Zvejys.ucoz.com

Pradžia » 2011 » Balandis » 23 » Ar nuspėjama jauko sklaida?

---

20:44 Ar nuspėjama jauko sklaida?

Kiekvienas meškeriotojas žūklėje turi konkretų tikslą – visais įmanomais būdais prisivilioti stambiausius meškeriojamų žuvų egzempliorius ir užtikrinti kiek galima ilgesnį jų kibimą. Ar teoriškai įmanomas toks situacijų modeliavimas ir valdymas? Prielaidos ir lūkesčiai Stebėjimai rodo, kad kuojos net ir masinio susibūrimo vietose kursuoja kaip įgeltos įvairiais halsais ir jų būreliai nuolat nutolsta gan toli nuo taško, kur buvo aptiktos. Na, o ką reiškia, jei sidabrašonės nutols nuo eketės vertikalės kelis metrus, supranta kiekvienas: masalas liks neliestas. Ne vieną dešimtmetį meškeriotojai ieško priešnuodžio nuo šios nemalonios realybės, tačiau rimtos kalbos apie tai nebuvo, kol nebuvo pradėti naudoti specialūs žieminiai jaukai. Gal todėl, kad šutintų žirnių ir perlinių kruopų košių deriniai ar plikytų manų kruopų kubeliai veiksmingai padėdavo sukviesti prie masalo tik plakius ir karšius, kuojų meškeriotojai ne šiaip atsargiai, o vos ne priešiškai pažiūrėjo į specialistų rekomendacijas naudoti specialius mišinius, kuriuos žūklės ekspertai, remdamiesi ne vienerių metų patirtimi ir sportinės poledinės žūklės varžybų statistika, sukūrė specialiai žiemos sezonui. Tokia priešprieša atrodė gana nelogiškai pačių meškeriotojų veiksmų fone: nuo neatmenamų laikų, o tiksliau, nuo tos dienos, kai namų šeimininkių arsenale atsirado maltų džiūvėsių, juos daug kas naudodavo vilioti prie eketės karpines žuvis. Pirmiausia – kuojas ir aukšles. Tai daroma labai paprastai: į eketę įberiama sauja džiūvėsių, kurie pamaišyti ledsamčiu ir sudrėkę ima pamažu grimzti. Smulkios, pakibusios dalelės ilgainiui patraukia žuvų dėmesį ir jos susiburia ragauti skanėstų. Tokia žuvų elgsena leidžia daryti prielaidą, kad veiksmingi gali būti ir sudėtingesni mišiniai. Svarbu, kaip juos tinkamai panaudoti ir kokiose situacijose. Ir kokio rezultato galima tikėtis vienu ar kitu atveju. Gurvuolio taktika Kai buvo sukurti specialūs jauko mišiniai šaltajam sezonui, o kartu tinkantys ir poledinei žūklei, iškart tapo aišku, kad juos galima panaudoti dvejopai, t. y. tradiciškai – įpilti tokio mišinio į eketę ir laukti, kol jis pradės grimzti. Daugelis meškeriotojų iki šiol elgiasi taip pat konservatyviai kaip ir tie, kurių arsenale buvo tik maltų džiūvėsių. Beria į eketes jauko mišinius ir laukia, kol jie ims grimzti. Dažnai tam reikalui gręžiama atskira eketė (greta dviejų, kuriose užmestos meškerės su masalais), nes vanduo eketėje susidrumsčia ir neįmanoma žvejoti dažniausiai naudojamu kuojų žūklei masalu – plūdine. Paprasčiausia sunku įžiūrėti plūdę, kuri turi būti nugramzdinta po vandeniu kelis centimetrus, kad veiksmingai fiksuotų kibimą. Antra, šis tradicinis jaukinimo būdas – tiek pat veiksmingas, kiek ir lėtas, tačiau svarbiausia, kad jis – labai rizikingas. Pasyviu būdu gramzdinant jauką galima prisivilioti nesuskai čiuojamus būrius aukšlių. Šios žvitrios žuvelės kaip alkani skalikai nudrasko nuo kabliukų masalus vienu smūgiu, dar jiems nespėjus nugrimzti į reikiamą gelmę. Ypač keblu žvejoti tada, jei masalas – trūklys, paskui kurį amžinai alkana aukšlė neria beatodairiškai į patį duburio dugną, kurio ji vengia kaip ugnies. Kad taip neatsitiktų, žūklės ekspertai rekomenduoja vadinamąją gurvuolio taktiką. Žinoma, šis būdas – sudėtingesnis, tačiau tai nereiškia, kad jis neįkandamas mažiau patyrusiems ir sėkmės neišpaikintiems meškeriotojams. Tiesiog reikia žūklei pasirengti iš anksto: jaukas sudrėkinamas namuose ir iš jo nulipdomi apvalūs rutuliai (maždaug stalo teniso kamuoliukų dydžio). Svarbiausia, kad jie būtų tinkamo birumo. Kodėl? Visi esame nors teoriškai girdėję, kad karinis laivynas naudoja gilumines bombas. Jų veikimo principas gana paprastas – bomboje įtaisytas sprogdiklis su membrana, kuri plyšta, kai bomba nugrimzta į gelmę, kurioje esančio vandens slėgio atlaikyti ji nebegali. Šis principas tinka ir žūklei, nors toks būdas sudėtingesnis už pasyvų jauko bėrimą į eketę. Žodžiu, reikia susilipdyti palyginti birių jauko rutulių, tačiau jų kietumas turėtų būti skirtingo laipsnio. Nuo to priklauso, kokioje gelmėje rutulys ims gurti, kol subyrės į kelis gabalus. Tie savo ruožtu skyla į dar smulkesnes skeveldras, kol visas rutulys išsiskleidžia vandenyje ir suformuoja virš dugno debesėlį. Na, o tokie debesėliai kaip magnetas traukia žuvis. Jos mėgsta nardyti juose ir naršyti, ieškodamos ko nors valgomo. Kuojas jie taip pat vilioja, o svarbiausia, kad jos ras čia kuo pasmaguriauti ir ilgai nesitrauks iš debesėlio zonos, kol vandenyje plūduriuos smulkios džiūvėsių dalelės. Kaip jaukinti? Pirma serija turi būti solidesnė, todėl, išgręžus eketę ar atvėrus jau naudotą, sumetami vienas po kito 5-6 jauko rutuliukai. Jei jie bus tokio birumo, kad sugurs maždaug 3-4 m gelmėje, tai virš dugno pakibs toks, kokio maždaug reikia dalelių debesėlis, kurį kuojos netruks aptikti. Vėliau reikia elgtis atsargiau ir nepersūdyti reikalo, kad kuojos, kažką įtarusios, neišsilakstytų. Net jei kibimas pastebimai silpsta, neskubėkite mesti į eketę dar vieną jauko rutulį. Geriau luktelti, ir tik tuo atveju, kai sargelis snaudžia ramybės būsenoje ne mažiau kaip 15 minučių, atsargiai įleisti į eketę vieną rutuliuką. Patartina naudoti biresnius rutuliukus, kad jie sugurtų ne ankstesnėje gelmėje, o metru aukščiau. Tiesa, teks luktelti, kol debesėlis pamažu nugrims arčiau dugno, tačiau taip neišbaidysite atsargių sidabrašonių. Kad laikas neprailgtų, pabandykite žvejoti masalą pakėlę 1,5-2 metrus virš dugno, nes kartais atsitinka taip, kad kuojos pastebi grimztantį jauko dalelių debesėlį ir pakyla iki jo. Įdomiausia, kad šį efektą pastebėję meškeriotojai vienbalsiai liudija, jog tada kibimas būna daug aktyvesnis. Mano praktikoje programuojamos jauko sklaidos metodas visada padeda prisivilioti stambesnių žuvų. Jeronimas Sirtautas

1 2 3 4 5 Peržiūrėta: 1167 | Patalpino: ltboss | Reitingas: 0.0/0

Viso komentarų: 0