profesorės
monografijoje „Ar žuvys jaučia skausmą?", kurioje pabrėžiama, jog žuvų
sandara daug sudėtingesnė nei iki šiol manyta. Bandymai parodė, kad
visos žuvys reaguoja atitinkamai, jei joms sukeliamas skausmas. Antra,
jos iškart nusiramina, jei skausmo dirgiklis pašalinamas. Todėl
mokslininkė teigia, kad tyrimai parodė, jog žuvys jaučia skausmą.
