Ilgą laiką žiemos sezonu gaudydavau tik avižėlėmis, žieminėms
blizgutėms beveik neskirdamas dėmesio. Visgi, tą dėmesį atkreipti
privertė būtent blizgutės su grandinėle. Masalai ne tik įdomūs, bet ir
universalesni žiemą, nes net spaudžiant dideliam šalčiui žvejoti
blizgutėmis gerokai komfortiškiau.
Pirmoji vieta, kur nusprendžiau išbandyti blizgutes, man nepatiko
– užtvanka su itin skurdžiu gamtovaizdžiu. Aišku, viduržiemy visi
ešeriokai tokiuose telkiniuose būriuojasi aplink dambas, todėl ten
įsitaisiau ir aš. Ešerio dydis šiandien gal ne tiek ir svarbus,
svarbiausia išbandyti blizges, nų darbą bei kibumą.
Naudoju
standartinę tokioms vietoms ešerinę taktiką – gręžioju eketes nuo dambos
į gilumą. Ir jau pačioje pirmojoje eketėje, kur gylis 2 metrai,
sulaukiu dviejų kibimų. Abu kibimai tušti – sargeliu jaučiu žuvies
prisilietimą prie blizgutės, tačiau jis šiek tiek kitoks, nei žvejojant
balansyrais ar blizgutėmis su įlituotais kabliais.
Kibimai ant blizgutės su grandinėle atrodė taip: dvigubas ar trigubas
sargelio linktelėjimas, kai ešerys bandė sugriebti spalvotą lašiuką,
kuriuo buvo papuoštas ant grandinėlės tabaluojantis kabliukas. Bet
žuvies nepavykdavo pakirsti. Patikrinau kitas eketes – visose tuščia,
todėl vėl grįžau į pirmąją. Šį karta ešeriokas tarsi jau laukė
įleidžiamo masalo ir godžiai metėsi ant blizgės. Nestiprus „tuk", kurį
pajuntu ranka ir dėl visa ko dar kertu. Taip – pirmas „matrosas" sėdi!
Po to antras, trečias. Supratau ankstesnę savo klaidą – reikia
pakirtinėti iš karto, kai pamatau kad ir menkiausią sargelio
linktelėjimą. Ilga grandinėlė šiek tiek pavėlina kibimo perdavimą
sargeliui, todėl net mažutis sargelio krustelėjimas ir reikia kirsti.
Šitą išvadą pats sau pasitvirtinau ir kituose vandens telkiniuose, ir
kitomis sąlygomis tą pačią žiemą. Pačioje pradžioje, kai dar nebuvau
išmokęs įdėmiai stebėti sargelio, net trečdalį žuvų pakirsdavau ne
pamatęs kibimą, o tiesiog bekeliant meškerėlę eiliniam mostui.
Nenuostabu, kad daug tokių žuvų atitrūkdavo betraukiant – juk padoraus
pakirtimo keldamas meškerėlę nepadarydavau.
Iš pirmos išvados iš
karto sekė antroji – sargelis turi būti kuo įmanoma jautresnis. Pirmose
žūklėse kibimų nepastebėdavau ir dėl per daug stangraus sargelio. Šis
sargelis puikiai tikdavo gaudant balansyru, kai ešeriai griebia gerokai
agresyviau, tačiau žūklei blizgute su grandinėle jis pasirodė per
grubus.
Vėlesnėse žvejybose atradau du sargelių tipus, kurie man geriausiai
tiko. Pirmasis – paprastas lavsaninis sargelis. Antrasis – iš storo
monofilamentinio valo. Lavsaninio sargelio svarbiausia nenuilginti, kad
jis neplaukiotų. Sargelis iš valo dirba be priekaištų, tačiau jį gerokai
sunkiau įžiūrėti.
Taigi, bandymai žvejoti blizgutėmis su grandinėle buvo daug žadantys.
Meškerėlę išmokau laikyti pačiais pirštų galiukais, kad ir kaip jie
šaldavo. Tada signalo perdavimo sistema „kabliukas – blizgė - valas –
meškerėlė" dirba efektyviausiai.
Visgi to maža. Žvejojant tokiomis blizgutėmis dar reikia ir lakią
fantaziją pasitelkti, įsivaizduojant, kaip nuo mano judesių juda ir
blizgutė, ir kabliukas ant grandinėlės.
Kartą bežvejojant su kompanija toje pačioje užtvankoje blizgutę
įleidau į bičiulio išgręžtą eketę, šalia kurios jau mėtėsi keli šiek
tiek didesni ešeriokai. Gylis čia didesnis – 4 metrai. Nuleidęs blizgutę
iki dugno jaučiu, kad kabliukas švelniai į kažką kabinasi. Ištraukęs
pamačiau ant kabliuko žolyčių liekanas. Reiškia, mėgsta dryžuotieji
virš šitos žolės plaukiot.
Šioje eketėje nusprendžiu išbandyti varinę blizgutę. Tiesiai
pasakysiu – labiausiai mėgstu ir tikiu sidabrinėmis blizgutėmis. Tačiau
reikia išbandyti viską. Pagaunu tris padorius ešeriokus ir tyla...
Atsinešu prie kitos eketės paliktą dėžę ir nusprendžiu čia padirbėti
blizgute ilgiau. Suskaičiuoju 40 mostų, kai vėl pamatau sargelio „tuk".
Pirmasis – pro šalį, antrasis – krebžteliu, bet nepakertu, trečiasis –
visai neblogas ešerys kabo.
Nesulaukęs daugiau kibimų apgręžiu draugą, kuris avižėle užtiko
ešerių būrelį. Gręžiu kas 3-4 metrai eketes tiesia linija link jo.
Kiekvienoje eketėje ištraukiu po vieną „matrosą". Tačiau ne iš karto,
tik blizgę įleidus. Visose eketėse reikėjo padaryti po 15-20 mostų.
Peršasi trečia išvada: sportinė taktika, kai bėgama per eketes darant po 5-10 mostų kiekvienoje, ne visada teisinga.
Jei esate įsitikinę, kad ešerių aplink jūsų eketę yra, tikrai verta
ten „pamojuoti" ilgiau. Net ilgiau, nei tai darytumėt su paprasta blizge
ar balansyru. Juk blizgutė su grandinėle turi 2 ešerio viliojimo
elementus – blyksintį blizgutės kūną ir lėčiau sklendžiantį kabliuką su
ryškiu lašiuku. Čia galima daryti ketvirtąją išvadą: su tokia blizgute
turime didesnę galimybę suvilioti pasyvų, neaktyvų ar net labai mažą
ešerį. Blizgės žaidimu susidomėjusi žuvis susivilios smulkesniu
masaliuku, kabančiu ant palaido kabliuko.
Gal net dryžiuotis nenorės praryti to spalvoto taškelio ant kablio, o
tik atakuos ryškią spalvą. Ir kas įdomiausia, kad neretai atakuos
vieną, du, tris kartus tol, kol mes jį pakirsime. Ko gero, čia bus mūsų
penktoji išvada.
Nors... Vėliau dažnai atsitikdavo, kad jau pirmasis nerealizuotas
kibimas nebesikartodavo, kad ir kaip aš stengdavausi. Kas įdomiausia,
tokie pavieniai kibimai būdavo gerokai piktesni ir aktyvesni ir priminė
kibimus gaudant blizgėmis su ilituotais kabliais.
Pirmą tokį kibimą pajutau jau tos pirmosios žūklės grandinėlinėmis
blizgutėmis metu. Tada buvo atėjusi eilė bandyti bronzinę blizgutę. Čia
ant grandinėlės tabalavo nebe vienšakis, o trišakis kablys. Jau po 2-3
mostų ešerys stuktelėjo sargelį ir godžiai apžiojo visą trišakį. Ko
gero, tai buvo trumpiausiai „išmojuotas" dryžuotasis, nes kitus reikėjo
vilioti 3-4 mostais. Ir, galvoju, kad to priežastis – trišakis.
Pasirodė, kad trišakį kablį su ryškiu papuošimu ešeriai ima agresyviau. Aišku, rečiau, bet didesnių egzempliorių pasitaiko.
Taigi, mano šeštoji, ir paskutinė išvada: trišakis kablys
efektyvesnis tik gaudant stambesniu ešerius, nes mažesni geriau
pasikerta vienšakiu.
| 
