Zvejys.ucoz.com

Šiaurės jūros paplūdimiuose dabar – plekšnių žūklės įkarštis, kurio kasmet labai laukia Olandijos, Danijos ir Vokietijos žvejai.

 

Meškeriojimas paplūdimiuose labai populiarus visoje Europoje ir laikomas rimtu sportu. Daugelyje šalių leidžiami specialūs žurnalai, skirti tik šiai žūklės šakai, o nuo piečiausio Portugalijos taško iki šiauriausio Danijos kyšulio pajūrio miesteliuose įsikūrusiose žūklės įrankių parduotuvėse dažniausiai nerasite spiningo upėtakių žūklei ar boloninės meškerės, tačiau akys apraibs nuo jūrinei žūklei skirtų svarelių, kabliukų, masalų ir, žinoma, „surf" tipo meškerykočių gausos.

 

Žvejoti jūrų paplūdimuose naudojami meškerykočiai, kuriuos valdyti reikia ne tik išmanymo, bet ir nemažos fizinės jėgos. Įsivaizduokite penkiametrinį „stiebą", kurio drūtgalį ne visada galima apimti ranka, atlaikantį tokias apkrovas, kad juo galima užmesti pusės kilogramo svarelį. Žinoma, tokių „artilerijos sviedinių" prireikia ne visada, bet 200 g gramzdas – standartinė įranga, nes masalą būtina nusviesti mažiausiai 70 metrų. Jei visą šimtą dar geriau. Todėl nesunku suprasti, kad nėra paprasta švystelti sunkaus kalibro meškerykočiu, jei stiprokas vėjas pučia į veidą.

 

     

Tarp paplūdimiuose gaudomų žuvų plekšnių žūklė – labai įdomi ir dažnai labai sėkminga, nes per dieną galima sugauti keliasdešimt žuvų, sveriančių nuo 400 iki 800 g. Stambesnės plekšnės užkimba rečiau, todėl žvejai griebiasi įvairių gudrybių, kad priviliotų prie masalo didesnius egzempliorius. Vienas tokių būdų, kurį naudoja ir mūsų pajūrio žvejai, yra plekšnių žūklė naktį, naudojant švytinčius rutuliukus. Todėl žvejai dažniausiai įsitaiso paplūdimiuose visai parai, kad nepražiopsotų geriausio plekšnių kibimo ir išnaudotų daugiausiai vilčių teikiančias tamsaus paros meto valandas – dvi tris iki vidurnakčio ir dvi prieš aušrą.

  

Patyrę olandų paplūdimių meškeriotojai teigia, kad naktį žvejoti labai įdomu, tačiau yra tik labai smagus laisvalaikio praleidimo būdas, nes visai nebūtina budėti prie dugninių naktį, jei nori prisigaudyti pietums plekšnių. Tiesa, reikia turėti jau daugiau kaip pusę amžiaus naudojamą masalą, kurį iki šiol senąjį paveldą puoselejantys meistrai gamina keliuose šalies pajūrio miesteliuose įsikūrusios jūrinės žūklės reikmenų dirbtuvės.

 

 

Masalas gaminamas iš masyvaus... šaukšto, nors kai kurie žūklės ekspertai teigia, kad tokių šaukštų valgymo reikmenų manufaktūros nekaldina, o juos štampuoja patys masalų gamintojai. Tuo galima tikėti, nes „šaukštų" svoris siekia nuo 70-80 g iki 200-300 g. „Šaukštai", naudojami plekšnių žūklei štampuojami iš žalvaro, kuris dažomas arba padengiamas dulsva sidabrine danga. Dažnai šaukšto „galvos" paviršius būna gruoblėtas, kaip ypatingu būdu kaldintos blizgės-vartiklės. Tai dar vienas argumentas, kad dalies ekspertų teiginys, jog „šaukštai" štampuojami specialiai tam tikslui ir iš ypatingų medžiagų, yra teisingas. 

  

Prie ketvirtį amžiaus „šaukštus" tik margindavo, tačiau dabar jiems dekoruoti naudojamos ir naujos technologijos – šaukštai apklijuojami trijų dimensijų lipdukais. Na, o masalo konstrukcija nesikeičia jau dešimtmečius. „Šaukšto" kotelyje ir „galvos"priekinėje dalyje išgręžiamos skylutės, į kurias įveriami žiedeliai. Vienas skirtas valui tvirtinti, kitas pavadėliui. Nors dabar naudojami pavadėliai iš stangrių vienagyslių valų, tačiau pagal senąsias tradicijas pavadėliai gaminami iš plonų kaproninių virvelių. Pavadėlio gale – vienšakis kabliukas, ant kurio veriamas stambus dirvinis arba smėlinis jūros sliekas, krevetė, žuvienos atraiža. Ir jau galima masalą užmesti. Tad dugninės įranga – labai paprasta, nereikalingi ilgi pavadėliai, kurie dažnai susipainioja vienas su kitu.

 

 

Naudojant šaukštą plekšnių žūklė tampa aktyviu meškeriojimu. Žvejys dugninės meškerykotį laiko rankoje ir stengiasi, kad valas būtų įsitempęs. Jei plekšnė ryja masalą, juntamas timpčiojimas, tačiau pakirsti reikia tik tada, kai žuvis valą trūktels stipriai, o tai reiškia, kad ji bando plaukti tolyn, pastvėrusi masalą. 

  

Tuo atveju, jei kelias minutes niekas nesidomi ant kabliuko užvertu gardžiu kąsneliu, žvejys suvynioja kelis metrus valo ir „šaukštas" pašliaužia dugnu į kitą vietą. Šliauždamas „šaukštas" kelia smėlio debesėlius, kurie atkreipia plėkšnių dėmesį, antra, šaukšto ir jo blizgių dekoracijų refleksijos tiesiog magiškai veikia žuvis. Tad taip aktyviai žvejojant, penkis šešis kilogramus plekšnių galima prigaudyti per valandą.        

  

Patyrę paplūdimių meškeriotojai pabrėžia, kad „šaukštas" ypač vilioja stambius egzempliorius, kartais jis sugundo otus, pasitaiko, kad masalą griebia ypač geidžiamas laimikis – vilkešeris, nes šių žuvų tuntai nuolat medžioja bangų mūšos zonoje.