Zvejys.ucoz.com

Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų?

Garbės palyda

Kiekvienas spiningininkas savo praktikoje yra susidūręs su kol kas prieštaringai komentuojamu fenomenu: lydeka atlydi masalą iki pat valties borto ar stovinčio ant kranto meškeriotojo kojų, tačiau taip ir nesiryžta atakuoti. Dažniausiai žuvis apsisuka ir dingsta gelmėje. Ne tik lydekos, bet ir sterkai, šapalai, upėtakiai, o ešeriai kartais būriu eskortuoja sukrę iki pat tos ribos, kai spiningininkui nebelieka kitos išeities, kaip tik traukti masalą iš vandens.

Laimikis buvo aiškiai matomas, beveik ranka pasiekiamas. Ką daryti toliau? Ypač tada, kai palyda, nepaisydama meškeriotojo artumo, atplaukia paskui masalą kelis kartus iš eilės? Taip dažniausiai atsitinka, kai masalas užmetamas kaskart ta pačia kryptimi  ir velkamas valties link tuo pačiu tempu. Sutikite, kad kartais rankos ima išdavikiškai virpėti, kai šis fantasmagoriškas veiksmas kartojasi kelis sykius, o jo finalas visada tas pats – eskortas paskutinę akimirką pasišalina.

Esminė klaida

Dažniausiai spiningininkas instinktyviai daro tą pačią klaidą – ima lėčiau sukti ritės rankenėlę. Masalo eiga sulėtėja. Tokiu atveju eskortas pasišalina anksčiau. Vadinasi masalo eigos lėtinti negalima.

Man teko tai akivaizdžiai patirti Luksto ežere: vartiklę kaskart atlydėdavo lydeka ir kaskart pasišalindavo, kai valties bortas būdavo greta. Tą kartą instinktyviai pasielgiau nestandartiškai – kai iki valties masalui plaukti liko maždaug 10-15 metrų, ėmiau beveik dvigubai greičiau sukti ritės rankenėlę. Ir lydeka čiupo masalą. Tačiau vėliau įsitikinau, kad šis manevras būna veiksmingas ne visada. Kodėl? Paaiškinti sunku.

Dalis spiningininkų linkę manyti, kad taip atsitinka tais atvejais, kai plėšrūnui kelia įtarimą pernelyg ryški masalo spalva. Kiti mano, kad išalkęs plėšrūnas nori papietauti, tačiau nuo atakos jį sulaiko instinktyvus atsargumas, nes masalo žaismas šlubuoja. Treti tvirtina, kad masalo lydėjimo fenomenas pasireiškia, kai naudojamas masalas, imituojantis tame vandens telkinyje retą arba visai negyvenantį grobį. Dar kiti sako, kad netinka masalo tipas. Dar viena versija – netinka kvapas. Kad ir kaip yra, tačiau keistas plėšrūnų elgesys tokiais atvejais rodo, jog reikia keisti žūklės taktiką.

Statistiškai esu užfiksavęs, kad tik kas trečia lydeka susigundo, kai masalas ima sprukti. Šis būdas visiškai netinka sterkams. Dažniau nei lydekas jis padeda sugundyti ešerius, kurie staiga užsidega persekiotojo azartu, tačiau ir jiems tai tinka ne visada, o antra, ešerius masalo spurtas paskatina atakuoti tik tada, kai masalas – sukrė arba vobleris.

Masalo keitimas

Jei masalo greičio padidinimas neveiksmingas, geriausia keisti masalą. Kai naudojama vartiklė, tai patartina daryti iškart. Kai masalas – sukrė, galima pabandyti vieną du kartus ją plukdyti kiek įmanoma lėčiau ir giliau nei pirmą kartą. kartais tai padeda suvilioti žuvį, kuri atlydi masalą. Šį metodą geriausia taikyti lydekoms ir sterkams, bet dažniau toks triukas pasiteisina žvejojant upėje. Todėl, susidūrus su masalo eskortavimo fenomenu ežere, geriausia iškart panaudoti voblerį. Tačiau ne bet kokį.

Praktika rodo, kad priimtiniausias – „minnow" tipo vobleris, t.y. toks masalas, kuris geriausiai tinka žvejoti vadinamuoju „tvičingo" būdu (skaitykite 15min.lt – 2011.06.02: Žūklės praktika.Kas yra tvičingas – madingas terminas ar nauja spiningavimo praktika). Šie masalai palyginti ilgi, jų liežuvėlis įtvirtintas gana stačiu kampu, o masalas lengvesnis už vandenį. Vobleris užmetamas į tą pačią pusę, iš kurios pasirodo lydeka ar ešerys. Masalas kurį laiką velkamas gana energingai, jis paneria, o tada imamas traukti šuoliukais. Tarp šuoliukų – kelių sekundžių pauzės. Būtent jų metu dažniausiai tikėtina ataka. Deja, būna taip, kad ir šis būdas nepadeda.

Žinomas vokiečių spiningininkas Martinas Verle yra pasiūlęs vieną būdą, kuris teikia paskutinį šansą: kai masalas jau artėja prie valties,  o valo ilgis sutrumpėja tiek, kad masalą reikės traukti iš vandens, galima, išvydus „eskortą", masalą plukdyti šalia valties borto aštuoniuke. Pasitaiko, kad tai ir sugundo lydekas ir ešerius, kurie, atlydėję masalą, sukinėjasi šalia, atakuoti. Tokiais atvejais geriausiai tinka vobleris, tačiau galima laimę bandyti ir su guminuku.

Netaiklus šūvis

Žūklėje dažnesni atvejai, kai azarto įkarštyje plėšrūnas paprasčiausiai pramauna pro šalį, t.y. nepataiko sugriebti masalą. Daugelis spiningininkų net neįtaria, kad tokie atvejai labai dažni ir, įvairių ekspertų duomenimis, sudaro ne mažiau kaip pusę visų atakų. Kodėl apie tai mažai žinome? Todėl, kad veiksmui vykstant gelmėje mes paprasčiausiai to nematome. Daugelis žuvų, net ir tokios greitos kaip upėtakiai, nėra taiklūs „šauliai", nors mes ir labai norėtume, kad būtų atvirkščiai.

Norėdamas tuo įsitikinti, įsiprašiau pažvejoti tvenkinyje, kuriame gausu puskilograminių lydekų. Specialiai žvejojau stovėdamas ant tiltelio, tad puikiai mačiau visas lydekų atakas. Prisipažinsiu, nesitikėjau, jog daugiau kaip pusė lydekų prašaudavo pro šalį, nors sukrė plaukdavo lėčiausiu tempu. Beveik visada lydekos, nepataikiusios sučiupti masalą, gana ilgai plaukdavo iš inercijos, tad apsisukti ir pakartoti atakos jos negalėdavo dėl kelių priežasčių. Pirma, masalas dingdavo joms iš akiračio, o, kol lydeka susiorientuodavo ir apsisukdavo, masalas atsidurdavo pernelyg toli. Antra, atakai lydekos išeikvoja daug energijos ir jos dažnai paprasčiausiai stabteli atsipūsti ir pasirengti naujai atakai. Trečia, lydekos ne taip gerai kaip upėtakiai mato ir, prašovusios pro šalį, dažnai neberanda masalo, nors mielu noru griebtų jį dar kartą.

Dažniausiai tik šapalai, upėtakiai ir ešeriai po nepavykusio šuolio bando žaibiškai apsisukti ir atakuoti dar kartą. Jei spiningo meškerykotis geras, kiekvienos atakos rezonansas, jei žuvis nors truputį prisilietė prie masalo, yra puikiai juntamas. Todėl bene vienintelis vaistas, kuris gali padėti išprovokuoti plėšrūną kibti, yra lėtesnė masalo eiga. Žvejojant upėje sulėtinti masalo eigą galimybių daugiau, nes srovė kompensuoja eigos sulėtėjimą ir masalo žaismas nepakinta. Tad srovėje galima sėkmingai naudoti voblerius. Antra vertus, tokiais atvejais tinkamiausias masalas – sukrė, ypač su plačiu lapeliu, kuris skleidžia stiprius virpesius. Jie yra geriausias orientyras, kuris plėšrūnui padeda susiorientuoti ir per trumpą laiką grįžti į atakos zoną. Svarbu ir tai, kad stiprūs masalo keliami virpesiai dažnai yra papildomas dirgiklis, raginantis čiupti masalą. Ežere ar tvenkinyje visada geriau rinktis sukrę, kuri plėšrioms žuvims kelia daugiau emocijų.